Šiame tekste papasakosime apie antisovietinį pasipriešinimą po futbolo ir krepšinio varžybų. Ankstesniame tekste buvo pasakojama apie pasipriešinimą po bokso varžybų 1960 m.
Konstitucija ir futbolas
1977 spalio 7 d. buvo priimta nauja SSRS konstitucija, vadinta ir Brežnevo konstitucijos vardu.
Tą pačią dieną „Žalgirio“ futbolo stadione Vilniuje žaidė ir vietos komanda su Vitebsko „Dvina“.
Pirmojo įvykio dėka mieste prie kiekvieno namo kabintos SSRS ir Lietuvos SSR vėliavos. Visgi, pasak tuo metu Lietuvoje leisto pogrindinio leidinio „Aušra“, jų kabinimu besirūpinę sargai ir šlavėjos nežinojo, kokia proga taip „dabinamas“ Vilnius.
Vakare vykusios futbolo rungtynės baigėsi rezultatu 3:0 Vilniaus „Žalgirio“ naudai, tad pilnutėlis stadionas aistruolių turėjo kuo džiaugtis.
Šis džiugesys greitai transformavosi į spontanišką eiseną. Minia patraukė Žaliojo tilto link, ten jos laukė susidūrimas su gyva milicijos pareigūnų užtvara. Vis dėlto tai žmonių nesulaikė ir šie galėjo toliau žygiuoti centrinių miesto gatvių kryptimi.
Buvo nuplėšta viena iš kabojusių vėliavų, girdėjosi šūkiai: „Laisvę Lietuvai!“, „Rusai, nešdinkitės iš Lietuvos!“. Taip pat dainuotos lietuviškos dainos, buvo girdėti Lietuvos himno posmai.
Anot „Aušros“, saugumiečius itin supykdė SSRS vėliavą nešusiųjų elgesys: jie juokėsi, tad tai laikyta vėliavos išniekinimu. Visgi minėtoji vėliava buvo atimta ties Vienuolio gatve pasirodžiusių milicininkų iš tuo metu ją nešusio moksleivio rankų.
Antisovietiškai nusiteikusi minia buvo suskaldyta ties Vilniaus saugumo rūmais ir Lenino aikšte (dabar Lukiškių aikštė).
Čia laukė geriau pasirengę milicijos, saugumiečių ir MVD kariškių būriai. Na, o pagrindinis susidūrimas įvyko ties Tauro kalnu.
Nemažai žmonių buvo suimta, tačiau nenorint perpildyti kalėjimų dalį teko paleisti. Didelei daliai eisenoje dalyvavusių asmenų teko apsilankyti traumatologiniame punkte, nors saugumiečiai taip pat neišvengė sumušimų.
Antros eitynės – dar aršesnės
Labiau pagarsėję neramumai nutiko jau po kelių dienų, kai Vilniaus „Žalgiris“ rezultatu 2:1 nugalėjo Smolensko „Iskra“. Euforijos nugalėjus rusų komandą apimti, spalio 10 d. vakarą stadione susirinkę, aistruoliai vėl patraukė link miesto centro.
Minios nesulaikė ir daug geresnis išankstinis valdininkų pasiruošimas. Stadione buvo keli šimtai milicininkų bei jiems padedančių draugovininkų.
Visgi žmonių nesustabdė net ir sustiprintos ginkluotų valdžios atstovų pajėgos gatvėse. Vėl buvo įveiktas tiltas. Tuomet Tilto gatve patraukta Katedros aikštės link.
Kaip žurnalistei A.Savickienei teigė įvykyje dalyvavęs žurnalistas Aras Lukšas, aidėjo šūkiai: „Šalin Brežnevo konstituciją!“; „Šalin okupantų konstituciją!“.
Taip pat buvo girdėti: „1, 2, 3 graži Lietuva“; „Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų”.
Ties Katedros aikšte laukė keturiomis eilėmis išsirikiavę tramdytojai, kurie išskaidė žmones į mažesnius būrelius.
Kaip rašė leidinys „Aušra“, malšintojų štabas buvo įsikūręs Literatų kavinėje.
Aktyviai veikė ir civiliais drabužiais apsirengę saugumo agentai, kurie smarkiai užlauždavo rankas jaunuoliams ar net griebdavo už plaukų bei daužydavo jų galvas į automobilių bortus.
Nepaisant visų pastangų daliai minios pavyko prasiveržti į Lenino prospektą (dabar Gedimino prospektas). Čia neišvengta dužusių langų, vitrinų. Galiausiai demonstrantai išvaikyti ties Černiachovskio aikšte (dabar Vinco Kudirkos aikštė).
Daug eisenos dalyvių buvo areštuota. Atpažinti dar mokykloje besimokę langų daužytojai nubausti mokymo įstaigose, bausti ir įstaigų vadovai, kurių pavaldiniai dalyvavo šiuose įvykiuose.
Taip pat kliuvo ir komunistų partijos nariais buvusiems tėvams, kurių vaikai buvo sulaikyti.
Apie manifestacijas pranešė minėtasis pogrindinis periodinis leidinys „Aušra“, užsienio radijo stotys. Vietos žiniasklaidos priemonė „Vakarinės naujienos“ spalio 12 d. numeryje informavo apie pastaruoju metu netinkamai besielgiančius futbolo žiūrovus.
Laikraštis jų veiksmus vadino chuliganiškais, kaltino trukdymu transporto eismui, ragino į stadioną neįsileisti neblaivių asmenų. Tad oficialioji spauda, be abejo, neatskleidė tikrųjų minios įsiaudrinimo priežasčių.
Galimybė įveikti sovietų imperiją krepšinio aikštelėje
Dažniausiai kalbai pakrypus apie pasipriešinimą sporte sovietmečiu iškyla legendinių Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA dvikovų vaizdiniai.
Šių dviejų klubų batalijos dar ir šiomis dienomis, rodos, išsaugojo ypatingą reikšmę. Visgi tuo metu pergalės prieš galingąjį Maskvos klubą reiškė daugiau.
Kaip ir kitose sporto šakose, savos komandos palaikymas buvo legalus būdas parodyti savo emocijas, tai tam tikra tautinių jausmų išraiška.
Tad ir po krepšinio rungtynių jaunimui atsirasdavo proga išeiti į gatves. Pažymėtina, jog apskritai spontaniškų manifestacijų po sporto varžybų iniciatyva priskiriama jaunimui.
Įveikti armijos sporto klubą simboliškai reiškė kiek daugiau. Be to, į CSKA būdavo surenkami talentingiausi visos Sąjungos krepšininkai, kai „Žalgiryje“ žaidė lietuviai. Taigi egzistavo „Mes prieš SSRS imperiją" priešprieša.
Aukščiausią tašką patriotinių nuotaikų reiškimas krepšinyje bei žmonių susidomėjimas ir šių dvikovų sureikšminimas, žinoma, pasiekė vadinamaisiais aukso karštligės laikais – 9 dešimtmetyje.
Tada Kauno komanda SSRS pirmenybių finale prieš raudonarmiečius susikovė 8 kartus, jei įtrauksime ir 1979/1980 m. sezoną. Titulas laimėtas tris kartus iš eilės – 1985-1987 m.
Krepšinio sirgaliai rasdavo ir sumanių būdų, kaip parodyti savo tautines, politines pažiūras, palaikomą komandą.
Vilniaus Sporto rūmuose vykusioje moksleivių spartakiadoje Lietuvos moksleivių komandą, kurioje tuo metu žaidė tiek A.Sabonis, tiek Š.Marčiulionis, palaikė žiūrovai, daugiausiai apsirengę žalios arba geltonos spalvos drabužiais.
Mat tuo metu tribūnose vėliavų nebūdavo, o tokios spalvos iš karto sukėlė asociacijas su Lietuvos trispalve.
Spartakiadoje žaista ir su Maskvos komanda. Šios rungtynės laimėtos. Po pergalės džiaugsmas prasiveržė sirgalių eisenos forma. Joje dainuotos lietuviškos dainos, skanduoti atitinkami šūkiai.
