Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 28d. 08:00

Habilituotas filologijos mokslų daktaras: „Jei panevėžiškiai paskelbs, kad jų tarmė yra kalba – aš džiaugsiuosi“

Žodynas Ar žinai?
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Žodynas

Lietuvių kalba – ypač senoviška ir unikali, todėl ją reikia ginti ir saugoti. Šį teiginį esame girdėjęs dažnas ir retai susimąstome, kuo jis pagrįstas ir kas lietuvių kalboje yra tokio jau unikalaus. Tačiau kuo, žiūrint lingvistiniu požiūriu, lietuvių kalba yra išskirtinė? Kada ji atsirado, kaip vystėsi? Ar mes, laiko mašina nusikėlę į praeitį, susikalbėtume su Vytautu Didžiuoju? Tai vis dėlto žemaičių tarmė ar žemaičių kalba?

Apie lietuvių kalbos istoriją ir ateitį 15min žurnalistas kalbėjosi su habilituotu filologijos mokslų daktaru, Ilinojaus universiteto profesoriumi Giedriumi Subačiumi. Šis mokslininkas jau kelis dešimtmečius tiria lietuvių kalbos istoriją.

Asmeninio archyvo nuotr./Giedrius Subačius
Asmeninio archyvo nuotr./Giedrius Subačius

Portalui jis pasakojo, kada atsirado lietuvių kalba, kodėl jos ateitis tikrai nėra tokia niūri, kaip piešia pesimistai, ir kodėl neprieštarautų, jei Panevėžio gyventojai imtų skelbti, kad jų tarmė yra kalba.

– Lietuviai mėgsta pasidžiaugti, kad lietuvių kalba yra ypač archajiška, seniausia indoeuropiečių kalba. Dažnai cituojamas prancūzų lingvistas, pasakęs, kad kiekvienam, kas nori išgirsti, kaip šnekėjo indoeuropiečiai, reikia važiuoti klausytis lietuvių valstiečio. Kiek, moksliškai žiūrint, yra pagrįsti tokie teiginiai?

– Tai – ir tiesa, ir melas. Krislas tiesos tokiuose teiginiuose tikrai yra, bet iš kalbotyros perspektyvos į šį klausimą žiūrime šiek tiek kitaip.

Kai kurios lietuvių kalbos dalys, kai kurie aspektai yra labai seni. Bet ne visa kalba kaip tokia. Juk jeigu visa kalba būtų sena, ji būtų numirusi.

Bet mes turime naujų žodžių, skirtų pavadinti dalykus, kurių seniau tiesiog nebuvo. Netgi, tarkime, žodis „kava“, apibūdinantis gėrimą, kurį dabar geriame, yra labai naujas, lyginant su daugeliu kitų.

Teiginys „lietuvių kalba yra seniausia“ yra realybės supaprastinimas. Nes joje yra visko – ir labai senų dalykų, ir labai naujų. Taip kalbos gyvena.

Teiginys „lietuvių kalba yra seniausia“ yra realybės supaprastinimas. Nes joje yra visko – ir labai senų dalykų, ir labai naujų.

Sakant, kad lietuvių kalba yra seniausia indoeuropiečių kalba, iš tiesų omenyje turimi tam tikri jos aspektai. Tarkime, dvibalsis -an.

Pavyzdys, kurį mėgstu – mes turime žodį „ranka“. Ukrainiečiai turi „ruka“, lenkai – „renka“. Aišku, kad jie giminingi, bet kuris yra seniausias – mūsų -an, lenkų -en ar rytų slavų -u? Kalbininkai rekonstravo, kad -an yra seniausias. Mūsų dvibalsis nepakitęs, o kitų giminingų kalbų per amžius šiek tiek pakito.

O kalbant apie valstiečius, jų galima klausytis, bet čia irgi yra niuansų. Tarkime, „ranka“ juk sako suvalkiečiai. Rytų Lietuvoje jau tas dvibalsis pakitęs – ten sakys „runka“. O žemaičiai sakys „ronka“. Ne visose tarmėse vienodai.

Vida Press nuotr./Lietuvių kalba
Vida Press nuotr./Lietuvių kalba

Tad vėlgi supaprastinimas yra kalbėti apie visą lietuvių kalbą. Nes jos tarmėmis juk kalbama įvairiai. Tik į bendrinę kalbą pateko būtent šita forma su -an. Bet juk iš tarmių, rinkdamiesi pamatą bendrinei kalbai, galėjome pasirinkti ir kitą.

– Gal galite pateikti dar kokių nors archajiškų lietuvių kalbos bruožų pavyzdžių?

– Sakykime, linksniavimo sistema. Mes turime septynis linksnius. Lotynų kalba – penkis. Sanskrito – aštuonis. O modernesnės kalbos, kurios daugiau kito, tokios kaip anglų ar prancūzų, linksnių apskritai nebeturi.

Galite sakyti, kad linksnius turi ir rusų kalba. Bet, tarkime, lotynų kalboje galininko galūnė yra -an.

O lietuvių kalboje galininko galūnė anksčiau irgi buvo tariama per nosį. Buvo ne „mamą myliu“, o „maman myliu“. Tai reiškia, kad mūsų ir lotynų kalbų galininko galūnės sutampa. Daugelyje kitų kalbų to nebėra.

– O ar tiesa, kad lietuvių ir sanskrito kalbos, nepaisant geografinio atstumo, turi bendrų žodžių?

– Tikrai taip. Tik kai kalbame apie nutolusių kalbų panašumus, reikia suprasti, kad kalbos žodžius pamiršta. Yra sakoma, kad per septynis tūkstančius metų kalboje pakinta viskas.

Bet būtent lyginant lietuvių kalbą su sanskrito kalba randame žodžių, kurie per keturis penkis tūkstančius metų mūsų kalboje nebuvo pamiršti. Ir mes galime palyginti.

Pavyzdžiui, „medus“, „sūnus“ lietuviškai ir sanskrito kalba skamba panašiai.

„Medus“, „sūnus“ lietuviškai ir sanskrito kalba skamba panašiai.

Tokie pamatiniai žodžiai, kurių reikėjo visoms kartoms, nebuvo pamiršti. Netgi „Dievas“ sanskrito kalba skamba panašiai kaip mūsų.

Tokių žodžių yra. Bet, aišku, kokia nors „cukrinė“ jau nebus bendras žodis.

Deja, neturime priemonių palyginti, kaip buvo kalbama dar senesniais laikais. Prieš 15 tūkstančių metų, 30 tūkstančių metų.

Raštą žmonija išgalvojo prieš 6–8 tūkstančius metų. O archeologija duomenų apie kalbą mums nepalieka. Tad galime tik spėlioti.

Dar vienas dalykas. Kalbotyroje egzistuoja toks terminas – tarmių kontinuumas. Žiūrint į keliolika geografiškai vienoje eilėje išsidėsčiusių regionų, dažnai pastebėsime, kad, paeiliui žiūrint, visų jų gyventojai su savo kaimynais susikalbės. Bet tolimiausios ir artimiausios teritorijos gyventojai – jau ne.

Taip yra ir lietuvių kalboje. Visi sako, kad esame maža šalis. Bet jei nebūtų bendrinės kalbos, žemaičiai nuo Skuodo su kokiais nors ignaliniečiais susišnekėtų sunkiai.

Man yra tekę dalyvauti ekspedicijoje Rytų Aukštaitijoje, kurios metu aukštaičiai skundėsi, kad jų sūnus susirado žemaitę marčią ir kad jie negali su jos tėvais susikalbėti. Sakė, kad sunku susitarti konkrečius dalykus dėl vestuvių, nes vieni kitų tarmės tiesiog nesupranta. O bendrinę kalbą nelabai moka.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Telšiai – Žemaitijos sostinė
Alvydo Januševičiaus nuotr./Telšiai – Žemaitijos sostinė

Tai va, koks skirtumas. Žemaičiai ir aukštaičiai ilgai gyveno šalia, bet izoliuotai, nekeliavo ir nesimaišė. Taip susiformavo dideli skirtumai net tos pačios kalbos ribose.

– O kada apskritai atsirado lietuvių kalba? Atskira nuo, sakykim, latvių ar prūsų kalbos?

– Manoma, kad latvių ir lietuvių kalbos atsiskyrė apie VI–VII a. Kažkada istoriškai buvo viena indoeuropiečių kalba, tada atsiskyrė baltų prokalbė, tada ji suskilo į vakarų ir rytų baltus, ir tada įvyko dar vienas skilimas ir vietoje rytų baltų prokalbės atsirado dvi atskiros kalbos – latvių ir lietuvių.

Kaskart, kai sakau „indoeuropiečiai“, „baltai“ ar „rytų baltai“, įsivaizduokite, kad omenyje turimos atskiros kalbos su galybe tarmių. Nebuvo bendrinės, standartinės baltų kalbos. Buvo dialektų, tarmių krūva, bet žmonės visgi susikalbėjo.

– O kaip nustatė mokslininkai, kad kalba atsirado būtent tada?

– Geras klausimas. Yra metodika, kaip kalbos senumas skaičiuojamas pagal žodžių kitimą.

Imami maždaug tūkstantis pamatinių žodžių, tokių kaip „sūnus“ ar „dukra“, ir žiūrima, kiek jų pakinta per 100 metų. Taip bandoma tarsi apskaičiuoti kalbos kitimo greitį.

Žiūrima ir į tam tikras gramatines ypatybes, kurios charakterizuoja latvių ar lietuvių kalbą. Bet turime suprasti, kad bet kokiu atveju gausime tik prielaidas. Be rašto pavyzdžių, o jų, deja, neturime, tiksliai pasakyti negalime.

– Kiek nuo viduramžių kalba pakito? Ar dabarties lietuvis, persikėlęs laiku į praeitį, susišnekėtų su kunigaikščiu Vytautu?

– Kaip čia pasakyti... Bet koks atsakymas į šį klausimą vėlgi yra realybės supaprastinimas. Štai, tarkime, jūs dabar nuvažiuosite pasišnekėti su kokiu nors tarmiškai kalbančiu anykštėnu. Ar viską suprasite? Labai daug, bet ne viską.

Tai ką reiškia „susišnekėti“? Ar suprasti kiekvieną žodį, ar 80 proc. kalbos, ar 50 proc.? Mes neturime universalaus būdo pamatuoti, kiek jūs mane supratote, o kiek ne.

Žmonės nori tiesių, lengvų atsakymų. Gyvenime visados sudėtingiau. Susikalbėjimas – ne tik žodinės kalbos supratimas. Žinau, pavyzdžiui, atvejį, kai baltarusis ir lietuvis vienas kitą vadino gerais draugais, nors vienas kito kalbos nemokėjo. Susikalbėjo gestais, akių žvilgsniais.

Ir jūs, tarkime, su kokiu nors japonu, net visiškai nemokėdami vienas kito kalbos, juk bent jau tam tikrose situacijose vienas kitą suprasite. Gestais, žvilgsniais, judesiais ir pan. įvyks komunikacija. Juk visi mes žmonės.

Bet vis dėlto bandant atsakyti į klausimą – Vytautas, matyt, kalbėjo rytų aukštaičių vilniškių tarme. Tad iš principo manau, kad turėtume susišnekėti. Bet, aišku, Vytauto kalboje būtų daug keistų dalykų, nesuprantamų žodžių. Nežinau, kiek jums artima rytų aukštaičių tarmė.

– Aš iš Panevėžio.

– Aha, tai kažkiek tada tikrai turėtumėte suprasti. Kalba skambėtų keistai, būtų daug nežinomų žodžių, bet vargu ar būtų nesuprantama. Bet tikrai nebūtų taip, kad suprastumėte viską.

Dar vienas aspektas. Ar jums, aukštaičiui, bus lengva suprasti tarmiškai kalbantį žemaitį nuo Skuodo ar Luokės? Tikriausiai kils keblumų. O juk Vytauto Didžiojo tėvas Kęstutis buvo Žemaitijos kunigaikštis. O jeigu ir Vytautas kalbėjo tarme, artimesne žemaitiškai?

Luko Balandžio / 15min nuotr./Žodynas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Žodynas

Mes to tiesiog nežinome. Galime tik svarstyti, kad greičiausiai iš principo su Vytautu susikalbėti pavyktų. Ir suprastumėte jį neblogai. Daug geriau negu dabar suprastumėte latvį.

Greičiausiai iš principo su Vytautu susikalbėti pavyktų. Ir suprastumėte jį neblogai.

– Tarmė ir kalba. Kas vis dėlto lemia, kad sakome „žemaičių tarmė“ , o ne „žemaičių kalba“? Kur slypi tas skirtumas tarp tarmės ir kalbos?

– Rimtas ir geras klausimas. Skirtis tarp tarmės ir kalbos gali būti suvokiama dvejopai.

Vienas aiškinimas yra tradicinis, senoviškas: jei aš tave suprantu, vadinasi, mes kalbame ta pačia kalba. Tik tarmės gal skiriasi. Bet jei aš tavęs nesuprantu – tavo kalba jau yra kita. Ir viskas.

Tai paprastas, intuityvus principas. Kuriam suvokti nereikia netgi rašto. Žmonės dešimtis tūkstančių metų jautė, žinojo: jei aš jo nesuprantu, vadinasi, jis svetimas, kalba svetima kalba.

Bet moderniame pasaulyje, ypač Europoje, atsirado bei įsigalėjo ir kitas, politinis kalbos apibrėžimas. Jis kilęs iš požiūrio, kad kalba ir valstybė yra susijusios, kad sava kalba yra esminis valstybės bruožas.

Europoje daug valstybių istoriškai yra susijusios su tam tikra kalba. Tarkime, Lenkija – lenkų kalba. Vokietija – vokiečių kalba.

Tokių valstybių kalba yra esminis dalykas, pagal kurį gyventojai save tapatina su valstybe, su politine bendruomene. Europoje yra tik kelios išimtys, kaip Šveicarija ar Liuksemburgas.

„Scanpix“ nuotr./Mokymasis
„Scanpix“ nuotr./Mokymasis

Ką tai reiškia? Kad kalbą apibrėžia nebe lingvistiniai, o politiniai aspektai. Tarkime, danas, norvegas ir švedas tarpusavyje susikalbės. Todėl, tradiciškai žiūrėdami, turėtume sakyti, kad jie kalba viena kalba.

Bet tas modernus suvokimas sako – jei danai save suvokia danais būtent per savo kalbėjimą, vadinasi, jie turi danų kalbą, skirtingą nuo švedų. Nesvarbu, kad jie susikalba.

Geras pavyzdys – ir buvusi Jugoslavija. Joje buvo serbokroatų kalba. Dabar Serbijoje yra serbų kalba, o Kroatijoje – kroatų kalba. Nepaisant to, kad serbai su kroatais vis dar puikiai susišneka.

Bet politiškai jie turi teisę turėti savo kalbą. Ir aš ją gerbiu. Tai yra modernus požiūris.

Tai va, kai kažkas šaiposi iš to, kad serbai ir kroatai susišneka, bet vis tiek sako, kad kalba atskiromis kalbomis, reiškia, kad jis taiko tik tą tradicinį lingvistinį suprantamumo-nesuprantamumo principą.

O kai kitas žmogus atsako, kad viskas čia gerai, nes patiems serbams ir kroatams atrodo, kad jie kalba skirtingomis kalbomis, tai jis taiko modernų politinį savęs apibrėžimo principą.

Abu principai galioja. Abu jie vertingi ir savaip teisingi. Būtent todėl į klausimą, ar kažkas yra tarmė, ar kalba, galima atsakyti dvejopai. Ir todėl mes dažnai susipainiojame. Bet kai supranti abu požiūrius ir jų niuansus, gali žiūrėti ir taip, ir taip.

Grįžtant prie žemaičių – kalbininkas Juozas Pabrėža iš Šiaulių universiteto neseniai išleido knygą apie žemaičių kalbą, kurioje bando įrodinėti, kad tai yra kalba.

Bet to lingvistiškai įrodinėti nereikia. Kiekviena tarmė yra kalba. Kiekviena kalba yra tarmė. Iš principo tai yra tas pats. Skirtumas yra politinis – kaip tu politiškai žiūri. Koks tavo politinis identitetas.

Kiekviena tarmė yra kalba. Kiekviena kalba yra tarmė. Iš principo tai yra tas pats. Skirtumas yra politinis – kaip tu politiškai žiūri.

Žmonės „tarmę“ ar „dialektą“ dažnai supranta tarsi žemesnį dalyką negu kalbą. Pasakymas „žemaičių tarmė“ tarsi rodo, kad ji yra kažkuo nepilnavertė.

Juk daug smagiau, kai tavo kalbėjimą vadina kalba. Didesnis prestižas. Ir tada žmonės, kurie turi aiškiai išreikštą politinį identitetą, siejamą ir su kalbėjimu, nori, kad jų tarmė vadintųsi kalba.

VšĮ Gatvės gyvos nuotr./Telšiuose
VšĮ Gatvės gyvos nuotr./Telšiuose

Pavyzdžiui, latgaliai Latvijoje. Jie seniai save laiko šiek tiek kultūriškai skirtingais nuo latvių. Tarpukariu latgalių kalbos buvo mokoma mokyklose. Ir dabar daug jų kovoja, kad latgalių tarmė būtų laikoma latgalių kalba, atskira nuo latvių kalbos.

O žemaičiai niekada nebuvo tiek kultūriškai ir politiškai savarankiški. Nors kadaise egzistavo Žemaitijos kunigaikštystė, pastaraisiais šimtmečiais žemaičiai niekada neiškėlė savo politinio identiteto kaip atskiro. Nenorėjo kurti savo valstybės. Dažnas žemaitis turi lietuvišką identitetą, save suvokia kaip lietuvį.

Demokratiškai žiūrint, kiekvienai tarmei galima leisti vadintis kaip nori. Tegu būna anykštėnų kalba. Panevėžiškių kalba. Ką aš, pašalietis, galiu sakyti? Kaip kas nori. Svarbiausia – jums, panevėžiškiams, reikia patiems to norėti. Jausti, kad kalbate atskira kalba.

Tegu būna anykštėnų kalba. Panevėžiškių kalba. Ką aš, pašalietis, galiu sakyti? Kaip kas nori. Svarbiausia – jums, panevėžiškiams, reikia patiems to norėti.

Jei panevėžiškiai pradės vadinti savo tarmę kalba, tai bus jų politinis apsisprendimas. Ne panašumo su lietuvių kalba klausimas.

Dar pridėsiu: jei panevėžiškiai apsispręs savo kalbą paskelbti kalba – aš tik džiaugsiuosi. Man, žiūrint iš lingvistinės perspektyvos, bus smagu. Nes jie daug labiau saugos tradicinę savo tarmę, ją pavadinę kalba.

Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Panevėžys
Alvydo Januševičiaus / 15min nuotr./Panevėžys

Nes jie supras, kad jų kalba nėra mažiau graži negu ta, kuria kalba iš Vilniaus per televiziją. Juk kartais žmonės taip mąsto. „Mes čia negražiai kalbam, ne kaip Vilniuj per televiziją.“

Ir taip ta tarmė gaus šansą ilgiau, stabiliau gyvuoti. Taps ne tik tradicinio šnekėjimo, bet ir modernios kultūros dalimi.

– Ir paskutinis klausimas: kaip ir pradėjau, taip ir baigsiu dažnu lietuvių įsivaizdavimu apie savo kalbą. Daug kas mano ir sako, kad lietuvių kalbą reikia saugoti, vengti skolinių, nes ji ilgą laiką buvo rusinama, dabar yra anglinama, ir jai gresia pavojus. Kokia visgi lietuvių kalbos ateitis?

– Manau, kad tokios geros perspektyvos lietuvių kalbai, kaip dabar, niekad nebuvo.

Manau, kad tokios geros perspektyvos lietuvių kalbai, kaip dabar, niekad nebuvo.

Žinau, kad yra kitaip manančių. Bet dalis žmonių, matyt, šiame pasaulyje jaučiasi nesaugiai, tad priima tą tokį perdėtos baimės požiūrį. Nedrąsu iš namų išvažiuoti, į kaimyninę valstybę nuvažiuoti. Jie sėdi namie ir mano, kad jų perspektyva teisingiausia.

Bet žiūrint objektyviau, yra toks puslapis Ethnologue.com, kurio mokslininkai būtent fiksuoja kalbų gyvybingumą. Visų septynių tūkstančių su trupučiu pasaulio kalbų. Ir kasmet atnaujina. Tai va, lietuvių kalba pagal juos patenka tarp šimto stipriausių pasaulio kalbų.

Mes galvojame, kad mūsų mažai, tik trys milijonai. Bet esmė ne skaičiuje. Esmė ta, kad mūsų kalba yra institucionalizuota. Ką tai reiškia? Tai, kad ji yra valstybinė, universitetų, mokyklų kalba, Europos Sąjungos kalba. Ji turi visus stiprumo požymius.

Ir dar kas svarbu – mūsų vaikai noriai kalba ta kalba. Nėra taip, kad jūsų sūnus pradės kalbėti angliškai, rusiškai ar japoniškai. Taip būna tik išimtiniais atvejais. Lietuvoje naujos kartos perima tą kalbą. Tai ir apibrėžia kalbos gyvybingumą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Abiturientams – išbandymas lietuvių kalba
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Abiturientams – išbandymas lietuvių kalba

Ir čia ne aš sugalvojau – didelis tarptautinis mokslininkų kolektyvas įvertino. Pagalvokit, tik trečdalis kalbų turi raštą. Raštas jau padeda kultūrinę vertę suponuoti.

Todėl nemanau, kad skolinių reikia bijoti. Nėra kalbų be skolinių. Ir į skolinius galima žiūrėti iš kitos pusės. Kodėl skolinys negali būti sinonimas, kuris praturtina kalbą?

Ir apskritai, kas yra lietuvių kalba? Ar ta prestižinė, formali kalba, ar tie rusiški skoliniai, stumiami ir neišstumiami, ar tie nauji iš anglų kalbos atėję žodžiai? Jie visi yra kalba ir visi egzistuoja šalia. Po dešimt metų jų santykis jau bus kitoks, lietuvių kalba jau bus kitokia. Mes nežinome, kokia. Kalba kinta, tai gyvas organizmas.

Juokinga statyti dirbtines tvoras – neva kalba bus gyva, jei mes ją apsaugosime nuo šitokių ir anokių žodžių. Kalba bus gyva, kol mes ją norėsime vartoti. Viskas.

Kalba bus gyva, kol mes ją norėsime vartoti. Viskas.

Kokią mes ją vartojame – antraeilis dalykas. Jūsų asmeninis reikalas.

Paimkime kad ir keiksmažodžius. Jei jums atrodytų normalu kalbant viešai nusikeikti – galit. Kodėl kalbininkai turi kažkaip reaguoti į tai? Čia jūsų bėda, kad jūs adekvačiai nejaučiat situacijos.

Bet kai važiuoji vienas, tau kitas vairuotojas užlenda su savo mašina ir tu sau nusikeiki – tau palengvėja.

Keiksmažodžiai turi savo funkciją. Jų reikia, bet tokiose nemaloniose situacijose, o ne formaliose. Gitanas Nausėda nesikeikia per savo inauguracinę kalbą ir mes labai nustebtume, jei jis taip padarytų.

Kalba turi įvairius sluoksnius. Ir mes nuolat tarp jų renkamės. Su manimi jūs kalbate vienaip, su draugais – kitaip, su šeima – gal dar kitaip. Ir visa tai yra lietuvių kalba. Ir jos gyvybė – kad mes norime ja kalbėti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"