Dabar populiaru
15min ŽIŪRĖK
Publikuota: 2019 gegužės 1d. 15:06

Hymanso projektai: kaip Tautų Sąjunga bandė įtikinti lietuvius ir lenkus eiti į federaciją

Protesto akcija prieš Hymanso projektą LT 100
epaveldas.lt nuotr. / Protesto akcija prieš Hymanso projektą

Vienas ryškiausių bandymų išspręsti sunkiai išsprendžiamą Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto po I pasaulinio karo buvo vadinamieji Hymanso projektai. Tai buvo Tautų Sąjungos planai, kuriais siekta paskatinti abi kaimynines šalis susijungti į bendrą valstybę. Idėjos kūrėjas, Belgijos užsienio reikalų ministras Paulas Hymansas vylėsi, kad pavyks rasti sprendimą, tenkinantį abi puses. Vis dėlto Lietuvai atmetus tokius pasiūlymus, kalbos apie federaciją nevirto realybe. Kodėl Kauno vyriausybė nepriėmė minėtų projektų, plačiau pasakojama tekste.

Kontekstas

Vilniaus krašto klausimas buvo ganėtinai problematiškas ne tik Lietuvai ir Lenkijai. Jis rūpėjo ir didžiosioms Europos valstybėms.. Šios siekė taikiai nustatyti Vidurio ir Rytų Europos pokario sienas. Tačiau Lietuva ir Lenkija, nelaukdamos Vakarų sprendimų, pačios ieškojo išeities. Kilusi nesantaika dėl Vilniaus spręsta įvairiai.

Nepavykus tiesioginėms Lietuvos ir Lenkijos deryboms, kuriose Jozefas Pilsudskis kėlė bendravalstybinės federacijos idėją, priskiriančią Lietuvai Vilnių, Lenkija ėmėsi demonstruoti jėgą ir 1920 m. spalį užėmė miestą.

Wikimedia.org nuotr./Jozefas Pilsudskis (pirmame plane dešinėje) su kitais 1926 metų perversmo organizatoriais
Wikimedia.org nuotr./Jozefas Pilsudskis (pirmame plane dešinėje) su kitais 1926 metų perversmo organizatoriais

Varšuvos vyriausybė vylėsi, kad turėdama Vilnių savose rankose galės prispausti Kauną priimti susijungimo pasiūlymą. Tačiau Lietuva net atsidūrusi tokioje padėtyje neketino atsižadėti teisės į nepriklausomybę.

Išsiskyrus Lietuvos ir Lenkijos interesams, derybos dėl Vilniaus krašto atsirado aklavietėje. Tuomet, siekiant pakeisti šią būsena ir sutaikyti šalis, iniciatyvą perėmė Tautų Sąjungos atstovai.

Viena svarbiausių mediatoriaus užduočių buvo pavesta šios organizacijos delegatui Paului Hymansui.

Ieškant sprendimo, kaip užtikrinti normalų kaimyninių šalių sugyvenimą, 1921 m. buvo suformuluoti du nauji vienas po kito sekę Lietuvą ir Lenkiją į federaciją turėję sujungti planai, vadinti Hymanso projektais.

Pirmasis numatė labai glaudų Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinį ryšį, pasireiškiantį per karinį ir ekonominį bendradarbiavimą. Lietuva pagal šį projektą turėjo būti išskirta į du atskirus Vilniaus ir Kauno kantonus, kuriuose lietuvių ir lenkų kalbos turėtų lygias teises.

Projektas numatytas labai didelis Lenkijos vaidmuo kėlė rimtą pavojų Lietuvos nepriklausomybei. Lietuvai nepritarus, Hymansas suformulavo antrąjį projekto variantą. Šį kartą Vilniaus kraštas autonominėmis teisėmis turėjo būti betarpiškai įtrauktas į Lietuvos valstybę, o federacijos su Lenkija sąlygos turėjo būti mažiau griežtos. Vis dėlto ir į antrąjį projektą Kauno vyriausybė atsakė neigiamai.

Lietuvos priimtas sprendimas nebuvo toks vienareikšmis, kaip galėtų pasirodyti. Ar buvo kitos sprendimo galimybės, kokios reakcijos į Hymanso projektus dominavo Lietuvos Seime ir kodėl jie galiausiai buvo atmesti, aiškintasi su istoriku Andriumi Grodžiu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Istorikas Andrius Grodis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Istorikas Andrius Grodis

– Kokiomis nuotaikomis Lietuvos Seimas pasitiko pirmąsias žinias apie Hymanso projekto pasiūlymą? Ar minėtos nuomonės radikaliai pasikeitė gavus antrąjį, kiek palankesnį Lietuvai variantą ?

– Jeigu kalbėtume apie Seimo reakciją, tai iš tikrųjų pirmasis projektas pasitiktas gana neigiamai. Tai buvo, nes jis iš esmės numatė labai glaudų Lietuvos ir Lenkijos ryšį. O Steigiamasis Seimas būtent kūrėsi tuo pagrindu, kad šalis turi būti nepriklausoma.

Be abejo, tokia glaudi sąjunga nei vienai partijai nepatiko. Be to, tas projektas numatė tokį bendrą valdymą, kuris turėjo sumažintų Lietuvos partijų vaidmenį. Palankių nuomonių dėl šio projekto beveik nebuvo, gal išskyrus socialdemokratų mažumą, žiūrėjusią kiek neutraliau, palankiau.

O antrasis projektas partijas ir Seimą jau šiek tiek suskaldė. Tik dalykas tas, kad dėl antrojo projekto dauguma partijų nedrįso aiškiau pasisakyti. Čia irgi kilo daug klausimų, bet esmė buvo parodyti Europai, kad mes esame pasiryžę priklausyti Europos saugumo sistemai. Norint pasiekti tą dar labiau modernų pasaulį, reikėjo parodyti, kad pritariame tam projektui.

Dėl pačių partijų pozicijų galima išskirti socialdemokratus. Jie į šį projektą žiūrėjo daug palankiau, kadangi, viena vertus, tai atitiko jų ideologiją, pritariančią Lietuvos-Lenkijos dialogui.

Kita vertus, būdami tokio susitarimo šalininkais jie vis dėlto pasisakė prieš didžiųjų valstybių nuosprendžio primetimą. Socialdemokratų nuostata buvo labai paprasta – patys Vilniaus krašto žmonės turi tarpusavyje susitarti.

Įtaką Seimui turėjo ir griežta tautininkų antihymansinė kampanija, įgavusi nemažą populiarumą. Seimas norint nenorint turėjo į tai atsižvelgti.

epaveldas.lt nuotr. /Protesto akcija prieš Hymanso projektą
epaveldas.lt nuotr. /Protesto akcija prieš Hymanso projektą

Tuo tarpu dviejų didžiųjų partijų pozicijos buvo pakankamai nevienodos. Valstiečiai-liaudininkai pasisakė už antrąjį projektą, bet pirmiausiai taktiniais sumetimais, norint parodyti Tautų Sąjungai, kad mes galime derėtis, kartu neatmesdami galimybės ateityje sušvelninti sąlygas, kuriomis Vilniaus kraštas atitektų Lietuvai.

Nors ne visi liaudininkų atstovai tam pritarė, svarbiausia buvo, kad palankumą idėjai pareiškė ryškiausios asmenybės – ministras pirmininkas Kazys Grinius, partijos lyderis Mykolas Sleževičius.

Krikščionių demokratų pozicija buvo labai neaiški. Kuo labiau didėjo įtampa Hymanso projektų klausimu, tuo labiau jie laikėsi laukimo taktikos ir nenorėjo priimti sprendimo. Tai gerai atspindi Mykolo Romerio dienoraštis.

Jo manymu, didžiųjų partijų išrinkimas ar neišrinkimas labai priklausė nuo tam tikrų politinių sprendimų, todėl jie savo nuomonės viešai nereiškė. Archyvų neišliko, todėl darau prielaidą, kad krikščionys demokratai turėjo būti pasidalinę.

Tačiau jau 1921 m. lapkričio pradžioje, kai pasirodė viešas nepasitenkinimas antruoju Hymanso projektu, krikščionys demokratai viešai pareiškė, kad jis yra nepriimtinas.

– Kur ryškiausiai skyrėsi Seimo ir vyriausybės pozicijos antrojo Hymanso projekto atžvilgiu?

– Sunku supriešinti vyriausybę ir Seimą, kadangi vyriausybė buvo deleguota to Seimo. Nei vyriausybei, nei Seimui lapkričio mėnesį projektas atrodė nepriimtinas.

Tačiau galima išskirti vieną dalyką. Vyriausybė dėl taktinio lankstumo ir noro išlaikyti didžiųjų vakarų tautų paramą apeidama Seimą siekė nusiųsti Europai teigiamą atsakymą.

epaveldas.lt nuotr. /Lietuvos atstovai – Hymanso projekto derybininkai
epaveldas.lt nuotr. /Lietuvos atstovai – Hymanso projekto derybininkai

Iš tikrųjų buvo planuojama priimti tokį sprendimą, bet laukta, kol grįš ministras pirmininkas Grinius. Tuo metu ši informacija pasklido ir įvyko rimtas pasikėsinimas prieš ministrą, tuometį Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungoje vadovą Ernestą Galvanauską. Po to laiko vyriausybėje niekas nedrįso paprieštarauti.

– Ar Seimo daugumą turėję krikščionys demokratai vieningai priėmė bendrą sprendimą įvykus galutiniam balsavimui dėl antrojo Hymanso projekto? Gal buvo susilaikusių asmenų?

– Dėl paties balsavimo tiksliai nežinau, bet puikiai atsimenu partijoje išsakytą mintį, kad po pasikėsinimo prieš ministrą Galvanauską krikščionys demokratai visi kaip vienas projektą atmetė.

Jeigu ir buvo asmenų, kurie šitam projektui pritarė, tai tas pasikėsinimas juos tikrai išgąsdino. Reikia dar turėti omeny ideologines nuostatas. Iš principo krikščionys demokratai pasisakė už etninės, lietuviškos valstybės modulį.

Realūs palankumo atvejai tarp krikščionių demokratų buvo pavieniai ir labiau pasireiškiantys jų leidžiamoje spaudoje. Bent jau Seimui atmetus antrąjį Hymanso projektą, tai buvo padaryta tikrai vieningai. Klausimas išlieka, ar taip pasielgta tik dėl baimės faktoriaus, kad kažkas dar kartą gali prieš juos panaudoti jėgą.

wikimedia.org nuotr./Ernestas Galvanauskas
wikimedia.org nuotr./Ernestas Galvanauskas

– Hymanso projektai turėjo kelti ir nemažą visuomenės ažiotažą. Kokie šūkiai, skirti paprastiems žmonėms, tuo metu buvo labiausiai paplitę?

– Kažką tikslesnio pasakyti apie visuomenę yra sudėtinga. Bet galima susidaryti vaizdinį, kad ji irgi į antrąjį projektą nežiūrėjo palankiai.

Be abejonės, daugiausiai nepalankių balsų buvo šaulių organizacijose ir kariuomenėje. O tarp paprastų žmonių tik kartais kurie nors aktyvesni ūkininkai laikraščiuose pareikšdavo savo protestus dėl Hymanso projektų.

To meto visuomenė, mano nuomone, nebuvo tiek politizuota, kiek galėtų pasirodyti. Taigi, tikrosios priešpriešos tarp žmonių neturėjo kilti. Šitas dalykas tik vėliau buvo mitologizuotas, kai tarpukario lietuvių tautą pradėta ugdyti pagal priešiškumo Lenkijai dvasią.

Taip, hymansininkas jau tuo metu buvo keiksmažodžiu, tačiau nėra žinoma, kiek jo vartojimas buvo paplitęs visuomenės tarpe. Nėra net Valstybės saugumo departamento ataskaitų, kurios galėtų atskleisti viešas Lietuvos žmonių nuotaikas.

– Kaip klostėsi Steigiamojo Seimo santykiai su Vilniaus krašto lenkais? Galbūt buvo kažkokių realių prielaidų jų integravimui į Lietuvos visuomenę, nepaisant skaudžios 1920 m. patirties ir šios teritorijos pereidinėjimo iš vienų rankų į kitas?

– Iš tikrųjų valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų veikėjai dar prieš Hymanso projektus važiavo ir bandė tartis su Vilniaus lenkais. Tačiau tai buvo labiau ideologinis parodymas, kad šios partijos siekia kompromiso.

Panašų dalyką yra darę net krikščionys demokratai. Lygiai taip pat iš kitos pusės Lenkijos vyriausybė skatino Vilniaus krašto lenkus betarpiškai derėtis su Kauno valdžia.

Vis dėlto nepaisant tokių kontaktų užmezgimo, Hymanso projektų akivaizdoje šios derybos neteko savo svarbos.

– Ar artėjant 1922 m. Seimo rinkimams partijos, pritarusios antrajam Hymanso projektui, nepablogino viešosios nuomonės savo atžvilgiu? Jei taip, kokių priemonių imtasi susigrąžinant rinkėjų palankumą?

– Sakyčiau, Hymanso projektai neturėjo didelės įtakos Seimo rinkimams.

Sakyčiau, Hymanso projektai neturėjo didelės įtakos Seimo rinkimams.

Tai parodo 1926 m. socialdemokratų atvejis.

Tuo metu situacija buvo visiškai kita. Kiekvienas, kas nuolaidžiavo Lenkijai, galėjo būti dėl to nepopuliarus Lietuvoje. Tačiau socialdemokratams, viešai pareiškusiems norą užmegzti santykius su Lenkija dėl ekonominių priežasčių, o Vilnių paliekant lenkų rankose, tai nepakenkė.

Nepaisant tokios nuostatos paskelbimo, jie gavo daug daugiau balsų nei ankstesniame Seime. Iš to daryčiau prielaidą, kad rinkimų rezultatams Hymanso projektai neturėjo didesnės įtakos.

Didesnę įtaką rinkimų rezultatams neabejotinai turėjo žemės reforma. Joje galėjo slypėti vienas kozirių, kodėl nereikėjo priimti Hymanso projektų.

Suėjus į glaudesnius santykius su Lenkija, lenkai galėjo spausti Kauną nekonfiskuoti iš dvarininkų žemės ir taip sukliudyti įgyvendinti žemės reformą. Tai čia gal įtakos turėjo ekonominis aspektas.

Tai, kad šitas dalykas buvo daug svarbesnis, parodė 1922 metų Seimo rinkimai, kai tokia žymi partija kaip tautininkai visai negavo balsų, nes pasisakė už konservatyvią žemės reformą, nedrįstant nusavinti dvarininkų žemėvaldos. Vis dėlto tuo metu balsuojančių daugumą sudarė ūkininkai, kurių pas mus buvo 80 proc.

– Pabaigai norėčiau paklausti apie alternatyvias galimybes Lietuvos istorijai, kurias teikė antrasis Hymanso projektas. Jūsų nuomone, kaip būtų pasikeitusi valstybės raida, jei visgi vyriausybės vadovai būtų nusprendė pritarti Tautų sąjungos pasiūlytai idėjai?

– Mūsų padėtį komplikavo pati Lenkijos pozicija dėl Hymanso projekto. Todėl reikia išlikti realistais. Aš sutikčiau su vyriausybės pozicija.

Jeigu mes būtume pritarę tęsti derybas dėl Hymanso projekto, tai galbūt būtų susiklosčiusi palankesnė situacija Klaipėdos atžvilgiu, gal nebūtų reikėję ten rengti sukilimo. Tokia mano prielaida.

Ir diplomatinėje kovoje su Lenkija mes būtume turėję labiau apčiuopiamas veiklos galimybes. Ypač jeigu Lenkija pati būtų buvusi priversta atmesti antrąjį Hymanso projektą.

Dėl abipusių santykių sunku kažką prognozuoti. Nors galima prisiminti Paulio Hymanso lūkesčius, kad Lietuvai radus kompromisą su Lenkija, galbūt būtų susiformavęs tvirtas darinys, atskiriantis Vokietiją nuo Sovietų Sąjungos. Čia labai fantastiškai skamba, bet jis taip mąstė. O realiai, mes Lenkijos atžvilgiu būtume turėję taktinę, diplomatinę iniciatyvą.

– Ačiū už pokalbį.

______________________________________________________________________

LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"