Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 9d. 17:00

Įdomioji Sartų lenktynių istorija: tragiškai žuvęs legendinis žirgas Šachtioras ir iš vežimaičio išmestas A.Brazauskas

Algirdas Brazauskas Sartų lenktynėse Ar žinai?
Alfredo Pliadžio nuotr. / Algirdas Brazauskas Sartų lenktynėse

Šiemet Sartų lenktynės – vienas didžiausių ir seniausių masinių renginių Lietuvoje – neįvyko. Dėl itin šiltos žiemos organizatoriai jas atšaukė Lenktynių ateitis irgi lieka neaiški – tikimasi, kad kitąmet žiema bus panašesnė į Lietuvai įprastą ir lenktynes surengti pavyks, bet vykstant klimato kaitai, tuo tikras negali būti niekas. Gali būti, kad šimtametę istoriją turinti tradicija tuoj taps tik gražiu prisiminimu.

Portalas 15min kviečia susipažinti su įdomiausiais vieno garsiausių Lietuvos žiemos renginių istorijos faktais.

Bet įdomių faktų lenktynių istorijoje netrūksta – čia rasime ir tragiškai žuvusį žirgą Šachtiorą, apie kurį Dusetų apylinkėse sklandė legendos, ir už vadelių sėdusį prezidentą Algirdą Brazauską.

Lenktynių kilmę gaubia paslaptys

Kada pirmąkart ant Sartų ežero ar greta jo įvyko žirgų lenktynės – tiksliai pasakyti neįmanoma.

Vietinė legenda, cituojama ne vienoje knygoje, pasakoja, kad kadaise netoli Sartų gyveno piktas ponas, pasiūlęs jam tarnavusiam bernui varžytis žirgų lenktynėse dėl jo mylimos merginos, kai bernas paprašė leidimo ją vesti.

Ponas, pasiėmęs geriausius žirgus, lengvai aplenkė berną, tačiau galiausiai ledas įlūžo ir ponas su žirgais paskendo po ledu. Šiam įvykiui atminti ir pradėtos rengti lenktynės.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Sartų ežeras
Luko Balandžio / 15min nuotr./Sartų ežeras

Kita legenda pasakoja, esą piktas ponas, prieš gyvenimo pabaigą nutaręs padovanoti bažnyčiai varpus ir taip užsitikrinti patekimą į rojų, gabeno šiuos varpus per ežero ledą su šešetu sartų žirgų.

Ledas įlūžo, ponas nuskendo, o baudžiauninkai džiaugėsi, kad pono nebėra, ir važinėjosi po ežerą su žirgais.

Žinoma, tai tik legendos, daugiau pasakančios ne apie Sartų lenktynių pradžią, o apie tai, kad ponai šios apylinkes valstiečių istorijose nebuvo itin mėgstami.

Dabar Sartų lenktynių organizatorių pranešimuose spaudai teigiama, kad lenktynės šalia Sartų ežero ar ant jo ledo pradėtos rengti dar XVIII a., rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtos prieš 225 metus, o kasmet rengti pradėtos prieš 125 metus. Tai yra, 1905 m.

Knyga „Zarasų laiko vilnyse“, aprašanti Sartų lenktynių istoriją, teigia, kad vietiniai dvarininkai Pliateriai su kaimynais ant Sartų ežero žirgais lenktyniavo dar baudžiavos laikais XIX a. pradžioje, o 1864 m. panaikinus baudžiavą jas pamėgo ir turtingesni Dusetų krašto (Dusetos yra miestelis greta Sartų ežero) valstiečiai. 1894 m. caras lenktynes netgi buvo trumpam uždraudęs.

Leokadijos Lukošiūnaitės-Malcienės knygoje „Dusetos“ pasakojama, kad XIX a. pabaigoje Lietuvoje jau buvo lenktynėms skirtų ristūnų, o Rytų Lietuvoje, rytinėje Aukštaitijos dalyje vežimų lenktynės ypač paplito. Jos vykdavo ant įvairių ežerų ledo arba miestų gatvėmis.

Tačiau Sartų lenktynės buvo populiariausios ir nuo 1905 m. jau vyko kasmet. Tiesa, dar neoficialiai ir be valdžios pagalbos.

Lenktynės dažniausiai vykdavo pirmąjį vasario šeštadienį, ši tradicija išliko iki šiol. Ežero ledas jau būdavo pakankamai storas, o būtent vasario pradžioje vykdavo Grabnyčios – Dusetų parapijos atlaidai, į kuriuos suvažiuodavo daug žmonių.

Nuotr. iš Dusetų dailės galerijos leistos knygos „Dusetos. Dabar ir seniau“/Sartų lenktynių akimirka
Nuotr. iš Dusetų dailės galerijos leistos knygos „Dusetos. Dabar ir seniau“/Sartų lenktynių akimirka

Po pamaldų geresniais arkliais atvykę valstiečiai tarpusavyje susitardavo dėl lenktynių. Aiškių taisyklių nebuvo, į laikrodį niekas nežiūrėjo – kas pirmas įveikdavo trasą, tas ir laimėdavo.

Vienu metu važiuodavo 3-4 vadeliotojai, o nugalėtojai vėliau varžydavosi tarpusavyje. Jie važiuodavo nedideliais ir lengvais vežimaičiais, vadinamais važeliais.

Lenktynės susilaukdavo ir nemažai žiūrovų. Jie lydėdavo bažnyčių dalyvius nuo bažnyčios iki ežero ledo ir stebėdavo varžybas, kartais ir lažindavosi dėl nugalėtojo. Lažindavosi ir lenktynių dalyviai.

Nieko keista, kad kuo geriau pasirodyti ūkininkams buvo garbės reikalas. Todėl jie stengėsi žirgus ypač gerai prižiūrėti ir šerti, o prieš varžybas – ir pravažinėti, savotiškai treniruoti.

Trasos specialiai ruošiamos nebuvo. Jei ant ledo būdavo nedaug sniego, lenktynės vyko tiesiog skersai ežero, jei sniego būdavo daug – tada lenktynės vyko Dusetų gatvėmis.

Pagal tradiciją pralaimėjusieji po lenktynių laimėtojus vaišindavo degtine.

Lenktynės tampa organizuotomis

Tarpukariu lenktynininkų daugėjo, vis daugėjo ir ginčų ar net peštynių tarp jų dėl taisyklių, dėmesį į lenktynes ėmė kreipti vietos valdžia. Lenktynės pamažu įgavo vis daugiau organizuotumo, atsirado komisijos lenktynėms stebėti, imtos ruošti trasos.

Pirmąsias oficialias lenktynes 1932 m. surengė Dusetų rajono agronomas Vaclovas Butkys, padedamas specialiai sudaryto organizacinio komiteto.

Nuo 1933 m. organizuotomis lenktynėmis susidomėjo ir Lietuvos valdžia – Lietuvos žemės ūkio rūmai geriausiems vadeliotojams ėmė skirti premijas, varžybose ėmė lankytis valdžios atstovai. Dalyvių skaičius ėmė augti, o šventė tapo masiškesnė.

Nuotr. iš Dusetų dailės galerijos leistos knygos „Dusetos. Dabar ir seniau“/Sartų lenktynių akimirka
Nuotr. iš Dusetų dailės galerijos leistos knygos „Dusetos. Dabar ir seniau“/Sartų lenktynių akimirka

Šalia lenktynių pradėta rengti ir mugė. Lenktynės pritraukdavo po keliasdešimt dalyvių. Prieš lenktynes ėmė vykti būsimųjų jų dalyvių paradas miestelio gatvėmis.

Nustatytos ir detalesnės taisyklės. Žirgai buvo skirstomi į 4 klases pagal geriausią parodytą laiką.

Aukščiausios, pirmos klasės, žirgų vadeliotojai už pergalę galėjo gauti ir 300 litų – reikšmingą anuomet sumą. Už tiek buvo galima įsigyti kelias karves ar kitą vertingą daiktą.

Į lenktynes iš Kauno žiūrovai ėmė važiuoti netgi autobusais, o šventė išsitęsė iki dviejų dienų. 1938 m. pradėti rengti ir važelių bei pakinktų konkursai. Juose dalyvaudavo ne tik Zarasų krašto ūkininkai, bet ir ūkininkai iš Ukmergės, Rokiškio ar netgi Panevėžio apskričių.

Nugalėtojai buvo „premijuojami“ mineralinėmis trąšomis, lenktynes ėmė remti ir vis daugiau bendrovių, kurios skirdavo pinigines sumas, laikrodžius ir pan. Asmenines premijas skyrė ir kai kurie politikai.

1939 m. lenktynių aprašyme minima, kad lenktynėse dalyvavo daug aukštų svečių, tarp jų ir ministras pirmininkas Vladas Mironas, o iš Kauno „atskrido net 6 lėktuvai“.

Garbės svečiams pastatyta speciali tribūna, kitiems žiūrovams – suolai. Lenktynėse dalyvavo apie 100 dalyvių. Buvo paruošta ir meninė programa, transliuota ir per radiją.

Tais metais lenktynių trasa pirmąkart buvo ovali, kaip hipodrome. Ji buvo 1600 km ilgio, lengtyniauti galėjo trys žirgai.

Zarasų krašto muziejaus nuotr. /Žiūrovai važinėjasi Sartų ežero ledu, 1938 m
Zarasų krašto muziejaus nuotr. /Žiūrovai važinėjasi Sartų ežero ledu, 1938 m

Trasa buvo pasigaminta be specialios technikos – tiesiog tempiant arkių traukiamą sniego valytuvą. Į pirmąją klasę buvo įrašyti žirgai, kurie trasą įveikdavo per 3 minutes 20 sekundžių.

Beje, tarpukariu žirgų lenktynių tradicija gyvavo ir Zarasuose. Ten jos vyko miesto gatvėmis. Kaip rašoma knygoje „Zarasai laiko vilnyse“, Zarasuose lenktynės vyko miesto centre.

Vadeliotojai startuodavo prie bažnyčios, lenktyniaudavo Vytauto gatve, o trasa baigdavosi Vilniaus ir Vytauto gatvių sankryžoje. Tik vėliau lenktynes rengti pačiame mieste buvo uždrausta dėl per didelio judėjimo.

Žirgais ūkininkai ne tik lenktyniavo, bet ir dirbo lauko darbus. Bet prižiūrėti juos jau nuo rudens stengėsi kuo geriau. Šerdavo dobilais, šienu, avižomis, o priartėjus lenktynėms duodavo ir cukraus ar kiaušinių.

Kiekvienas vadeliotojas turėjo savo strategiją – kaip kuo geriau pravažinėti žirgą. Pavyzdžiui, egzistavo teoriją, esą žirgus pravažinėti reikia šviesiomis, mėnesėtomis naktimis, nes matydamas savo šešėlį, žirgas bėgs greičiau.

Lenktynės buvo ir savotiškas žirgų grožio konkursas.

„Lenktynių dieną žirgus, gražiai iššukuotus, dažnai papuoštus, pakinkydavo į gražius, lengvus važelius. Kiekvienas ūkininkas stengėsi kuo geriau paruošti savo kinkinį. Vieni supindavo žirgo karčius, uodegą į daugybę kaselių. Kitą dieną jas išleisdavo – žirgo karčiai būdavo garbiniuoti. Kiti į karčius įpindavo įvairiausių spalvų kaspinus, lankus taip pat puošdavo žvanguliais. Tačiau svarbiausia pakinktų puošmena buvo žvanguliai, jie žvangėdavo įvairiomis garsų tonacijomis“, - rašo knyga „Zarasų laiko vilnyse“.

Nuotr. iš Dusetų dailės galerijos leistos knygos „Dusetos. Dabar ir seniau“/Prieš lenktynes
Nuotr. iš Dusetų dailės galerijos leistos knygos „Dusetos. Dabar ir seniau“/Prieš lenktynes

Šeimininkės stengdavosi nuausti kuo gražesnes vadeles. Važeliai daryti kuo lengvesni, dažnai padabinti tautiniais ornamentais. Juos siekta kuo gražiau išdažyti, kad važelis išsiskirtų. Lenktynėms tapus organizuotomis, atsirado ir reikalavimai važeliams.

Legenda apie Šachtiorą

Būtent tarpukariu Sartų lenktynėse dalyvavo, ir, kiek teigia šaltiniai, ypatingu grožiu pasižymėjęs legendinis žirgas, vardu Šachtioras.

Jis buvo Orlovo ristūnų veislės, išvestos būtent lenktynėms, žirgas. Jį Žemės ūkio rūmams nupirko Lietuvos vyriausybė, o prižiūrėjo vietinio kaimo ūkininkas Juozas Svilas. Šachtioras buvo 1,80 m aukščio, juodos blizgančios spalvos, ilgais karčiais ir uodega.

Tokio žirgo niekas krašte neturėjo. Joks vietinis žirgas negalėjo Šachtiorui prilygti, o žmonės specialiai ėjo į jį pasižiūrėti kaip į dabartines sporto žvaigždes.

Bet Šachtioro gyvenimas, dar jam esant jaunam ir eikliam, baigėsi tragiškai. Vežamas į žirgyną ir mašinoje paliktas be priežiūros, jis pasismaugė.

Tiesa, paliko keliolika palikuonių. Jie Sartų lenktynėse sėkmingai dalyvavo ir vėliau. O 1939 m. netgi surengta Šachtioro palikuonių paroda.

Nuotr. iš Dusetų dailės galerijos leistos knygos „Dusetos. Dabar ir seniau“/Sartų lenktynių akimirka
Nuotr. iš Dusetų dailės galerijos leistos knygos „Dusetos. Dabar ir seniau“/Sartų lenktynių akimirka

Tarpukariu egzistavo ir dar viena iki šių dienų neišlikusi, bet unikali Sartų lenktynių tradicija – lenktynių juokdarys.

Numeriu „101“ pažymėtas juokdarys būdavo panašus į cirko klouną – apsirengęs rauktais rūbais, pasipuošęs klouno nosimi vaizdavo nevykusį lenktynininką su pačiu prasčiausiu kuinu ir aplūžusiu vežimu. Arklys buvo papuošiamas bulvių ar burokėlių „vainiku“ vietoj žvangučių, ant uodegos pririštu žadintuvu ir pan.

Juokdarys į trasą išvažiuodavo su kitais važnyčiotojais, o tada greitai apsisukdavo ir finišavęs girdavosi, kad yra geriausias iš visų.

Zarasų krašto muziejaus nuotr. /Balys Biliūnas, vienas Sartų lenktynių juokdarių
Zarasų krašto muziejaus nuotr. /Balys Biliūnas, vienas Sartų lenktynių juokdarių

Daugiausia laiko jis praleisdavo tarp žiūrovų, komentuodamas tai, kas vyksta, kartais pakritikuodamas apsileidusius ūkininkus ar neprižiūrėtus žirgus.

Juokdariu tapdavo artistinių sugebėjimų, gerą iškalbą turintys žmonės. Ši tradicija kurį laiką egzistavo ir sovietmečiu, bet iki šių laikų neišliko.

Sartų lenktynės sovietmečiu

II pasaulinio karo metais ir iškart po jo šventės vyko skurdžiai. Geriausius arklius ūkininkai bijojo rodyti, kad šie nebūtų „nusavinti“. Jos pagyvėjo nuo 1950 m., kai lenktynes organizuoti ėmė LTSR Žemės ūkio ministerija.

Zarasų krašto muziejaus nuotr. /Sartų lenktynės 1945 m.
Zarasų krašto muziejaus nuotr. /Sartų lenktynės 1945 m.

Jau 1955 m. šventė paskelbta respublikine. Sovietmečiu šventė iš regioninės šventės buvo išplėtota į Lietuvos masto žirgų sporto šventę.

Lenktynėms imta ruoštis iš anksto, daugelyje rajonų vyko atskiros lenktynės, buvo atrenkami greičiausi žirgai. Atrankinės varžybos organizuotos įvairiose Lietuvos vietose, taip pat ir ant kitų ežerų. Sartų lenktynės tapo finaliniu etapu.

Dalyvių skaičius, iškart po karo sumažėjęs iki poros dešimčių, vėl ėmė augti. 1967 m. Dusetose duris atvėrė valstybinis žirgynas, auginęs lenktyninius žirgus.

Netrukus šiame žirgyne įrengtas ir 1609 m ilgio, arba 1 angliškos mylios ilgio hipodromas, kur lenktynės vyko tada, kai ežero ledas būdavo per plonas.

Nuo 1968 m. šventės metu vykdavo ir žiemos mugė. Prekiautojai suvažiuodavo iš aplinkinių rajonų. Kartais čia buvo galima įsigyti ir retų ar deficinių prekių, kurių sovietmečiu stigdavo.

Iššniukštinėję, kur tokių prekių gali būti, į eiles Dusetų gyventojai prie dominančių prekystalių stodavo iš ankstaus ryto.

Tai, kaip atrodė Sartų lenktynės sovietmečiu, galite išvysti trumpame lietuviškame dokumentiniame filme, sukurtame 1965 m.

Taip pat galite pasižiūrėti reportažą iš 1963 m. lenktynių.

VIDEO: Jonas Ževeliauskas laimi Sartų žirgų lenktynes (1963 m.)

A.Brazauskas Sartuose

Sartų lenktynių tradicija tęsėsi ir atkūrus Nepriklausomybę. Lenktynių dažnu svečiu ir rėmėju tapo prezidentas Algirdas Brazauskas. Jis tapęs prezidentu įsteigė prizą, skirtą vyriausiam lenktynių dalyviui.

Nuotr. iš Leokadijos Lukošiūnaitės-Malčienės knygos „Dusetos“/Algirdas Brazauskas ir vyriausias 1997 m. Sartų lenktynių dalyvis Izidorius Gabrilevičius
Nuotr. iš Leokadijos Lukošiūnaitės-Malčienės knygos „Dusetos“/Algirdas Brazauskas ir vyriausias 1997 m. Sartų lenktynių dalyvis Izidorius Gabrilevičius

A.Brazausko vaidmuo tuo nesibaigė – prezidentas ir pats sėdo už vadelių ir apvažiavęs parodomąjį ratą.

Sartų lenktynėse žirgą vadeliojantį Lietuvos prezidentą galite matyti žemiau esančiose nuotraukose.

Alfredo Pliadžio nuotr./Algirdas Brazauskas Sartų lenktynėse
Alfredo Pliadžio nuotr./Algirdas Brazauskas Sartų lenktynėse
Alfredo Pliadžio nuotr./Algirdas Brazauskas Sartų lenktynėse
Alfredo Pliadžio nuotr./Algirdas Brazauskas Sartų lenktynėse
Alfredo Pliadžio/pliadisfoto.lt nuotr./Sartai, Algirdas Brazauskas (2003)
Alfredo Pliadžio/pliadisfoto.lt nuotr./Sartai, Algirdas Brazauskas (2003)

A.Brazauskas po ratą Sartuose įprastai apsukdavo kasmet. Tiesa, ne visada tai baigdavosi geruoju. 2001 m. nuskambėjo istorija, kaip A.Brazauską, tuometinį ministrą pirmininką, žirgas išvertė iš vežimaičio.

A.Brazauskas nuskriejo į pusnį. O ištrūkęs iš hipodromo ir šuoliais nulėkęs taku, kuriuo ėjo žiūrovai, žirgas partrenkė lenktynių žiūrovę.

Jai skilo kaukolė, buvo stipriai sutrenkta nugara. Moteris buvo nuvežta į ligoninę.

1997 m. kartu su A.Brazausku lenktynėse lankėsi ir jo ilgametis oponentas Vytautas Landsbergis.

Alfredo Pliadžio/pliadisfoto.lt nuotr./Sartai, V.Landsbergis, A.Brazauskas (1997)
Alfredo Pliadžio/pliadisfoto.lt nuotr./Sartai, V.Landsbergis, A.Brazauskas (1997)

Nuo 2000 m. (kitais duomenimis – nuo 1996 m.) Sartų lenktynės ne tik tada, kai ledas plonas, bet ir kasmet pradėtos rengti nebe ant ežero ledo, bet greta ežero esančiame hipodrome. Sartų ežere likusia apgriuvusia tribūna naudojasi vietos žvejai.

Dabar parengti trasą užtrunka apie savaitę laiko. Ledo danga stadione liejama tik įšalus gruntui. Jei tako pagrindas per minkštas, ristūnai gali lengvai susižeisti. Takui suformuoti gali būti išpilta apie 2600 tonų Sartų ežero vandens.

Vytauto Pilkausko nuotr./Ristūnų žirgų lenktynės „Sartai 2019“
Vytauto Pilkausko nuotr./Ristūnų žirgų lenktynės „Sartai 2019“

2017 m. buvo pasiektas Sartų hipodromo trasos rekordas. Jo autorius – uteniškis Egidijus Gudonis. Jo vadeliojamas žirgas Gardens Fairytale 1609 metrų distancijos finišo liniją kirto per 2 min. 00,165 sek.

2020 m. nėra pirmieji metai po Nepriklausomybės atkūrimo, kai Sartų lenktynės nevyko. Nevyko jos dėl nepalankių orų ir 2016 m.

Tekstas parengtas remiantis Leokadijos Lukošiūnaitės-Malčienės knyga "Dusetos", Laimos Riaubiškienės knyga "Zarasai laiko vilnyse", Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro informacija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

23:26
16:30
01:11

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"