Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 03 31, 18:45

Kelionė laiku į Kauną ir Lietuvą prieš 100 metų: koks buvo 1922 m. kovas?

Tęsiame portalo 15min skaitytojų pažintį su tarpukario Lietuva. Kauno miesto muziejuje jau ne vienus metus veikiantis projektas „Prieš 100 metų“ skatina laiko mašina nusikelti šimtmečiu atgal ir palyginti, koks tada buvo Kauno, kuriam aplinkybės lėmė tapti laikinąja sostine, ir visos Lietuvos gyvenimas.
1.Pavasario ledai Nemuno pakrantėje. XX a. pirma pusė.
Pavasario ledai Nemuno pakrantėje. XX a. pirma pusė. / Kauno miesto muziejaus fondų nuotr.

Ledonešis upėse ir navigacijos sezono pradžia

1922 m. kovo 1 d. lengviau atsiduso Kauno bei kitų prie Nemuno ir Neries upių įsikūrusių vietovių gyventojai, mat pirmąją pavasario dieną prasidėjo santykinai ramus atlydis.

Kaip skelbia žurnalas „Trimitas“ (Nr. 11), pavasario pradžios buvo laukiama su didele baime dėl pranašauto stichinio potvynio, tačiau, laimei, pradėjus eiti ledams, nesusidarė didelių spūsčių ir ledai išėjo nepadarydami didesnės žalos ir be potvynio.

Jau netrukus, kovo 8 d., susitarus garlaivių savininkams, prasidėjo ir laivybos sezonas Nemune. Anuomet sezono pradžią nustatydavo patys laivų savininkai, pasirašydami sutartis ir įsipareigojimus.

Tarpusavyje jie nutardavo, kokio dydžio bus bilieto kaina, kokiu maršrutu ir kaip dažnai plaukios garlaiviai. Valdžios atstovai iš Susisiekimo ministerijos tik prižiūrėjo laivybos organizavimą, ieškojo pažeidimų, stengėsi palaikyti tvarką.

 Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Pavasario ledai Nemuno pakrantėje. XX a. pirma pusė.
Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Pavasario ledai Nemuno pakrantėje. XX a. pirma pusė.

1922 m. kovą prasidėjus sezonui, keleivius ir krovinius turėjo aptarnauti 18 garlaivių, daugiausia priklausiusių vietiniams žydams.

Tiesa, 1922 m. pavasarį optimistinius planus deklaravo ir pirmoji tokio pobūdžio lietuviško kapitalo įmonė Lietuvos garlaivių bendrovė.

Jos veikloje dalyvavo žymūs to meto visuomenės veikėjai: Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis, Jonas Šliūpas, Martynas Yčas bei kiti.

To meto spaudoje („Laisvė“, Nr. 40) buvo pateikta informacija, kad bendrovė veiklą vykdys ne tik upėse, bet planuoja plaukioti ir Baltijos bei Šiaurės jūrose, nors Klaipėdos uostas tuo metu ir nepriklausė Lietuvai.

Bendrovės „jūrinės ekspansijos“ planams turėjo pasitarnauti įsigyti du pakrančių tipo laivai „Jūratė“ ir „Kastytis“ bei naujas, didesnis laivas, skirtas linijai Hamburgas–Londonas–Hamburgas.

Kaip rodo vėlesni duomenys, šio laivo įsigyti nepavyko, o ir po nesėkmių jūrinėje laivyboje bendrovė atsitraukė ir vykdė veiklą tik Nemune.

Dėmėtosios šiltinės protrūkis

Kaip šiandien, taip ir prieš šimtą metų, Lietuvos gyventojai sekė naujienas dėl visuomenės sveikatos būklės.

Kaip šiandien, taip ir prieš šimtą metų, Lietuvos gyventojai sekė naujienas dėl visuomenės sveikatos būklės.

1921 m. Lietuvą vargino cholera, kuri bėgant laikui buvo suvaldyta, o 1922 m. pavasarį nemažai skelbta apie dėmėtosios šiltinės protrūkį („Lietuva“, Nr. 56). Vien sausio ir vasario mėnesiais Kaune buvo įregistruoti 279 nauji susirgimai šia liga.

Skaitytojai buvo informuojami apie ligos sukėlėją, eigą ir kaip apsisaugoti. Buvo manoma, kad kovojant su liga svarbu: „Kiekvienas įtariamas ligonis turi būt geriausiai tuoj pat išvežamas į ligoninę, kur jis mazguojamas vanoj, plaukai nuskutami ir apskritai ligonis griežtai apvalomas nuo gyvių ir nešvarumo. Visi jo drabužiai, skalbiniai švarinami, plaunami kameroj karštu oru 110 °C arba garinami sterelizacijos aparate.“

Tam Kaune buvo sutelktos rimtos medikų pajėgos, darbavosi 7 sanitarijos gydytojai, susirgusiuosius į ligoninę vežė speciali karieta, planuotas naudoti ir greitosios pagalbos automobilis. Miesto valdyba tuo tarpu įrengė ligoniams skirtą pirtį.

 Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Stacionarūs pacientai Karo ligoninėje Kaune 1935 m.
Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Stacionarūs pacientai Karo ligoninėje Kaune 1935 m.

Dėmėtoji šiltinė intensyviausiai pasireiškė vietose, kur buvo palankios sąlygos daugintis užkrato skleidėjui „utelėms“, t. y. nesilaikoma švaros, gyveno susispaudę daugybę žmonių, pavyzdžiui, grįžusiųjų iš Sovietų Rusijos tremtinių butuose, pigių butų kolonijose, prieglaudose.

Būtent grįžtantys tautiečiai iš Sovietų Rusijos dėl vargingų sąlygų buvo laikomi vienais potencialiausių šios ligos užkrato nešiotojų.

Badas Sovietų Rusijoje

Tuo metu iš Rytų grįžtantieji bėgo ne tik nuo politinio teroro, bet ir nuo bolševikų sukelto bado Pavolgio ir Uralo regionuose. Vartant istorijos puslapius šiandien sunku patikėti, kokio masto tragediją išgyveno politinių audrų ir nesutarimų draskoma tuometinė Rusija.

Skaičiuojama, kad nuo bado nukentėjo apie 16 mln. žmonių, iš kurių 5 mln. mirė, daugelis jų – vaikai.

 Nacionalinės Prancūzijos bibliotekos nuotr./Nualinta bado šeima Sovietų Rusijoje, 1922 m.
Nacionalinės Prancūzijos bibliotekos nuotr./Nualinta bado šeima Sovietų Rusijoje, 1922 m.

Lietuviškoje spaudoje („Lietuva“, Nr. 59) buvo teigiama, kad vien Caricine (dab. Volgogradas) kasdien buvo randama 150 klajojančių ir maisto ieškančių vaikų.

Visame Caricino regione badavo apie 270 tūkst. vaikų, dalį jų sovietinė valdžia planavo perkelti į dabartinės Ukrainos teritoriją.

Reikia paminėti, kad badaujančios sovietinės Rusijos gyventojams pagalbos ranką ištiesė užsienio šalys, pirmiausia JAV ir Europos valstybės. Per tarptautinę Raudonojo kryžiaus draugiją ir Amerikos pagalbos administraciją nelaimėliams buvo siunčiama maisto, medikamentų, vaistų.

Vien Amerikos pagalbos administracija kasdien pamaitindavo apie 10 mln. žmonių. Lietuvoje taip pat būrėsi talkininkai, ypač buvo stengiamasi į Lietuvą padėti sugrįžti Pavolgio lietuvių kaimų tremtiniams, kurie čia atsidūrė po 1863 m. sukilimo.

Vyriausias Lietuvos gynimo komitetas tremtiniams skyrė 50 000 auksinų, Žemdirbių sąjunga taip pat įsteigė savo komitetą aukoms rinkti, jam vadovavo Sofija Smetonienė.

Vyriausias Lietuvos gynimo komitetas tremtiniams skyrė 50 000 auksinų, Žemdirbių sąjunga taip pat įsteigė savo komitetą aukoms rinkti, jam vadovavo Sofija Smetonienė.

Lietuvos ūkio bankas nupirko 8 vagonus, kuriais turėjo būti išgabenti lietuvių tremtiniai iš Pavolgio.

Šiandien Ukrainą agresyviai puolant Rusijai, prieš šimtą metų Sovietų Rusijai tiek ukrainiečių, tiek kitų valstybių ištiesta pagalbos ranka galėtų dabartinės Rusijos gyventojams priminti, kad neįmanoma mąstyti apie ateitį, pamirštant tokius praeities epizodus.

Fabrikų darbuotojų streikas

Sudėtinga Lietuvos ekonominė ir socialinė padėtis 1922 m. kovą atsispindėjo per kilusį darbininkų streiką, kuris daugiausia apėmė miestų gamyklas.

Dėl infliacijos išaugusios maisto kainos, menkas užmokestis, sudėtingos darbo sąlygos bei socialinių garantijų nebuvimas kėlė darbininkų nepasitenkinimą.

Prasidėjęs Kauno gamyklose, vėliau sniego gniūžtės principu streikas išplito ir į kitas Lietuvos vietoves.

Oficioziniame valdžios laikraštyje „Lietuva“ kovo 18 d. buvo teigiama, kad streikuoja tik didžiausios Kauno lentpjūvės darbininkai. Kitose lentpjūvėse buvo susitarta su darbdaviais.

Darbininkai išsireikalavo, kad alga jiems būtų padidinta 25 proc., taip pat sumažintos kainos maisto produktams: miltams ir cukrui, be to, eidami namo galėtų iš lentpjūvės pasiimti dar ir storą medžio gabalą.

Darbininkai išsireikalavo, kad alga jiems būtų padidinta 25 proc., taip pat sumažintos kainos maisto produktams: miltams ir cukrui, be to, eidami namo galėtų iš lentpjūvės pasiimti dar ir storą medžio gabalą.

 Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Buvęs Šuvalo metalo fabrikas, tarpukaryje AB „Nėris“ Kaunas, Vytauto prospektas
Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Buvęs Šuvalo metalo fabrikas, tarpukaryje AB „Nėris“ Kaunas, Vytauto prospektas

Reikėtų atskirai paminėti, kad darbininkai, kovodami dėl savo teisių, iškėlė ir labai aktualų tiems laikams klausimą dėl valstybinės ligonių kasos steigimo.

Carinės Rusijos laikotarpiu pašalpas darbininkams mokėjo fabrikų savininkai. Čia išsiskyrė vokiečių pramonininkai Šmitai, kurie mokėdavo solidžias išmokas.

Tačiau, paskelbus Nepriklausomybę, kovo 21-osios dienos laikraštyje „Lietuva“ vokiečių pramonininkai Tilmansai, Metalo fabriko savininkai Vailokaičiai ir kiti darbdaviai turėjo ieškoti naujo kompromiso su darbininkais, siekdami pagerinti jų socialines garantijas.

Sporto lygos įsteigimas

Nepaisant ekonominių ir socialinių iššūkių, visuomeninis gyvenimas Lietuvoje klestėjo. Aktyvūs valstybės veikėjai ėmėsi iniciatyvų bandydami pagyvinti kultūrinį ir sportinį gyvenimą.

Viena tokių iniciatyvų buvo organizacijos, kuri vienytų visus šalies klubus, įsteigimas. Kovo 22 dieną laikraštyje „Lietuva“ pasirodė žinutė, kviečianti 17 val. atvykti į Švietimo ministeriją, kur turėjo vykti Lietuvos Sporto lygos steigiamasis susirinkimas.

Vėliau pasirodžiusiame žurnale „Sportas“ (Nr. 4) buvo paskelbta, kad Lietuvos sporto lyga yra nusibrėžusi tikslus vienyti Lietuvos sporto klubus ir organizacijas, atstovauti Lietuvai tarptautiniuose turnyruose, nustatyti ir patvirtinti sporto rungčių taisykles, pastatyti Lietuvos stadioną.

 Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Ąžuolynas žvelgiant nuo Kauno radijo stoties antenos stiebo. Matomas pirmasis stadionas. XX a. pirma pusė
Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Ąžuolynas žvelgiant nuo Kauno radijo stoties antenos stiebo. Matomas pirmasis stadionas. XX a. pirma pusė

Steigiamajame susirinkime Prezidiumo pirmininku buvo išrinktas J.Bulota, jo padėjėju S.Garbačiauskas, sekretore E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė.

Šios organizacijos veikloje dalyvavo ir S.Darius, kuris buvo išrinktas į komitetą.

Organizacija gyvavo dešimtmetį (1922–1932), per kurį formavo Lietuvos sporto gyvenimą ir jį plėtojo. 1932 m. buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai, į kurių priklausomybę perėjo ir savarankiškai veikti nustojusi ši sporto organizacija.

Kauno miesto muziejus ir kultūros paveldo saugojimas

1922 m. kovo 26 dieną laikraštyje „Lietuva“ pasirodė aštrus A.Pagielažio tekstas apie kultūros paveldo saugojimą Lietuvoje. Autorius atkreipė dėmesį į apverktiną padėtį saugant meno ir kultūros vertybes.

Tokia padėtis susiklostė dėl to, kad nebuvo atsakingų įstaigų. Nors teigta, kad meno vertybes renka Lietuvos mokslo draugija, Lietuvių dailės draugija, Valstybės archeologijos komisija, Lietuvių meno kūrėjų draugija, tačiau imtis mokslinio tiriamojo darbo šios organizacijos nebuvo pajėgios.

Visoje šalyje tik Kauno miesto muziejus ir 1921 m. įsteigtas Karo muziejus atliko pagrindines to meto muziejininkystės darbo virtuvės funkcijas: saugojo eksponatus ir atliko jų tiriamąjį darbą.

Be kita ko, ir šios įstaigos susidūrė su įvairiomis problemomis: siauru, specifiniu veiklos baru, netinkamomis saugoti ir eksponuoti patalpomis bei perdėm mėgėjišku požiūriu į darbą. Ypač autoriams ramybės nedavė vaizduojamojo meno eksponavimas.

 Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Dailininko Petro Kalpoko personalinė darbų parodos atidarymas, skirta jo 25-erių metų kūrybiniam darbui pažymėti. Kaunas, 1928 m.
Kauno miesto muziejaus fondų nuotr./Dailininko Petro Kalpoko personalinė darbų parodos atidarymas, skirta jo 25-erių metų kūrybiniam darbui pažymėti. Kaunas, 1928 m.

Dar 1921 m. gruodį buvo įsteigta M.K.Čiurlionio vardo galerija, kuri ir turėjo užsiimti vaizduojamojo meno kūrinių saugojimu ir jų tyrimais. Tačiau dėl lėšų stygiaus šio muziejaus veikla iš pradžių buvo blanki, trūko patalpų.

Tik 1925 m. rugsėjo 24–29 d., minint M.K.Čiurlionio 50-ąsias gimimo metines, dar nebaigtoje statyti galerijoje buvo surengta menininko kūrinių paroda.

1936 m. reorganizavus M.K.Čiurlionio vardo galeriją į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų ir pabaigus statyti Vytauto Didžiojo muziejaus rūmus atsirado daugiau galimybių eksponuoti ir saugoti vaizduojamojo meno vertybes.

Saulės užtemimas

Kovo pabaigoje (28 d.) Lietuvos gyventojai tapo gana neįprasto gamtos reiškinio, dalinio Saulės užtemimo, liudytojais.

Žurnale „Trimitas“ (Nr. 12) pasirodė trumpa žinutė: „Kovo 28 dieną bus saulės aptėmimas. Aptems tik vienas kraštas ir pas mus tik dalinai bus matomas. Prasidės 11 val. ryto ir baigsis 5 val. 10 min. popiet.“

Šis Saulės užtemimas daug geriau buvo matomas Pietų Amerikos ir Afrikos šalims: Peru, Brazilijoje, dabartinio Senegalo, Mauritanijos, Malio, Alžyro, Libijos, Egipto gyventojams.

Rodos, didesnio dėmesio šiam gamtos reiškiniui Lietuvoje nebuvo skirta.

Kita vertus, tai buvo vienas iš 1921–1924 m. semestro Saulės užtemimų, pasikartojančių maždaug kas 177 dienas. Pirmasis įvyko 1921 m. balandžio 8 d., o kitas 1922 m. rugsėjo 21 dieną.

Įdomu, kad kovo 28 dienos Saulės užtemimas buvo 50-tasis, skaičiuojant nuo pat XX amžiaus pradžios.

Kokie įvykiai mirgėjo spaudos puslapiuose 1922 m. balandį, sužinosite po mėnesio. O tuos, kurie norėtų labiau pasinerti į šimtamečius įvykius, kviečiame sekti projekto „Prieš 100 metų“ interneto puslapį bei Facebook paskyrą. Joje kasdien rasite vis naują žinutę iš praeities.

Pagal projekto „Prieš 100 metų“ medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Gediminas Kasparavičius

Projektas „Prieš 100 metų“
Projektas „Prieš 100 metų“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"