Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 28d. 21:02

Kodėl Ispanijos pilietiniame kare kovėsi ir šimtai lietuvių?

Ispanijos pilietinis karas Ar žinai?
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Ispanijos pilietinis karas

Prieš 80 metų, 1939 m. kovo 28 d., pasibaigęs Ispanijos pilietinis karas – vienas iš įdomesnių XX a. konfliktų. Jo metu dėl įtakos Ispanijoje susipliekė didžiosios to meto valstybės. Franco nacionalistus rėmė Mussolini ir Hitleris, o Respublikos komunistus – Stalinas. Šiuos faktus žino daugelis. Mažiau kas žino, kad Respublikos bei anarchistų pusėje kovėsi 300–600 lietuvių.

Svarbiausi faktai apie Ispanijos pilietinį karą

  • Vyko 1936–1939 m.

  • Generolo Francisco Franco vadovaujami nacionalistai kovojo prieš demokratiškai išrinktą kairiųjų pažiūrų Antrosios Ispanijos Respublikos vyriausybę

  • Karas baigėsi 1939 m. nacionalistų pergale ir Franko diktatūros įsitvirtinimu

Generolas Francisko Franco, neapsikentęs naujai išrinktos kairiųjų valdžios bei komunistų įtakos Ispanijoje, pradėjo maištą Maroke ir sukėlė pilietinį karą. Franco pusėn perėjo daug Ispanijos kariuomenės dalinių. Tiesa, oro ir jūrų karinės pajėgos išliko Respublikos kontrolėje.

Vida Press nuotr./Francisco Franco
Vida Press nuotr./Francisco Franco

Franco taip pat įgijo galingus sąjungininkus – fašistines Vokietiją bei Italiją. Jau 1936 m., kai Respubliką pradėjo remti SSRS, tapo aišku, kad Ispanija tapo treniruočių lauku didžiajam karui pasiruošti.

Lietuviai interbrigadose

1936 m. Kominternas pradėjo steigti interbrigadas – iš kitų šalių kovotojų sudarytas brigadas, kurios kovėsi Respublikos pusėje. Norinčių kautis už komunistus ar prieš fašizmą atsirado apie 40 tūkstančių savanorių iš pačių įvairiausių šalių. Iš jų apie 20 tūkst. žuvo.

Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Kairėje Respublikos, dešinėje anarchistų propagandiniai plakatai, raginantys kautis su fašistais
Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Kairėje Respublikos, dešinėje anarchistų propagandiniai plakatai, raginantys kautis su fašistais

Interbrigadose kovėsi apie 300–600 lietuvių. Daugiausia jų buvo XIII-oje ir XV-oje interbrigadose, Linkolno ir Adomo Mickevičiaus batalionuose.

Tikslus lietuvių skaičius nėra žinomas, o kalbos apie lietuvių brigadą liko kalbomis, nors anuomet būta minčių kurti lietuvių batalioną. Visgi galutinis Ispanijoje buvusių lietuvių skaičius nėra aiškus.

Ispanai Interbrigadose priskaičiuoja 361 lietuvį (skaityti čia), plius dar būta ir šiek tiek medicinos personalo. O juk be interbrigadų dar buvo ir atskiri anarchistų frontai, kurių statistikos greičiausiai nesužinosime, tačiau ir ten lietuvių buvo nemažai.

Didžioji dalis interbrigadose buvusių lietuvių buvo kairiųjų pažiūrų, komunistuojantys emigrantai į JAV, Prancūziją, Urugvajų ar Braziliją, turėję kitos valstybės pilietybę.

Kai kurie iš jų buvo ir Lietuvos žydai. Dauguma kovotojų buvo jauni ar net studentai, iki tol neturėję jokios karinės patirties.

Nors Smetonos vyriausybė buvo uždraudusi Lietuvoje gyvenantiems lietuviams dalyvauti pilietiniame kare, jie vis tiek rašėsi į savanorius.

Matyt, tai buvo protestas prieš vyriausybę ar prezidentą, kurio taip nemėgo ir komunistuojantys emigrantai. Pasaulinės socializmo revoliucijos idėja anuomet buvo labai populiari, o prie Respublikos pusėje kovojusių kairiųjų organizacijų besijungiantys lietuviai tikėjosi prisidėti prie tos „revoliucijos“.

Susidomėjimas karu Lietuvoje buvo didelis, žmonės su nekantrumu laukdavo laikraščių su naujienomis. Į pagalbos Respublikinei Ispanijai fondą Lietuvoje buvo surinkta net 14 tūkst. litų. – anuometinėmis sumomis tikrai nemažai.

Tačiau 1938 m. Tautų Sąjunga nusprendė išformuoti interbrigadas. Tada ir prasidėjo lūžis Ispanijos pilietiniame kare, o sovietų parama pradėjo strigti pasibaigus ispanų aukso atsargoms.

Nors tikėtina, kad ir su interbrigadų pagalba Respublikonai būtų pralaimėję, tik kiek vėliau. O tada veikiausiai kuriam laikui būtų pasistūmėjusi ir Antrojo pasaulinio karo pradžia.

Kovėsi užsieniečiai ir Franco pusėje – daugiausia iš jų – portugalų, net apie 20 tūkst. karių, nemažai ir airių. Bet apie lietuvius Franco kariuomenėje informacijos nėra.

Ar kovėsi lietuvių Franco pusėje, labai sunku pasakyti. Teko girdėti, kad tik du, tačiau patikrinti šiandien nėra kaip, tad tai gali būti tik gandai.

Lietuviai fašizmu labai nesižavėjo, o komunizmo idėjos tuomet buvo populiarios. Tad kažin, ar lietuvių ten buvo.

Įdomu, kad šiame kare nebuvo samdinių – pakako stipriai idėjiškų savanorių abiejose pusėse. Matyt, todėl karas buvo toks žiaurus.

Kovėsi ir pasikėsinimo į A.Voldemarą dalyviai

1929 m. gegužės 6 d. trys Lietuvos universiteto (dabartinis VDU) studentai Andrius Bulota, Martynas Gudelis ir Aleksandras Vosylius surengė pasikėsinimą į tuometinį premjerą Augustiną Voldemarą ir nušovė Voldemaro adjutantą.

Augustinas Voldemaras
Augustinas Voldemaras

A.Vosylių pagavo ir sušaudė Lietuvos teisėsauga. Tuo metu M.Gudelis ir A.Bulota pabėgo į Lenkiją, vėliau kovėsi Ispanijoje.

Andrius Bulota vėliau, sovietiniais laikais, sugrįžęs į Lietuvą dėstė VU teisės fakultete, 1974 m. išleido atsiminimų knygą „Ten už kalnų Ispanija“. Knyga iš tiesų yra unikali, tokių atsiminimų lietuvių kalba – vienetai.

Anarchistų pusėje pasižymėjo ir garsioji Lietuvos žydų kilmės anarchofeministė Emma Goldman. Jai labai gerai sekėsi kurstyti riaušes ir nesantaiką, tad ją pasikvietė ispanų anarchistai CNT/FAI (Confederación Nacional del Trabajo/Federación Anarquista Ibérica).

Apačioje – karo veiksmų žemėlapis.

Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Karo veiksmų žemėlapis. Mėlynai pažymėtos nacionalistų, raudonai - anarchistų kontroliuojamos teritorijos
Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Karo veiksmų žemėlapis. Mėlynai pažymėtos nacionalistų, raudonai - anarchistų kontroliuojamos teritorijos

Nemažai lietuvių kilmės „revoliucionierių“ žuvo, dauguma mūšiuose prie Ebro. Dalis internavosi Prancūzijoje.

Vienas tokių lietuvių – Antanas Slapšys – buvo revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis, kalintas Kauno IX forto bei Panevėžio kalėjimuose. 1937 m. jis išvyko į Ispaniją ir kovėsi interbrigadose.

Kitas – Albinas Kynas iš Paežerių (Vilkaviškio raj.) – tarpukariu emigravo į Braziliją, ten dirbo alaus darykloje, veikė pogrindiniuose judėjimuose bei laikraščio „Darbininkų žodis“ pogrindinėje spaustuvėje. 1931–1936 m. priklausė Brazilijos Komunistų partijai. Už revoliucinę veiklą 1932 m. kalintas Grandės saloje.

1936 m. A.Kynas buvo ištremtas iš Brazilijos. Pervežtas į Prancūziją pabėgo į Ispaniją, kur iki 1939 metų kovėsi XI interbrigadoje. 1939 m. buvo internuotas Prancūzijos stovyklose. 1940 m. sugrįžo į Lietuvą, dirbo ūkinį darbą.

Tokius lietuvius kaip A.Kynas ir A.Slapšys vėliau sovietiniai okupantai labai liaupsino savo spaudoje.

Beje, Ispanijoje lankėsi ir lietuvių valdžios atstovai. Internete aptikau labai įdomią nuotrauką. Joje užfiksuoti Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis ir generolas Vladas Nagevičius, besilankantys Bilbao mieste 1938 m. kovo 27 d. Bilbao Frankistai užėmė 1937 m.

Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Stasys Lozoraitis ir Vladas Nagevičius Bilbao mieste
Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Stasys Lozoraitis ir Vladas Nagevičius Bilbao mieste

Koks buvo lietuvių vizito tikslas? Informacijos nepavyko rasti. Galima spėti, kad domėtasi politine ir karine padėtimi, vyko derybos dėl naujosios valdžios politinio pripažinimo arba tiesiog buvo bandoma pasirūpinti lietuviais karo belaisviais.

Netiesioginė Lietuvos parama Franco

Ginkluotė iš Lietuvos karo metu pasiekė abi puses – ne tik Respubliką, bet ir Franco nacionalistus.

Lietuva buvo tiesiogiai pardavusi senos ginkluotės Respublikai. Tačiau taip pat slaptos operacijos metu Lietuva atsikratė ir daug iki Pirmojo pasaulinio karo gamintos vokiškos ginkluotės. Baltijos jūroje iš Lietuvos laivo ginkluotė buvo perkrauta į vokiečių laivą, o Lietuva mainais į senuosius ginklus gavo modernesnių ginklų.

Kam viso to reikėjo ir kuo tai susiję su Ispanija? Tuo, kad vokiečiai seną ginkluotę perduodavo F.Franco.

Kadangi tuo metu jau buvo ginklų embargas Ispanijai, modernesni ir po pirmo pasaulinio karo pagaminti ginklai iškart būtų buvę siejami su Vokietijos kišimusi į karą.

Tačiau senų ir iki Pirmojo pasaulinio karo gamintų ginklų tuometėje Europoje dar buvo labai daug ir paaiškinti, iš kur sena ginkluotė atsiranda, nebuvo kaip.

Respubliką rėmusi SSRS milžiniškais kiekiais tiekė kovinės technikos bei karių savanorių ir instruktorių. Tiesa, ne už dyką – taip Ispanija prarado savo milžiniškas aukso atsargas. O sovietai rėmė tol, kol Ispanija turėjo kuo atsiskaityti.

Kodėl laimėjo F.Franco?

F.Franco pranašumą lėmė ne tik užsienio parama – jį rėmė ir Ispanijos stambieji žemvaldžiai, pramonininkai, pajutę nacionalizacijos grėsmes.

Anot George'o Orwello, F.Franco vargiai galima lyginti su Hitleriu ar Mussolini. F.Franco maištas buvo remiamas aristokratijos, monarchistų ir Bažnyčios.

Bent iš pradžių siekta ne tiek įvesti fašizmą, kiek sugrąžinti buvusį feodalizmą ir apsaugoti valstybę nuo raudonųjų įtakos. Kairiesiems laimėjus rinkimus prasidėjo protestai – susišaudymai, žemių užgrobimai. Profesinės sąjungos užvaldė daugelį gamyklų, bažnyčios buvo deginamos ir griaunamos, dvasininkai žudomi.

Ir visa tai dėjosi katalikiškoje šalyje. Žudynės privedė prie to, kad didelė dalis žmonių nusisuko nuo Respublikos ir perėjo į Franco pusę. Galima įsivaizduoti, koks susiskaldymas tada buvo šalyje.

Tačiau frankistai, tikėjęsi lengvos pergalės, turėjo nusivilti – iš tiesų Respublikai liko ištikima beveik visa Ispanijos aviacija ir laivynas, netgi dalis sausumos kariuomenės.

Madride ir Barselonoje apsiginklavę darbininkai perversmą nuslopino. Apskritai per pirmus kelis karo mėnesius Frankistams labiausiai priešinosi net ne pati Respublikos vyriausybė, o į anarchizmą linkusios profesinės sąjungos. Gavusios ginklus iš vyriausybės, jos atrėmė kelis svarbesnius fašistų puolimus Ispanijos rytuose.

Bet po to Respublikos pusėje prasidėjo nesantaika: ir tarp profesinių sąjungų tarpusavyje, ir tarp profsąjungų bei Respublikos vyriausybės, kurią labai spaudė sovietai.

Sovietai Respublikos vyriausybės reikalavo pirmiausia išvaikyti revoliucionierius, sakant, kad vėliau bus galima kalbėti apie paramą. Anarchistų konfederacijos, išskyrus komunistų pilnai kontroliuojamus PSUC, siekė savitos socialistinės, marksistinės ar anarchistinės revoliucijos, vadovavosi Lenino ir Trockio kurta ideologija bei atmetė stalinizmą. Todėl sovietams šių grupių neutralizavimas buvo prioritetas.

Pats karas buvo itin žiaurus, žudymų ir susidorojimų mastais nenusileido abi pusės. Franco laimėjo ir po pergalės kurį laiką dar lėkė galvos. Tačiau vėliau Ispanija atsigavo ir suklestėjo, o ypač pramonė.

P.S. Truputį nuklydus nuo temos – 1937 m. Vokietijos „Kondoro“ legionas, bandydamas naujo tipo padegamąsias bombas, subombardavo Gernikos miestą.

Karo žiaurumų sukrėstas Pablo Picasso po savaitės pradėjo kurti garsųjį įspūdingo dydžio šedevrą „Gernika“.

„Scanpix“/AP nuotr./Pablo Picasso paveikslas „Gernika“
„Scanpix“/AP nuotr./Pablo Picasso paveikslas „Gernika“

____________________________________________________________________

Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.

Pirmą kartą šis straipsnis buvo publikuotas tinklaraštyje praeitiespaslaptys.lt, originalų tekstą rasite paspaudę šią nuorodą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

32:35
20:27
01:03

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"