Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 10d. 21:00

Kodėl Palangoje yra Simpsono gatvė? Tai lėmė tikrai ne „Simpsonai“

J. Simpsono gatvė Palangoje Ar žinai?
Luko Balandžio / 15min nuotr. / J. Simpsono gatvė Palangoje

Palangos centre driekiasi gatvė lietuvio ausiai keistu pavadinimu – J.Simpsono gatvė. Aplinkinių gatvių (Kęstučio, Gedimino, J.Basanavičiaus) pavadinimai įprasti ir sutinkami daugelyje Lietuvos miestų, o štai Simpsono gatvę rasime tik Palangoje. Simpsono pavardė daugeliui lietuvių pirmiausia siejasi su animaciniu serialu „Simpsonai“. Kas buvo J.Simpsonas ir kodėl gatvė Palangoje vadinasi jo vardu?

Buvo diplomatas ir keliautojas

Vargu ar nustebinsime pasakydami, kad su Homeriu Simpsonu Jamesas Youngas Simpsonas, kurio garbei pavadinta gatvė, neturi nieko bendro.

J.Simpsonas buvo XX a. pradžios britų diplomatas. Nors Lietuvoje mažai žinomas, lietuviai turi už ką būti jam dėkingi: būtent J.Simpsono dėka Palanga dabar priklauso Lietuvai, o ne Latvijai.

Pagal tautybę škotas, J.Simpsonas gimė 1873 m. inteligentų šeimoje. Jo tėvas buvo Edinburgo universiteto profesorius, o dėdės, kurio garbei ir buvo pavadintas J.Simpsonas, vardas įrašytas į medicinos istoriją – jis pirmasis pradėjo naudoti chloroformą narkozei operacijų metu.

Pats J.Simpsonas irgi studijavo Edinburgo universitete, o 1899 m. Kembridžo universitete apsigynė daktaro disertaciją. Tapo teologu. Jį ypač domino mokslo ir religijos ryšys. J.Simpsonas manė, kad tarp mokslo ir religijos nėra prieštaravimo, ir tai bandė pagrįsti savo darbais.

Wikimedia Commons nuotr./Jamesas Youngas Simpsonas
Wikimedia Commons nuotr./Jamesas Youngas Simpsonas

Edinburge XIX a. pabaigoje apsilankęs Rusijos kunigaišktis Nikolijus Golicynas pakvietė J.Simpsoną drauge keliauti po Sibirą. J.Simpsonas kvietimą priėmė ir 1898 m., remdamasis kelionių įspūdžiais, išleido knygą apie Sibirą.

Vėliau iki 1917 m. Rusijoje lankėsi dar ne kartą, gerai susipažino su šios šalies gyvenimu, taip pat ir su jos tautinėmis mažumomis.

1919 m. J.Simpsonas buvo vienas iš Jungtinės Karalystės delegacijos narių Paryžiaus taikos konferencijoje Versalyje. Konferencijos metu J.Simpsonas, remdamasis savo patirtimi, siūlė pripažinti Suomijos ir Baltijos šalių nepriklausomybę.

Tuo J.Simpsono veikla, susijusi su Baltijos šalimis, nesibaigė. Netrukus Lietuva ir Latvija pasirinko jį nešališku arbitru. J.Simpsonui teko pareiga nuspręsti – kam turi atitekti Palanga.

Dėl ko nesutarė Lietuva ir Latvija?

Susikūrus nepriklausomoms Lietuvos ir Latvijos valstybėms, kilo nesutarimas, kam turi priklausyti Palanga bei jos apylinkės.

epaveldas.lt nuotr. /Palangos restoranas tarpukariu
epaveldas.lt nuotr. /Palangos restoranas tarpukariu

Lietuva manė, kad Palanga, kaip istoriškai lietuviškas kraštas, turi priklausyti Lietuvai. Tačiau Latvija tvirtino, kad Palanga ir jos apylinkės turi priklausyti jai.

Lietuva manė, kad Palanga, kaip istoriškai lietuviškas kraštas, turi priklausyti Lietuvai. Tačiau Latvija tvirtino, kad Palanga ir jos apylinkės turi priklausyti jai.

1919 m. lapkričio 23 d. į Palangą iš Kretingos atvykę lietuvių kareiviai ir milicininkai iš miestelio išvijo bermontininkus. Bet jau po kelių dienų Latvija atsiuntė apie 150 kareivių, kurie turėjo 2 kulkosvaidžius, dvi patrankas. Jie išvarė lietuvių administraciją ir įvedė čia savo valdžią.

Konflikto dėl Palangos šaknys glūdėjo istorijoje. Iki 1819 m. Palanga su apylinkėmis, kaip ir didžioji lietuvių gyvenamų teritorijų dalis, priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai.

Bet 1819 m. Palangos valsčius buvo prijungtas prie Kuršo gubernijos. Jai daugiausia priklausė latvių apgyventos teritorijos.

Skelbdama nepriklausomybę, Latvija nurodė, kad pietinė šalies siena eina Kuršo gubernijos ribomis ir laikėsi sienų neliečiamumo principo.

Tuo metu lietuviai siekė nustatyti sienas remdamiesi etnografiniu ir istoriniu principu. Palangoje ir jos apylinkėse lietuviai gyveno šimtus metų, o Žemaitijai ši teritorija buvo priskirta dar 1422 m.

Kai kurie abiejų valstybių atstovai ginčytis norėjo ir dėl kitų teritorijų. Augustinas Voldemaras ir jo šalininkai teigė, kad Lietuva neturėtų apsiriboti Palanga ir Šventąja: ji gali pretenduoti ir į Liepoją bei Daugpilį ar bent jau į Kolkūnus – svarbų geležinkelio mazgą netoli Daugpilio.

Latviai savo ruožtu nė kiek nenorėjo atiduoti Palangos ir Šventosios lietuviams ir dar siekė gauti Mažeikius.

Kiek vėliau latviai taip pat pasiūlė sujungti Latviją ir Lietuvą (be Vilniaus krašto), taip sukuriant naują valstybę Aistiją su sostine Rygoje.

J.Simpsonas imasi darbo

Nenorėdamos, kad nesutarimai pereitų į rimtesnį konfliktą, ginčui dėl sienų išspręsti abi šalys 1920 m. rugsėjo 28 d. pasirašė arbitražo sutartį. Pagal ją valstybių sienas turėjo nustatyti tarptautinė komisija.

Nustatant sienas, dėmesys turėjo būti kreipiamas į istorines ir etnografines ribas, vietinių gyventojų interesus. Pačių gyventojų buvo klausiama, kuriai tautybei jie save priskiria ir kurios pilietybės nori.

Komisijos pirmininku – superarbitru – abiejų šalių sutikimu buvo patvirtintas būtent mums jau pažįstamas diplomatas J.Simpsonas.

Komisija darbą pradėjo 1920 m. gruodžio 29 d. ir jį baigė 1921 m. kovo 20 d.

J.Simpsono vadovaujama komisija nusprendė Lietuvai atiduoti Palangą ir pajūrio ruožą iki Šventosios.

J.Simpsono vadovaujama komisija nusprendė Lietuvai atiduoti Palangą ir pajūrio ruožą iki Šventosios.

Sprendimas, kaip prieš sudarant komisiją sutarė abi šalys, buvo galutinis ir neskundžiamas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./J. Simpsono gatvė Palangoje
Luko Balandžio / 15min nuotr./J. Simpsono gatvė Palangoje

Priskirdamas Palangą Lietuvai, J.Simpsonas atsižvelgė į gyventojų sudėtį. Rusijos valdymo metais lietuviai sudarė 58,3 proc. Palangos valsčiaus gyventojų, latviai – vos 19,4 proc. Panašiai buvo ir žydų, mažumą sudarė likę gyventojai – lenkai, vokiečiai, rusai.

Vis dėlto visi lietuvių prašymai įgyvendinti nebuvo. Lietuvos delegacija reikalavo Lietuvai priskirti dar didesnį pajūrio ruožą – iki Papės ežero. Lietuva ten planavo įsirengti savo uostą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Papė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Papė

Šis regionas etnografiškai buvo pusiau lietuviškas, gyventojai daugiausia kalbėjo žemaitiškai ir latviškai. Visgi latvių delegacijai griežtai priešinantis, šio ruožo Lietuvai J.Simpsonas priskirti nesutiko.

Taip pat Lietuva ir Latvija įvykdė mainus: didesnio priėjimo prie jūros norėjusi Lietuva gavo dar ir pajūrio ruožą tarp Šventosios ir Būtingės kaimo, o Latvija už tai gavo Aknystos miestelį ir dalį Kauno gubernijai bei Alūkstos apskričiai iki Susėjos upės priklausiusių lietuvių žemių.

Iš viso Lietuvai atiteko 183 kv. km. buvusios Kuršo gubernijos, Latvijai – 290 kv. km. buvusios Kauno gubernijos. Bet pajūrio teritorija, kurią gavo Lietuva, buvo vertingesnė nei žemyninė.

1921 m. buvo pasirašyta Latvijos–Lietuvos sutartis, pagal kurią Palanga atiteko Lietuvai. Lietuvos vardu sutartį pasirašė užsienio reikalų ministras Juozas Purickis.

Škoto, kurio dėka Palanga atiteko Lietuvai, nuopelnų Lietuva nepamiršo. Jis buvo apdovanotas Gedimino ordinu, o Palangoje jo vardu pavadinta gatvė. Diplomatas mirė 1934 m. Edinburge.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją, Wikipedia ir Danutės Mukienės straipsnį „Palangos grąžinimas Lietuvai“ Regionų kultūrinių iniciatyvų centro puslapyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"