Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 11d. 19:00

Lėktuvu po Lietuvą: kaip kadaise keleiviniai lėktuvai skraidė ir į Rokiškį, ir į Panevėžį

Senas An-2 lėktuvas Panevėžio aerodrome Ar žinai?
„Scanpix“ nuotr. / Senas An-2 lėktuvas Panevėžio aerodrome

Įsivaizduokite – jums reikia iš Vilniaus nusigauti, pavyzdžiui, į Panevėžį, Druskininkus arba Rokiškį, o savo transporto priemonės neturite. Ką darysite? Arba ieškosite, kas pavežtų, arba sėsite į autobusą. Tačiau sovietmečiu egzistavo ir dar viena, dabar jau keistai skambanti alternatyva tokiai kelionei – skrydis keleiviniu lėktuvu. Vidiniai skrydžiai sovietmečiu jungė net keliolika Lietuvos miestų.

Tiesa, keleiviniai lėktuvai tada buvo ne tokie, kaip dabar. Tai daugiausia buvo 12 vietų lėktuvėliai An-2, dar žinomi kaip „kukurūznikai“. Jie norinčius nuskraidindavo iš vieno miesto į kitą.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./AN-2 lėktuvas 1965 m.
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./AN-2 lėktuvas 1965 m.

Bilietą į tokį skrydį nusipirkti buvo taip pat lengva kaip ir autobuso bilietą, o gražiai paprašytas pilotas netgi padarydavo poros kilometrų lanką, kad galėtum iš oro pamatyti savo gimtąjį kaimą.

Ir į Rokiškį, ir į Biržus

Lietuvą okupavusi SSRS skubėjo įtraukti Vilnių į sovietinį keleivinių maršrutų tinklą. Kaip knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990“ rašo Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius, keleiviniai skrydžiai į Maskvą, Rygą ar Leningradą iš Vilniaus prasidėjo dar 1944 m.

Nuotr. iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“/Pranešimai 1947-1948 m. sovietiniuose laikraščiuose apie oro uosto veiklą
Nuotr. iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“/Pranešimai 1947-1948 m. sovietiniuose laikraščiuose apie oro uosto veiklą

Netrukus prasidėjo ir keleiviniai skrydžiai į kitus Lietuvos miestus. 1945 m. Li-24 – 24 vietų keleiviniai lėktuvai, SSRS pradėti gaminti dar prieš karą pagal amerikiečių bendrovės „Douglas Aircraft“ licenciją – iš Vilniaus jau skraidė į Alytų, Marijampolę, Panevėžį, Šiaulius ir t. t.

Tiesa, paprasti vilniečiai jais skraidė retai – dažniausiai sovietinės valdžios pareigūnai ir kariškiai.

Oro uosto vadovybė per sovietinę spaudą stengėsi agituoti vilniečius, kad šie kuo dažniau skraidytų lėktuvais.

D.Pocevičiaus knygoje pateikiami įvairūs sovietinių laikų laikraščių skelbimai, raginantys keliauti oru.

Iš jų matyti, kad 1955 m. iš „Vilniaus aeroporto“, kaip jis tuomet vadintas, keleiviniai lėktuvai skrido į Kauną ir Klaipėdą. Į Kauną lėktuvai skrido kasdien, į Klaipėdą – kasdien, išskyrus pirmadienius.

Nuotr. iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“/Skelbimas 1955 m. laikraštyje apie Vilniaus oro uosto veiklą
Nuotr. iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“/Skelbimas 1955 m. laikraštyje apie Vilniaus oro uosto veiklą

1958–1959 m. vilniečiai lėktuvais galėjo pasiekti septynis Lietuvos miestus. Tai buvo Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Palanga, Rokiškis, Kupiškis ir Biržai.

Kiekvienu šių reisų keleiviniai lėktuvai skrido po kartą arba du per dieną. Kelionė lėktuvu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Kauną truko 40 minučių, į Kupiškį – 45 minutes, į Panevėžį – valandą.

Ilgiausiai truko skrydis į Palangą – 1 valandą 45 minutes. Skrydžiai kainavo nuo 20 rublių (į Kauną) iki 110 rublių (į Klaipėdą).

Skraidė dviejų tipų lėktuvai – Li-2 arba An-2. Li-2 buvo 24 vietų keleivinis lėktuvas, SSRS pradėtas gaminti dar prieš karą.

Tuo metu An-2 buvo 12 vietų lėktuvas, sukurtas SSRS 1947 m. Lietuvoje jis buvo pakrikštytas „kukurūzniku“.

„Scanpix“ nuotr./Senas An-2 lėktuvas Panevėžio aerodrome
„Scanpix“ nuotr./Senas An-2 lėktuvas Panevėžio aerodrome

Oro uostai, į kuriuos skrido lėktuvai, buvo nedideli. Pamatyti, kaip 2011–2012 m. atrodė Panevėžio oro uosto bilietų kasa, dispečerio bokštelis ir prie oro uosto vis dar stovėję seni An-2 lėktuvai, galite žemiau esančioje galerijoje. Dabar aerodromo šioje vietoje jau nebėra.

Skrydžių maršrutai buvo labai nepastovūs, sudaromi pagal sunkiai suvokiamą logiką. Dažnai maršrutai ta pačia kryptimi trukdavo metus ar dvejus, vienus maršrutus į mažesnius miestus keitė kiti.

Pavyzdžiui, 1960 m. lėktuvai iš Vilniaus skraidė į Birštoną, Alytų, Biržus, Kupiškį, Rokiškį. Bilietai kainavo 25–45 rublius.

Na, o 1964 m. lėktuvai iš Vilniaus į Biržus ar Alytų nebeskraidė, užtat lėktuvu tapo galima pasiekti Šilutę ar Druskininkus.

Nuotr. iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“/Skelbimas sovietinėje spaudoje 1964 m.
Nuotr. iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“/Skelbimas sovietinėje spaudoje 1964 m.

Kartais atsirasdavo netgi kurioziškų maršrutų, kurių logiką paaiškinti sunku. Pavyzdžiui, 1960 m. buvo galima nuskristi iš Alytaus į Birštoną, tarp kurių yra vos 23 kilometrai. Kelionė tekainavo 5 rublius.

Nuotr. iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“/Skelbimas sovietiniame laikraštyje 1960 m.
Nuotr. iš Dariaus Pocevičiaus knygos „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990“/Skelbimas sovietiniame laikraštyje 1960 m.

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje po SSRS įvykdytos pinigų reformos, kuomet 10 senųjų rublių buvo keičiama į 1 naują rublį, atitinkamai perrašant ir kainas, skrydžių kainos gerokai sumažėjo.

Pavyzdžiui, 1961 m. į Šiaulius buvo galima nuskristi už 6 rublius.

Skirtingai negu dabar, jokių patikrų praeiti prieš skrydį nereikėdavo – tereikėjo nusipirkti bilietą, panašiai kaip keliaujant autobusu.

1967 m., rašo D.Pocevičius, An-2 skraidė į devynis miestus – Birštoną, Biržus, Druskininkus, Kupiškį, Naująją Akmenį, Panevėžį, Rokiškį, Šiaulius ir Šilutę. Septintojo dešimtmečio pradžioje „kukurūznikų“, kursuojančių vietinėmis linijomis, sumažėjo – daugelis jų imti naudoti arba žemės ūkio, arba sportiniais tikslais.

Kelionė už kelis rublius

Koks gi buvo jausmas skristi tokiu lėktuvu? Apie tai 15min žurnalistui papasakojo panevėžietis Sigitas, kuris XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje, būdamas studentu, pats keletą kartų skrido keleiviniais lėktuvais ir mielai sutiko pasidalinti prisiminimais.

Iš Panevėžio į Vilnių Sigitas 12 vietų An-2 lėktuvu prisiminė skridęs maždaug 1976 m. Skrydis, pasakojo jis, truko apie 40 minučių. Bilietas kainavo 4 rublius.

„Scanpix“ nuotr./Buvęs Panevėžio oro uosto dispečerio bokštas ir bilietų kasa
„Scanpix“ nuotr./Buvęs Panevėžio oro uosto dispečerio bokštas ir bilietų kasa

„Nebrangus buvo. Puikiai prisimenu, kad autobusas Panevėžys–Vilnius kainavo 2,90 rublio, o pravažiuojantis iš Rygos į Vilnių autobusas – 3,15 rublio. O lėktuvas kainavo tik nežymiai daugiau“, – sakė Sigitas.

Įprastas atlyginimas, pasak Sigito, tada buvo apie 120 rublių per mėnesį. Tad skrydis lėktuvu kainavo vieną trisdešimtąją dalį įprasto atlyginimo. Palyginimui – dabar viena trisdešimtoji nuo vidutinio atlyginimo sudarytų apie 27 eurus.

„Tarybinė sistema tokia buvo – žmonės nieko neuždirbdavo, bet skrydis beveik nieko ir nekainuodavo. Nors, paskaičiavus procentą nuo atlyginimo, ne taip jau ir mažai išeina. Dabar žmonėms dažnai atrodo, kad tada viskas buvo labai pigu, bet pamiršta, kokie tada atlyginimai buvo“, – sakė panevėžietis.

Skristi lėktuvu, sakė Sigitas, jam, tuomet studentui, tiesiog pasirodė labai įdomu. Nors skrydis nebuvo pats patogiausias – teko taikstytis su nuolatiniu variklių triukšmu.

„Ką ten, izoliacijos jokios nebuvo. Tas lėktuvas šiaip žemės ūkiui ar kažkam panašaus buvo pritaikytas. Trąšoms barstyti. Bet buvo sudėtos sėdynės atsisėsti ir 12 žmonių tilpo“, – sakė Sigitas.

„Scanpix“ nuotr./Senas An-2 lėktuvas Panevėžio aerodrome
„Scanpix“ nuotr./Senas An-2 lėktuvas Panevėžio aerodrome

Oro uostas Panevėžyje, iš kurio pakilo lėktuvas, buvo nedidelis – bilietų kasa, dispečerio bokštas ir tiesiog pievoje nutiestas pakilimo takas. Lėktuvas, prisiminė Sigitas, nepaisant nedidelių bilietų kainų nebuvo pilnas – skrido gal 8 keleiviai.

Skrisdamas Sigitas teigė jautęsis saugiai. „Saugus skrydis. Dvigubi sparnai to lėktuvo, kad ir užgestų, pilotas galėtų nuplaniruoti, nusileisti. Nieko neteko girdėti, kad kur nors nelaimių būtų buvę“, – sakė jis.

Daugiau iš Panevėžio į Vilnių Sigitas nebeskraidė, nes jo namai Vilniuje buvo toli nuo oro uosto ir jis suprato, kad, pridėjus kelionę viešuoju transportu nuo oro uosto iki Vilniaus, jis sugaišta beveik tiek pat laiko, kiek važiuojant autobusu.

Tačiau dar kartą jam teko skristi jau Latvijoje – iš Daugpilio į Rygą. Dabar prisimindamas šį skrydį Sigitas juokiasi.

„Mes su draugu į Daugpilį nuvažiavome, nes mums tokių instrumentų reikėjo. Daugpilyje nieko negavome, pasakė, kad Rygoje yra. Galvojame – kaip iki Rygos nusigauti? Žiūrim – kaba lėktuvų tvarkaraštis ir jame rašo, kad po pusvalandžio į Rygą išskrenda lėktuvas. Nutarėm – bandom spėti. Staigiai pasigavome taksi, mus atvežė į oro uostą. Lėktuvo varikliai jau buvo užvesti, ruošėsi kilti. Bet kasininkė išbėgo į kiemą, tas pakilimo takas buvo šalia, ir ėmė mojuoti pilotui – sustok, palauk, dar du klientai. Ir ką, pilotas atidarė duris, išmetė tokias kopėtėles, sulipome, susėdome, uždarė duris ir išskridome. Ten jau buvo didesnis lėktuvas, An-24, kėdės tokios brezentinės, kaip autobuse. Ir gal per valandą iš Daugpilio nuskridome į Rygą. Dabar taip paprastai į lėktuvą nepateksi, tada buvo galima“, – pasakojo Sigitas.

Tada, jo teigimu, išskristi išties buvo paprasta. Nebuvo jokių bagažo patikrinimų, dokumentų patikrinimų, kitų procedūrų.

„Kaip į autobusą – nusipirkai bilietą, įlipai ir skrendi. Viskas“, – sakė Sigitas.

Skrydžių metu, pasak Sigito, buvo galima grožėtis žemiau atsiveriančia panorama. O kartais – ir nufotografuoti. Nors tai buvo neleidžiama, šį draudimą buvo galima apeiti.

„Scanpix“ nuotr./Senas An-2 lėktuvas Panevėžio aerodrome
„Scanpix“ nuotr./Senas An-2 lėktuvas Panevėžio aerodrome

„Fotografuoti kaip ir neleisdavo, bet pusbrolis, kai skrido iš Rokiškio į Vilnių, pasiėmė tokį paprastą fotoaparatą. Ir pro langą nuotraukų pridarė. Kaip pro Uteną skrenda, dar kažkur. Kilęs iš ten, maždaug žinojo, kur koks ežeras, kur koks kaimas. Iš kitur gi nematysi, o iš lėktuvo visos bažnyčios, visi kaimeliai matosi. Po švarku pasikišęs fotoaparatą, prie lango sėdėjo ir fotografavo. Aišku, kokia ten kokybė, bet kažkas matėsi“, – sakė Sigitas.

Anot panevėžiečio, tuomet skrydžių metu vyravo gana laisva atmosfera – netgi buvo galima paprašyti piloto, kad šis pakreiptų skrydžio maršrutą porą kilometrų į vieną ar kitą pusę ir galėtum praskristi virš savo kaimo.

Lėktuvai tarp Vilniaus ir Panevėžio, pasak Sigito, skraidė dažnai – kasdien ar bent jau kas antrą dieną. Kada maršrutas panaikintas, jis sakė tiksliai nepamenantis, bet teigė, kad ne anksčiau nei 1980 m.

Skraidė ir mažesni lėktuvai

Po Lietuvą skraidė ir dar mažesni keleiviniai lėktuvai. Po straipsnio publikavimo su 15min susisiekė skaitytojas Petras ir papasakojo apie savo kelionę.

„1963 m. vasarą teko su broliu skristi iš Kupiškio į Vilnių lėktuvu JAK-12. Jame keleiviams buvo 3 vietos, viena šalia lakūno ir dvi antroje eilėje, kaip mažame automobilyje. Kiek pamenu, buvom tik du keleiviai (abu paaugliai). Bilieto kainos nepamenu, bet spėju, kad jo savikaina turėjo būti daug didesnė“, – rašė Petras.

Taip pat Petras papasakojo 1964 m. skridęs iš Vilniaus į Birštoną lėktuvu AN-2. Jo teigimu, lėktuve buvo keli keleiviai, gal pusė vietų neužpildyta.

Prisiminė Petras ir kaip jo tėvas kartą pateko į kuriozišką situaciją. Jis norėjo grįžti lėktuvu iš Vilniaus, kur tuo metu dirbo universitete, į Kauną, kur gyveno šeima.

„Vilniuje į oro uostą tėvukas atvyko likus keliolikai minučių iki skrydžio. Nusipirkus bilietą kasininkė liepė greitai bėgti į lėktuvą, nes lėktuvas jau pradėjo važiuoti link pakilimo tako. Tėvukas spėjo užbėgti prieš lėktuvą ir pasiskeryčioti. Lėktuvas sustojo, išleido kopėtėles ir keleivį priėmė. Kadangi buvo likusios dar dvi minutės iki tvarkaraštyje nurodyto išskridimo laiko, tėvukas jautėsi teisus, o lėktuvo įgula jo teisumo nuginčyti nebandė….“, – pasakojo Petras.

Skrydžiai traukė poilsiautojus

Skrydžiai į Palangą, kaip savo knygoje rašo D.Pocevičius remdamasis laikraščiu „Vakarinės naujienos“, 8-ajame dešimtmetyje tapo nepaprastai populiarūs.

Per parą karštomis vasaros dienomis lėktuvai iš Vilniaus į Palangą pakildavo netgi keliolika kartų. Jūrą kasmet lėktuvu pasiekdavo ir nuo jos grįždavo tūkstančiai poilsiautojų.

Mieste veikė keliolika bilietų kasų. Tiesa, vilniečiai skųsdavosi ilgomis eilėmis – laukti prieš įsigyjant bilietus tekdavo net pora valandų. Į Palangą skraidė „An-24“ lėktuvai, talpinę 52 keleivius.

Už kelionę į Palangą XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiais tekdavo pakloti po 6,50 rublio – maždaug tiek kainavo du degtinės buteliai, rašo D.Pocevičius. 9-ajame dešimtmetyje skrydis pabrango iki 8 rublių.

Skrydžiai į mažesnius Lietuvos miestus vis dar vyko ir XX a. devintajame dešimtmetyje.

Aviacijos ekspertas Simonas Bartkus, savo tinklaraštyje 2014 m. aprašęs sovietinę civilinę aviaciją, teigė, kad 1980–1985 m. skrydžiai iš Vilniaus vyko į Kauną, Kupiškį, Rokiškį, Panevėžį, Birštoną, Druskininkus, Alytų, Šilutę.

Taip pat egzistavo tokie maršrutai kaip Kupiškis–Rokiškis, Panevėžys–Biržai, Alytus–Druskininkai, Panevėžys–Šiauliai–Naujoji Akmenė, Kaunas–Panevėžys–Biržai, Kaunas–Šiauliai–Naujoji Akmenė.

Pasak S.Bartkaus, šiais maršrutais vis dar skraidė An-2 lėktuvai. Įprastas skrydžių dažnis buvo 2–3 reisai per savaitę. Per mėnesį lėktuvu keliaudavo apie 150–250 keleivių.

S.Bartkus taip pat rašo, kad iš Vilniaus į Palangą ir atgal devintajame dešimtmetyje An-24 lėktuvai vasarą skraidė dukart, o žiemą – kartą per dieną. Taip pat kartą per dieną vyko skrydžiai iš Kauno į Palangą.

Šiais maršrutais vasaros metu per mėnesį keliaudavo keli tūkstančiai keleivių, bet atidarius magistralę Kaunas–Klaipėda jų skaičius gerokai smuko.

Pasak S.Bartkaus, nepaisant nemažo vidinių skrydžių skaičiaus, teiginys, kad sovietmečiu lietuviai skraidė daugiau, yra mitas. Jo apytiksliais skaičiavimais, dabar Vilniaus oro uostas per metus aptarnauja maždaug 10 kartų daugiau keleivių negu tada.

_____________________________________________________________________

Patiko straipsnis? Dar daugiau įdomybių rasite 15min rubrikoje „Ar žinai?“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"