Mėnesių pavadinimais lietuvių kalba išsiskiria iš daugelio Europos kalbų, nes lietuviški mėnesių vardai nėra lotyniškos kilmės. Lietuviai išlaikė senuosius mėnesių pavadinimus, susijusius su augmenija, paukščiais, gamtos reiškiniais ir žemės ūkio darbais.
Tačiau ir šie pavadinimai nusistovėjo tik prieš kiek daugiau negu 100 metų, prieš juos buvo dar senesni.
Kokie buvo senieji Lietuvos mėnesių pavadinimai ir kada atsirado dabartiniai? Apie tai – šis 15min straipsnis.
Apie lietuviškus mėnesius
Daug Europos tautų mėnesių pavadinimus gavo kartu su krikščionišku kalendoriumi. O šis juos perėmė iš romėnų kalendoriaus.
Jame mėnesiai vadinti švenčių, dievų ir imperatorių vardais. Pvz, sausį romėnai vadino Ianuarius pagal dievą Janusą, liepą – Julius pagal Julijų Cezarį ir t. t.
Bet lietuvių mėnesių pavadinimai kitokie. Jie tradiciniai, susiję su kaimo bendruomenės gyvensena, jai svarbiais dalykais. Europoje tokius pavadinimus išlaikė tik baltų ir slavų tautos.
Daugelio dabar Lietuvoje vartojamų mėnvardžių vartosena nusistovėjo gana vėlai: XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Iki tol Lietuvoje šnekamojoje kalboje buvo paplitę daug vietinių mėnesių pavadinimų, o bendro standarto nebuvo.
Ir ne tik tas pats mėnuo skirtingose vietose lietuviškai vadinosi skirtingai. Pasitaikydavo ir priešinga situacija: tas pats mėnesio vardas reiškė kelis skirtingus mėnesius, priklausomai nuo vietos.
Pavyzdžiui, žodis „sausis“ anksčiau buvo vartojamas ne tik pavadinti dabartinį sausį, bet ir dabartinį gruodį, o kartais – vasarį. Balandžiu vadintas ne tik dabartinis ketvirtasis metų mėnuo balandis, bet ir kovas, gegužė ar net birželis.
Savo monografijoje „Tradicinių kalendorinių švenčių semantika“ etnologas Libertas Klimka atkreipia dėmesį, kad dažnai senieji, galiausiai neįsitvirtinę gyvosios kalbos mėnesių pavadinimai netgi tiksliau atitikdavo gamtos reiškinius.
Pavyzdžiui, lapkričiu dabar vadiname vienuoliktą metų mėnesį, o gruodžiu – dvyliktą, tačiau gamtoje lapai dažniau krenta dešimtą metų mėnesį, o gruodu žemė pasidengia vienuoliktą.
L.Klimka mano, kad tokia mėnesių vardų slinktis per vieną mėnesį galėjo atsirasti leidžiant pirmus lietuviškus kalendorius, nusižiūrėjus vokiškus ar lenkiškus kalendorius, sudarytus palankesnio klimato kraštuose.
Beje, mėnesių laiko ribos seniau taip pat skyrėsi – kai kurie mėnesiai galėjo būti ilgesni už kitus. Kaimo gamtiniame kalendoriuje mėnesių laiko ribos buvo siejamos su žemės ūkio darbų laiku ir gamtos reiškiniais.
Seniau lietuvių vartoti mėnesių vardai
Sausis
Senieji pavadinimai: didelis ragutis, didysis ragutis, ragutis, siekis, pustis, pusčius, žiemos mėnuo
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: XIX a. raštuose. Mažojoje Lietuvoje iki XIX a. antros pusės sausiu kartais vadintas gruodis, vasaris.
Vasaris
Seniau vartoti pavadinimai: kovas, kovinis, pridėtinis, pusis, pusinis, pustis, pusčius, ragutis, mažasis ragutis
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: Vasaris pirmą kartą paminėtas XVII a. antros pusės raštuose. Mažojoje Lietuvoje iki XIX a. antros pusės vasariu kartais vadintas sausis.
Kovas
Seniau vartoti pavadinimai: kovinis, karvelinis, balandinis, balandis, ragutis
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: M.Mažvydo Katekizme (1547 m.). XVIII-XIX a. Mažojoje Lietuvoje kovu vadinti vasaris ir balandis. Mėnesio laiko ribos nusistovėjo XIX a. pabaigoje.
Balandis
Seniau vartoti pavadinimai: aprilius, balundis, biržetas, gegužis, karvlis, karvelinis, mildvinis, sultekis, Velykų mėnuo, žiedų mėnuo
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: 1549 m. M.Mažvydo tekstuose. Balandžio laiko ribos nusistovėjo XIX a. pabaigoje, ligi tol Lietuvos įvairiose vietose jos skyrėsi – dažnai apėmė arba dalį dabartinio kovo ir dalį balandžio, arba dalį balandžio ir dalį gegužės. Be to, balandis buvo vartojamas ir kovui, gegužei, net birželiui pavadinti.
Gegužė
Seniau vartoti pavadinimai: gegužia, gegužinis, gegužis, berželis, beržis, militis, sultekis, žiedis, žiedų
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: J. Bretkūno raštuose (1591 m). XVIII – XIX a. Mažojoje Lietuvoje geguže vadintas balandis, taip pat dabartinė balandžio antroji pusė ir dabartinė gegužės pirmoji pusė. Mėnesio laiko ribos nusistovėjo XIX a. pabaigoje.
Birželis
Seniau vartoti pavadinimai: berželis, biržėtas, biržis, jaunis, kirmėlių mėnuo, pūdymo mėnuo, sėjinis, sėjos mėnuo, sėmenis (sėmėninis, sėmėnojis)
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: Lietuviškuose Mažosios Lietuvos raštuose birželis randamas nuo XVII a. Mėnesio laiko ribos nusistovėjo XIX a., iki tol Lietuvos įvairiose vietose jos skyrėsi: apėmė dalį dabartinės gegužės ir dalį birželio, kartais net dalį balandžio.
Liepa
Seniau vartoti pavadinimai: liepinis, liepžiedis, pjūkis, pjaukjavinis, šienpjūtis, šienpjūvis
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: XVIII a. pirmoje pusėje paminėtas P. F. Ruigio, vėliau minimas K. G. Milkaus raštuose. Mėnesio laiko ribos nesikeitė.
Rugpjūtis
Seniau vartoti pavadinimai: degėsis, pjūmonies, pjūtis, pjūvės mėnuo, šilius, žilio mėnuo, visjauvis
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: XVIII a. pirmoje pusėje paminėtas P. F. Ruigio, vėliau minimas K. G. Milkaus raštuose. Mėnesio laiko ribos nesikeitė.
Rugsėjis
Seniau vartoti pavadinimai: paukštlėkis, rudugis, šilinis, šilų, viržių
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: XIX a. raštuose. Mėnesio laiko ribos nesikeitė.
Spalis
Seniau vartoti pavadinimai: septintinis, spalinis, lapkritis
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: XIX a. pirmos pusės raštuose. Beje, Mažojoje Lietuvoje XVIIIa. šaltiniuose, XVIII-XIX a. P. F. Ruigio ir G. H. F. Nesselmanno žodynuose dešimtas mėnuo spalis vadintas lapkričiu. Mėnesio laiko ribos nusistovėjo 19 a. pabaigoje.
Lapkritis
Seniau vartoti pavadinimai: vėlių mėnuo, lapkristinis, lapkristis, lapkritys
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: K. Sirvydo žodyne (1629 m). Mažojoje Lietuvoje XVII a. šaltiniuose, XVIII-XIX a. P. F. Ruigio ir G. H. F. Nesselmanno žodynuose lapkričiu, veikiausiai pagal fenologinius rudens požymius, buvo vadinamas spalis. Mėnesio laiko ribos nusistojo XIX a. pabaigoje.
Gruodis
Seniau vartoti pavadinimai: groclis, grodis (grodinis), grudis (gruodinis, gruoduotis), siekis (seikis, sijkis), Kalėdų mėnuo, kalėdis
Pirmą kartą paminėtas dabartinis vardas: K.Sirvydo žodyne apie 1620 m. Beje, Mažojoje Lietuvoje XVII-XIX a. kartais gruodžiu vadino sausį. Dėl to ilgą laiką klaidingai manyta, kad M.Mažvydo katekizmas išspausdintas 1547 m. gruodį (iš tikrųjų jis išspausdintas sausį). Dabartinė vartosena galutinai nusistovėjo XX a. pradžioje.
Be to, lietuvių gyvenamo arealo pakraščiuose plačiai vartoti mėnvardžių skoliniai iš lenkų kalbos – balandis buvo kvietnius pagal lenkišką kwiecień , gegužė buvo mojus pagal maj, kovas buvo morčius pagal morzec, sausius buvo stičnius pagal styczeń ir pan.
