Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 19d. 21:03

Šiurpus Holokausto pranašas: kaip prieš 100 metų įvyko pirmasis Vilniuje žydų pogromas

Vilniaus žydai XX a pradžioje Ar žinai?
Yadvashem muziejaus nuotr. / Vilniaus žydai XX a pradžioje

Kai kalbama apie Vilniaus žydų patirtas kančias, dažniausiai prisimenamas Holokaustas ir su juo susiję įvykiai – žudynės Paneriuose, Vilniaus getas ir kiti. Tačiau pirmasis pogromas Vilniuje įvyko gerokai anksčiau. Jis prasidėjo 1919 m. balandžio 19 d., lygiai prieš 100 metų.

Įvairių šaltinių duomenimis, tuomet buvo nužudyti apie 60 žydų, o kaltininkai liko nenubausti. Šis kraupus įvykis liko istorijos paraštėse ir kartu su daugeliu kitų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Rytų Europoje vykusių pogromų tapo dar baisesnių įvykių, sukrėtusių visą Europą po kiek daugiau negu 20 metų, pranašu.

Kraupūs liudininkų pasakojimai

Lygiai prieš 100 metų Vilnius iš sovietų rankų perėjo lenkų valdžion. 1919 m. balandžio 19 d. į Vilnių įžengė Lenkijos kariuomenė, iš miesto išstūmusi Raudonąją armiją. Dešimtys su bolševikų valdžia siejamų asmenų buvo suimti, kai kurie – be teismo sprendimo sušaudyti.

Wikipedia Commons nuotr./Lenkų kariuomenė įžengia į Vilnių 1919 m.
Wikipedia Commons nuotr./Lenkų kariuomenė įžengia į Vilnių 1919 m.

Lenkai tuomet sudarė Vilniaus gyventojų daugumą, tačiau žydų taip pat buvo daug. Kaip 15min pasakojo Vilniaus žydų bendruomenės raidą tarpukariu tyrinėjanti istorikė Julijana Leganovič, tuomet tarp lenkų buvo paplitęs požiūris, kad daug žydų yra komunistai ir bolševikai, todėl yra Lenkijos priešai.

Kariuomenei įžengus į Vilnių ir užimant miestą, lenkų kareiviai, jų teigimu, buvo apšaudyti iš žydams priklausiusių namų. Tai paskatino lenkų kareivius pradėti masinius išpuolius prieš žydus.

Prasidėjo tris dienas trukęs pogromas. Lenkijos kareiviai įsilauždavo į parduotuves ir namus, kur sumušdavo žydus ir juos apiplėšdavo. Sinagogos buvo masiškai išniekinamos, žydų turtas niokojamas. Šimtai žydų buvo areštuoti, kelias dienas laikyti be maisto ir vandens, o tada deportuoti iš miesto.

Kaip teigė J.Leganovič, 1925 m. Vilniuje įkurto žydų mokslinio instituto YIVO archyvuose ji rado pogromo metu nukentėjusių žydų liudijimų. Pavyzdžiui, 52 metų žydų mokytojo Khayimo Kurzono liudijimą, kad jis buvo sumuštas ir apiplėštas Lenkijos kareivių bei buvo priverstas palaidoti kito žydo lavoną.

Kitame liudijime pasakojama, kaip lenkų kareiviai jėga ištempė žydus iš Vilniaus Didžiosios sinagogos ir vertė juos užsiimti priverstiniais darbais.

Vilniaus pogromą išsamiai aprašė ir JAV lietuvių laikraštis „Lietuva“. Remdamasis JAV spaudoje išspausdintu Hermano Bursteino, netrukus po pogromo apsilankiusio Vilniuje, liudijimu, laikraštis savo rugsėjo 4 d. numeryje (nuoroda čia) rašė: „Vilnius ypač plačiai pragarsėjo pastaraisiais laikais iš priežastais žydiškų pogromų, kurie ten įvyko tuojaus po lenkų kariuomenės įžengimo.“ (čia ir toliau originaliose citatose kalba netaisyta , – red. past.).

Vėliau straipsnis pateikia ir daugiau šiurpinančių detalių. „Relza Stelma buvo nužudyta, nes ji protestavo prieš vyro areštą. S.Steinman tapo nušautas laike kratos jo name. Pilininką nužudė kareiviai už atsakymą atiduoti pinigus. Užmuštųjų žydų tarpe didelis nuošimtis yra senų žmonių. Jaukel Shifrau – 68 metų amžiaus, Murduch Levit – 67; Daniel Trakousky – 63; Leib Chait – 61; Izrael Levidov – 61; ir t. t.“, – straipsnyje pateikiami žiaurūs pogromo liudijimai.

Straipsnyje pabrėžiama, kad nužudytieji neturėjo ginklų. Minima, kad dalis buvo nužudyti vietoje, kiti – areštuoti, mušti ir kankinti, o tada be teismo sušaudyti.

Nuotrauka iš 1932 m. Kaune pasirodžiusio leidinio "Vilnius ir Vilniaus kraštas: krašto pažinimo pradai"/Du pogromo metu nukentėję žydai
Nuotrauka iš 1932 m. Kaune pasirodžiusio leidinio "Vilnius ir Vilniaus kraštas: krašto pažinimo pradai"/Du pogromo metu nukentėję žydai

Tie, kurie nebuvo sušaudyti, buvo laikomi be maisto, jiems grasinama, kad tuoj mirs, jie net buvo statomi prie sienos, į juos atsukant kulkosvaidžius.

„Chaim Varnyau buvo pririštas prie vieno legionierių arklio ir jį tokiu būdu vilko miesto gatvėmis.

Chaim Varnyau buvo pririštas prie vieno legionierių arklio ir jį tokiu būdu vilko miesto gatvėmis.

Maižę Haka tą patį iškentėjo ties Leoniškių dvaru, o Rabinovič – ties Dolui. Keletą senų žydų lenkai suareštavo Lendvarve, netoli nuo Vilniaus, ir pusnuogius atvarė į Vilnių. Legionieriai apvogė juos, mindžiojo kojomis ir nupjovę barzdas degino jas“, – kraupius liudijimus pateikia laikraštis.

Laikraštyje pateikiamame H.Bursteino liudijime taip pat teigiama, kad pogromus išsamiai aprašė to metų žydų laikraščiai, nesibaimindami net karo padėties, galiojusios to meto Vilniuje. „Lengva išsivaizduoti, ką militariška valdžia būtų galėjusi padaryti žydų vadams, jeigu jų skunde būt buvę neteisingi užsipuolimai“, – rašė H.Bursteinas.

J.Leganovič atkreipė dėmesį, kad Lenkijos valdžia, net jei oficialiai pogromų neskatino, nieko nedarė, kad jie nevyktų.

„Valdžia pogromų nestabdė. Ji galėjo duoti nurodymus neplėšti žydų namų ar parduotuvių, sustabdyti smurtinius veiksmus, tačiau nieko nepadarė. O po šių įvykių neigė visus kaltinimus“, – sakė J.Leganovič.

Lenkai gynėsi nieko nedarę

Pogromas nuslūgo po kelių dienų. Tuomet prasidėjo ginčai – kas įvyko ir kas kaltas.

Anot netrukus po šių įvykių žydų bendruomenės parengto memorandumo Vyriausiajam Rytų žemių lenkų komisarui Osmolovskiui, pogromo metu žuvo apie 60 žydų, o sužalotų buvo daugybė. Vyko masiniai plėšimai ir tyčiojimasis.

Šiuos įvykius aprašė ir amerikietis Henry Morgenthau, kuris pogromo metu vadovavo oficialiai JAV misijai Lenkijoje. Jo oficialioje JAV valdžiai pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad nužudyti pogromo metu buvo apie 65 žydai, kareiviai apiplėšė apie 2000 žydų parduotuvių ir namų, išniekino sinagogą. Aštuonis žydus kareiviai tiesiog nusivedė 3 kilometrus už Vilniaus ir tada sušaudė be jokio teismo ar tyrimo.

H.Morgenthau taip pat pažymėjo, kad nė vieno nužudyto žydo, tarp kurių buvo 4 moterys ir 8 vyresni negu 50 metų amžiaus vyrai, sąsajos su bolševikais nebuvo įrodytos, o kareiviai, kurie plėšė žydų namus, parduotuves ir sinagogas, smurtavo prieš žydus, neliko nubausti.

S.Liser. Vilniaus Didžioji sinagoga
S.Liser. Vilniaus Didžioji sinagoga

Tačiau Lenkijos vyriausybė oficialiai neigė, kad pogromas apskritai vyko.

„Lenkijos ministras pirmininkas paskelbė, kad visi platinami pranešimai apie pogromus yra netiesa, nieko neįvyko, tik susistumdymai.

Lenkijos ministras pirmininkas paskelbė, kad visi platinami pranešimai apie pogromus yra netiesa, nieko neįvyko, tik susistumdymai.

Ir kad šitos žinutės – Vokietijos agentų darbas, siekiant pabloginti lenkų įvaizdį Amerikos visuomenėje“, – sakė J.Leganovič.

Tuo metu Lenkijos kariuomenės pozicija buvo tokia: net jei kareiviai ir nužudė kelis žydus, tai jie buvo bolševikų sąjungininkai, veikę prieš Lenkijos kariuomenę, o jokio smurto, tiesiogiai nesusijusio su karo veiksmais, nebuvo.

Lenkijos požiūris į Vilniaus pogromą nesikeitė iki pat II pasaulinio karo. Nė vienas kareivis, smurtavęs prieš žydus ar juos žudęs, nebuvo nubaustas. Memorandumą lenkų valdžia ignoravo, H.Morgenthau ataskaita JAV pasekmių irgi nesukėlė.

Į suirutę po I pasaulinio karo panirusiai Europai oficiali lenkų versija irgi tiko, o aiškintis tiesą niekam per daug nerūpėjo. Pogromas išliko mažai žinomu istorijos faktu, kuriuo, kaip būsimųjų įvykių liūdnu pranašu, kiek plačiau susidomėta tik po Holokausto.

Antisemitizmas nedingo ir tarpukariu

Išskirtinis to meto kontekste, pasak J.Leganovič, Vilniaus pogromas nebuvo. Kai kuriuose kituose Lenkijos miestuose – Lvove, Balstogėje – panašūs pogromai įvyko 1918 m.

Lenkų antisemitizmas, istorikės teigimu, peržengė buitinių pasvarstymų, stereotipų lygmenį, jame vyravo daugiau ideologijos nei stereotipų.

en.wikipedia.org nuotr./Buvusios žydų parduotuvės iškaba
en.wikipedia.org nuotr./Buvusios žydų parduotuvės iškaba

Antisemitizmas Vilniuje buvo grįstas žydų tapatinimu su bolševikais, ekonomine konkurencija, reiškėsi viešomis miestiečių iniciatyvomis, piketuose prieš žydų prekybą aktyviai reiškėsi lenkiškasis jaunimas, taip demonstruodamas „patriotizmą“.

Lenkų nacionalistų (endekų) pakurstymas „iš viršaus“ kaitino nuotaiką mieste ir atvėrė kelią nuolatinei, tiesioginei žydų diskriminacijai prekybos srityje, atviram smurtui Vilniaus gatvėse bei sėjo baimę Stepono Batoro universitete, kur ilgainiui įsigaliojo numerus clausus principas – priimamų studijuoti studentų žydų skaičius buvo ribojamas.

Archyviniai dokumentai, pasakojo J.Leganovič, liudija, jog lenkų antisemitiniai išpuoliai universitete buvo nukreipti tiesiogiai tik prieš studentus vyrus žydus, tuo metu tarp antisemitizmo kurstytojų buvo ir lenkų tautybės merginų studenčių.

Dėl nesiliaujančių išpuolių prieš žydų studentus 1937 m. sausio mėnesį Stepono Batoro universitetas net buvo uždarytas dviem savaitėms. Šis būdas „ataušinti“ lenkų studentus nebuvo veiksmingas. Protestuodami prieš susiklosčiusią situaciją ir nerasdami pagalbos, žydų studentai paskelbė 24 valandų bado streiką, tačiau ir ši akcija nesusilaukė didesnio atgarsio.

J.Leganovič teigimu, tarpukario Vilniuje antisemitizmas išliko gajus, o antisemitiniai išpuoliai, parduotuvių plėšimai tęsėsi visą tarpukarį. Gatvėse buvo dažni išpuoliai, 1931 m. buvo stipriai sumuštas jau minėto YIVO instituto direktorius, jis apako viena akimi.

Valdžia antisemitizmo neskatino, tačiau jam ir netrukdė. Nors maršalas Juzefas Pilsudskis oficialiai antisemitinės politikos nepalaikė, jo aplinkoje ji buvo gana populiari, o didžiausias jo politinis ir idėjinis oponentas Romanas Dmowskis buvo idėjinis antisemitas.

Viso to pasekmė – visą tarpukario laikotarpį Vilniuje tarp lenkų ir žydų tvyrojusi slogi sambūvio nuotaika, kurią galutinai nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"