Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 9d. 16:24

1,7 mln. eurų vertės klastotė: kaip vokiečių porelė prieš du dešimtmečius išdūrė visą meno pasaulį

Wolfgangas ir Helene Beltracchiai Ar žinai?
Vida Press nuotr. / Wolfgangas ir Helene Beltracchi

Kai dėsčiau anglų kalbą suaugusiems, vienas iš daugybės to užsiėmimo privalumų buvo darbas su vis naujais vadovėliais, kuriuose būdavo apstu įdomių tikrų istorijų.

Taip aš sužinojau apie vieną įdomiausių kada nors įvykusių nusikaltimų, apie kurį noriu papasakoti ir jums. Jei mėgstate detektyvus ir apie šitą istoriją girdėti dar neteko, šį tekstą turėtumėt skaityti apsiseilėję, o vėliau, numanau, jūsų laukia smagaus papildomų šaltinių nagrinėjimo valandėlė.

Kiek pabandžiau paieškoti, išsamaus ir detalaus šios istorijos nušvietimo lietuvių kalba internete neradau. Arba nemoku ieškoti. Tai pabandysiu papasakoti pati.

Taigi, iš pradžių truputį faktų. 1891–1976 m. gyveno toks Maxas Ernstas – vokiečių dailininkas, skulptorius, poetas, vienas žymiausių dadaizmo ir siurrealizmo atstovų.

Čia bendram suvokimui – jo paveikslas „The Stolen Mirror“ 2011 m. aukcione buvo parduotas už 16 322 500 dolerių (aha, daugiau negu šešiolika milijonų).

Vida Press nuotr./Maxo Ernsto paveikslas „Vieniši ir susituokę medžiai“
Vida Press nuotr./Maxo Ernsto paveikslas „Vieniši ir susituokę medžiai“

O štai mano savais žodžiais atpasakota sutrumpinta šios istorijos versija.

2003 m. gruodį garsus XX a. meno ekspertas Werneris Spiesas iš Paryžiaus traukiniu atvyko į Setą, kitą Prancūzijos miestą Viduržemio jūros pakrantėje.

W.Spiesas, kuris ypač gerai išmanė Maxo Ernsto darbus, čia atkeliavo apžiūrėti ir, jei Dievas duos, patvirtinti vienintelio Ernsto paveikslo, kurio nei jam, nei apskritai kam nors meno ir šiaip pasaulyje iki 2003-ųjų dar nebuvo tekę regėti, autentiškumą.

Tas paveikslas vadinosi „La Forêt“ („Miškas“) ir, nors tiksli jo nutapymo data nebuvo žinoma, Spiesas spėjo, jog jis buvo nutapytas ~1927 m., mat tuo laikotarpiu Ernsto paveiksluose miško motyvas buvo pakankamai dažnas.

Prieš tai Spiesas jau buvo patvirtinęs kito Ernsto paveikslo „Oiseaux en peril“ autentiškumą. Darbas tuomet buvo parduotas už 500 000 eurų.

Dvejoti, ar „La Forêt“ buvo originalus darbas, vertė mokslinės ekspertizės rezultatai.

Reikalas tas, kad, tiriant paveikslui nutapyti naudotus dažus, buvo aptikti du pigmentai, kuriuos tapytojai plačiai naudoti pradėjo tik po 1945 metų. Bet Spiesas visgi buvo linkęs tikėti, kad turės reikalų su originalu.

Kadangi tiksli paveikslo nutapymo data žinoma nebuvo, meno ekspertas turėjo hipotezę, jog Ernstas pigmentus galėjo naudoti eksperimentuodamas savo ankstyvojoje kūryboje.

Na, bet Werneris norėjo apžiūrėti paveikslą, kad pats įsitikintų, kaip ten yra iš tikrųjų.

Sete Spiesą pasitiko Helena Beltracchi – įspūdinga 45-erių metų moteris, išsilavinusi, intelektuali ir elegantiška, liemenį siekiančiais storais šviesiais plaukais. Ji Wernerį atsivežė į puošnų Beltracchi šeimos dvarą.

Spiesas jau buvo spėjęs su Helena susipažinti Paryžiuje ir šį bei tą apie ją sužinoti. Moteris buvo vokietė, kilusi iš Kelno apylinkių. Helena iš savo senelio pramonininko Wernerio Jägerso buvo paveldėjusi didžiulę modernaus meno kolekciją.

Ji papasakojo, kad 3–4-ajame XX a. dešimtmečiuose jos senelis artimai bičiuliavosi su garsiausiu Vokietijos modernaus meno pirkliu Alfredu Flechtheimu ir iš jo nusipirko daugybę paveikslų.

Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Meno kolekcionierius Alfredas Flechtheimas
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Meno kolekcionierius Alfredas Flechtheimas

1933 m., Hitleriui atėjus į valdžią, Flechtheimas, kuris buvo žydas, pabėgo į Londoną. Naciai uždarė jo galerijas ir išpardavė meno kūrinius.

Bet, laimė, Werneriui Jägersui pavyko paslėpti iš Flechtheimo pirktus darbus, kuriuos Helena ir paveldėjo. Tarp jų buvo ir keli Maxo Ernsto paveikslai.

Paveikslais besidomintiems interesantams Helena rodydavo juodai baltą nuotrauką, kurioje buvo įamžinta jos močiutė Josefina Jägers, pasipuošusi juoda suknele ir perlų vėriniu ant kaklo, sėdinti šeimos valgomajame.

O močiutei už nugaros ant sienų matyti ne vienas meno kūrinys iš Helenos paveldėtos kolekcijos.

Moteris sėkmingai vieną po kito pardavinėjo paveikslus, ant kurių kiekvieno nugarėlės buvo priklijuota išblukusi etiketė su užrašu „Sammlung Fleichtheim“ (Fleichtheimo kolecija).

Spieso apsilankymo metu Ersnto paveikslas „La Forêt“ kabėjo Beltracchi miegamajame, antrame aukšte.

Pamatęs kūrinį, meno mylėtojas Spiesas džiūgavo – kokios ryškios spalvos, koks puikus darbas! Jis nė neabejojo, kad prieš akis mato iki šiol neregėtą Ernsto originalą.

Po Spieso ekspertizės 2004-aisiais viena Šveicarijos galerija už kūrinį Beltracchi šeimai sumokėjo 1,7 mln eurų.

Netrukus „La Forêt“ jie perpardavė už šiek tiek aukštesnę kainą, o 2006-aisiais darbas buvo eksponuojamas Maxo Ernsto muziejuje Briūlyje, Vokietijoje. Galiausiai „La Forêt“ buvo parduotas jau už 7 mln. eurų.

Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios pardavinėti darbai iš Helenos Beltracchi paveldėtos kolekcijos nukeliavo pas daugybę kolekcininkų ir į įvairius muziejus.

O bet tačiau, kaip jau turbūt supratote, visi paveikslai, įskaitant ir „La Forêt“, toje kolekcijoje buvo klastotės.

Visus juos nutapė Wolfgangas Beltracchi, Helenos vyras. Na, o netikro Ernsto paveikslo istorija laikoma pelningiausia visų laikų klastojimo afera.

Vida Press nuotr./Wolfgangas Beltracchi tapo savo studijoje
Vida Press nuotr./Wolfgangas Beltracchi tapo savo studijoje

Wolfgangas Beltracchi gana anksti suprato turįs talentą, kurį paveldėjo iš tėvo. Šis paprastai tapė ant bažnyčių sienų, bet kartais darydavo garsių XVII a. meistrų darbų kopijas ir nebrangiai jas parduodavo.

Tėvo nuostabai, dar būdamas paauglys Wolfgangas vos per keletą valandų sugebėdavo atkartoti Picasso darbus.

Vėliau jis mokėsi dailės mokykloje, o 1978-aisiais jam netgi pavyko keletą savo darbų visai brangiai parduoti Miunchene vykusioje meno mugėje.

Kad ir kaip ten būtų, Wolfgangui nelabai patiko disciplina, už kurią kur kas labiau jis vertino laisvę. Gabus vaikinas nesistengė tapti unikalaus braižo dailininku.

Užtat ką jau mokėjo, tai mokėjo – kurti garsių autorių klastotes. 9-ajame dešimtmetyje jų jis nutapė ir per įvairius meno pardavėjus Berlyne prastūmė ne vieną.

1992-aisiais, kai Wolfgangas susipažino su Helena, jo kriminalinė karjera įgijo pagreitį. Balandėliai įsimylėjo ir Wolfgangas, neabejodamas, kad ši jo neišduos policijai, gana anksti Helenai pasipasakojo esąs meno klastotojas.

Meilė pasakų pasaka skleidės, kaip pasakytų Širvys, ir porelė netrukus susituokė.

Vida Press nuotr./Wolfgangas ir Helene Beltracchi
Vida Press nuotr./Wolfgangas ir Helene Beltracchi

Įdomu tai, kad Wolfgangas netapė paveikslų kopijų. Jis pasirinko kur kas gudresnę kryptį – kūrė visiškai naujus ir unikalius darbus, atkartodamas garsių dailininkų stilių.

Didysis Wolfgango talentas buvo mikliai perprasti, kokia buvo tam tikrų meistrų darbo eiga: nuo kuo jie pradėdavo tapyti, kada užtepdavo vienas ar kitas spalvas ar nupiešdavo tam tikrus objektus.

Prieš imdamasis tapyti klastotę Wolfgangas kartais netgi nuvykdavo į vietą, kur gyveno jo imituojamas menininkas, kad įvertintų, kokia ten krenta šviesa.

Jis siekė ne tik parinkti tinkamas spalvas, bet ir užtikrinti, kad kūriniuose netrūktų konkrečiam autoriui būdingo autentiškumo.

Ne kam kitam, o Wolfgangui šovė ir mintis suklastoti Helenos močiutės nuotrauką tarp paveikslų. Tam jis pasinaudojo prieškariniu fotoaparatu ir fotopopieriumi.

Tai nuotraukai pozavo ne Helenos močiutė, o pati Helena. „Paveikslai ant sienų“ – ne kas kita, kaip juodai baltos jų kopijos.

Pamenat „Sammlung Fleichtheim“ etiketes? Taip, ir šitos buvo Beltracchi rankų darbas. Jis jas sendino kavos ir arbatos dėmėmis.

Porelei ne vienus metus gyvenimas klojosi puikiai. Bet štai vieną dieną jų klastą išdavė kito vokiečių menininko Heinricho Campendonko paveikslo „Red Picture with Horses“ klastotė.

2006-aisiais Beltracchi pora šį darbą, tradiciškai papuoštą „Sammlung Fleichtheim“ etikete, nusiuntė į aukcioną Kelne.

Jį nusipirkusi kompanija 2008-aisiais nutarė investuoti į mokslinę ekspertizę, kuri parodė, kad paveikslui nutapyti naudotas „Titanium White“ pigmentas atsirado 1918 m. (paveikslas buvo datuojamas 1914 m.), o plačiau naudoti pradėtas tik 5-ajame dešimtmetyje.

Taip pat buvo nustatyta, kad „Sammlung Fleichtheim“ etiketė ant paveikslo nugarėlės irgi buvo suklastota. Na, o tada yla su pagreičiu pradėjo lįst iš maišo ir, geriau ištyrinėjus kitus Beltracchi parduotus darbus, paaiškėjo, kad visi jie buvo netikri.

2010 m. Beltracchi pora buvo sulaikyta ir, sakyčiau, pakankamai švelniomis sąlygomis pasodinta į kalėjimą. Šiandien abu jie jau laisvėje, iš Vokietijos persikėlė į Prancūziją, apie juos parašytas ne vienas paklodės ilgumo straipsnis, susuktas ne vienas dokumentinis filmas bei reportažas.

Vida Press nuotr./Wolfgangas ir Helena Beltracchi 2019 m.
Vida Press nuotr./Wolfgangas ir Helena Beltracchi 2019 m.

Po teismo nuosprendžio Wolfgangas pasižadėjo tapyti tik savo paties kūrinius, kuriuos sau sėkmingai pardavinėja ir eksponuoja parodose.

Rašydama šį tekstą rėmiausi sutrumpinta istorijos versija, pateikta English File C1 lygio vadovėlyje. Tad čia neabejotinai praleista daug įdomių detalių.

Dovanokit, jei kai kuriuos terminus versdama panaudojau kokį netinkamą žodį – tai tikrai įmanoma, nes apie dailę mažai ką išmanau. Na, bet, tikiuosi, esmę perteikti pavyko. Daugiau apie Beltracchi dabartį nepasakosiu – neabejoju, kad paskaitinėsite patys.

Jei domina tokios visokios istorijos, dar yra labai įdomus pasakojimas apie Moną Lizą. Taip, su šituo paveikslu irgi yra nutikusi bent viena įspūdinga klastojimo istorija.

Papildomi skaitiniai apie Beltracchių aferą:

https://www.vanityfair.com/culture/2012/10/wolfgang-beltracchi-helene-art-scam

https://www.readersdigest.co.uk/inspire/life/meet-the-art-detective

https://www.dw.com/en/how-beltracchi-the-worlds-most-famous-art-forger-plays-with-the-market/a-18436266

Pirmą kartą šis tekstas buvo publikuotas Mahilos tinklaraštyje. Perpublikuojamas su autorės leidimu.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"