Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 9d. 07:54

Prieš 30 metų griuvo Berlyno siena. Bet kaip ir kodėl ji buvo pastatyta?

Prieš 30 metų, 1989 m. lapkričio 9 d., griuvo Berlyno siena. Beveik tris dešimtmečius iki tol ji skyrė ne tik dvi Berlyno puses, bet ir du – Rytų bei Vakarų – pasaulius. Tačiau kas lėmė, kad ši siena apskritai buvo pastatyta? Kodėl ji iškilo, nepaisant politikų pažadų, kad tokios sienos niekada nebus?

Pirmieji pasienio barjerai, vėliau tapę Berlyno siena, aplink Vakarų Berlyną pradėjo kilti 1961 m. rugpjūčio 13 d.

Per kelias savaites po šios datos aukšta betoninė siena atskyrė abiejose Berlyno pusėse gyvenusius vokiečius. Daug žmonių liko atskirti nuo savo šeimos narių, draugų, darboviečių ir t. t.

160 kilometrų ilgio siena, kurios aukštis siekė 3,6 metro, Berlyną į dvi dalis dalino 28 metus.

Nors dabar, kalbant apie Berlyno sieną, kartais įsivaizduojama, kad ji tik padalino miestą perpus, iš tiesų ji buvo gerokai ilgesnė – siena supo visą Vakarų Berlyno teritoriją, Vakarų Berlyną visiškai atskirdama nuo Rytų Vokietijos.

„Scanpix“ nuotr./Berlyno sienos griovimas 1989 m.
„Scanpix“ nuotr./Berlyno sienos griovimas 1989 m.

Vakarų sala Rytuose

Taigi, kaip ir kodėl buvo pastatyta Berlyno siena? Norint tai suprasti, pirmiausia reikia laiku grįžti šiek tiek į praeitį.

Po II pasaulinio karo Vokietija buvo padalinta į keturis okupacinius sektorius, kurių kiekvieną kontroliavo viena iš keturių Sąjungininkų valstybių – JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir SSRS.

Į keturis sektorius buvo padalintas ir Berlynas. Prancūzija kontroliavo miesto šiaurės vakarus, britai ir amerikiečiai pasidalino Berlyno pietinės ir pietvakarinės dalies kontrolę, o SSRS kontroliavo rytinę miesto dalį, kuri vėliau tapo Rytų Berlynu.

Wikimedia Commons nuotr. / CC BY-SA 3.0/Berlyno siena ir jos kirtimo taškai 1989 m.
Wikimedia Commons nuotr. / CC BY-SA 3.0/Berlyno siena ir jos kirtimo taškai 1989 m.

Berlyno miestas, nors valdomas keturių šalių, atsidūrė SSRS okupaciniame sektoriuje. Nuo britų, amerikiečių ir prancūzų kontroliuojamų sektorių ribos jį skyrė 160 kilometrų.

Tai reiškė, kad trys vakariečių kontroliuojami Berlyno sektoriai iš esmės tapo „sala“ SSRS kontroliuojamoje rytinėje Vokietijos dalyje.

Santykiams tarp Vakarų valstybių ir SSRS blogėjant bei Šaltajam karui įsibėgėjant, tai atsispindėjo ir Berlyne.

SSRS nesutinkant bendradarbiauti su kitomis trimis valstybėmis Berlyno miesto administravimo klausimu, galiausiai Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir JAV sujungė savo kontroliuotus sektorius tiek Berlyne, tiek Vokietijoje į vieną bendrą zoną.

Šioje zonoje jie įvedė naują valiutą – Vokietijos markę. Ji pakeitė reichsmarkę – iki tol naudotą valiutą.

Bet Rytų Vokietija reichsmarkę naudojo ir toliau. Po Vokietijos markės įvedimo reichsmarkė sparčiai nuvertėjo. Dėl to daugeliui rytų berlyniečių gyventi ir dirbti Vakarų Berlyne tapo daug patraukliau. Tai siutino sovietus.

SSRS atsakas buvo 1948 m. birželį pradėta Berlyno blokada, trukusi beveik metus – iki 1949 m. gegužės. SSRS beveik metams atkirto visus žemės kelius į Berlyną iš Vakarų valstybių kontroliuojamos zonos, taip iš esmės apguldama miestą.

Per šį laiką vienintelis būdas aprūpinti Vakarų Berlyną ištekliais buvo skrydžiai oru – britiški ir amerikietiški krovininiai lėktuvai atgabendavo tai, ko reikėjo Vakarų Berlynui.

Nors blokada buvo nutraukta, ji įėjo į istoriją kaip pirmasis rimtas Šaltojo karo konfliktas Europoje.

1949 m. okupaciniai sektoriai tapo valstybėmis. Zona, kurioje drauge tvarkėsi britai, prancūzai ir amerikiečiai, tapo Vokietijos Federaline Respublika (VFR), o zona, kurioje tvarkėsi sovietai – Vokietijos Demokratine Respublika (VDR). Dėl savo geografinės padėties VFR buvo dažnai vadinama Vakarų Vokietija, o VDR – Rytų Vokietija.

Wikimedia Commons nuotr. / CC BY-SA 3.0/Vakarų ir Rytų Vokietijos 1961 m. (Vakarų Vokietija - mėlyna, Rytų Vokietija - raudona, Vakarų Berlynas - geltonas)
Wikimedia Commons nuotr. / CC BY-SA 3.0/Vakarų ir Rytų Vokietijos 1961 m. (Vakarų Vokietija - mėlyna, Rytų Vokietija - raudona, Vakarų Berlynas - geltonas)

Kelias į Vakarus

Oficialiai Berlynas išliko neutrali teritorija, nepriklausanti nei VFR, nei VDR. Tačiau praktikoje dalį Berlyno valdė viena valstybė, dalį – kita. Iš visų pusių supamas Rytų Vokietijos, Vakarų Berlynas buvo traktuojamas kaip neoficialus VFR federacinis vienetas.

Rytų Vokietijos valdžia oficialiai teigė, kad visas Berlynas yra VDR sostinė. Tačiau realybėje Vakarų Berlyno jie visiškai nekontroliavo, jo bazėse pasiliko gausios amerikiečių, britų ir prancūzų karinės pajėgos.

Dėl to Vakarų Berlynas Rytų Berlyno gyventojams greitai tapo vartais, pro kuriuos buvo galima pabėgti į naują gyvenimą Vakaruose.

„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./JAV tankas Berlyne 1961 metais
„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./JAV tankas Berlyne 1961 metais

Beveik trys milijonai pabėgėlių iš Rytų Berlyno per Vakarų Berlyną pabėgo į Vakarų Vokietiją. Ji „rytiečius“ viliojo tiek geresne ekonomine padėtimi, tiek didesnėmis asmeninėmis laisvėmis.

XX a. šeštajam dešimtmečiui einant į pabaigą, pabėgėlių srautas augo. Daugelis jų atvykę į Vakarų Berlyną skubėdavo į Marienfeldo rajone įsikūrusį priegblosčio centrą ir ten užsiregistruodavo prašydami prieglobsčio Vakarų Vokietijoje.

Niekas neplanuoja statyti sienos“

Vien 1960 m. VDR paliko per 150 tūkst. Rytų Vokietijos piliečių. Rytų Vokietijos valdžiai, tai, žinoma, nepatiko. Komunistinis Rytų režimas, remiamas SSRS, dar kartą pabandė įsitvirtinti Vakarų Berlyne.

1958 m. prasidėjo vadinamoji „antroji Berlyno krizė“. SSRS vadovas Nikita Chruščiovas pareikalavo, kad Vakarų valstybių kariai tuojau pat pasitrauktų iš Vakarų Berlyno ir kad Berlynas būtų paskelbtas „laisvuoju miestu“.

Tačiau Sąjungininkai ir tuometinis Vakarų Berlyno meras Willy Brandtas atmetė tokius reikalavimus. Jie suprato, kad taip Rytų Vokietija siekia užsitikrinti palankias sąlygas Vakarų Berlyno aneksavimui.

1961 m. birželį, situacijai vėl įkaitus, VDR lyderis Walteris Ulbrichtas surengė spaudos konferenciją „Berlyno klausimu“. Susirinkusiems iš viso pasaulio žurnalistams jis paskelbė, kad reikalauja Marienfeldo prieglobsčio centro uždarymo.

Atsakydamas į žurnalistės užduotą klausimą, jis pareiškė, kad „niekas net neplanuoja statyti sienos“.

Po dviejų mėnesių jam pavaldūs kareiviai ir policijos pareigūnai pradėjo statyti sieną.

Siena ir „mirties juosta“

Vakarų pasaulis atsisakė paklusti N.Chruščiovo ultimatumams. Tada SSRS lyderis galiausiai apsisprendė pritarti W.Ulbrichto pasiūlymui Vakarų Berlyną iš visų pusių aptverti siena. Prieš tai jis tokį pasiūlymą buvo atmetęs.

„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./Berlyno sienos statybos 1961 m.
„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./Berlyno sienos statybos 1961 m.

Rugpjūčio 13 d, naktį Rytų Berlyno pareigūnai pradėjo įrenginėti tvoras, tiesti spygliuotą vielą ir statyti betoninę sieną.

Per naktį šeimos buvo atskirtos, žmonės prarado galimybę pasiekti savo namus ar darbovietes, o galiausiai visas Vakarų Berlynas buvo visiškai atitvertas nuo Rytų Vokietijos ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nors pirmosiomis dienomis Vakarų Berlyną nuo Rytų Vokietijos daug kur skyrė tik greitosiomis pastatyta tvora su spygliuota viela, netrukus tvoras pakeitė sienos, iškilo sargybos bokštai.

Sienos statybų svarbiausias tikslas buvo neleisti niekam pabėgti į Vakarus. Nors komunistinis režimas teigė, kad siena yra skirta „apsaugai nuo fašistų“, iš tiesų ji buvo statoma ne Rytų Vokietiją nuo ko nors apsaugoti, bet neišleisti Rytų Vokietijos piliečių į Vakarus.

Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Rytų ir Vakarų Berlyno siena (1961 m.)
Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr./Rytų ir Vakarų Berlyno siena (1961 m.)

Baigtą statyti Berlyno sieną sudarė dvi lygiagrečios sienos ir tarp jų įrengta vadinamoji „mirties juosta“. Tai buvo siauras ypač gerai saugomas žemės ruožas, kurį turėjo kirsti kiekvienas Rytų Berlyno gyventojas, bandantis pabėgti į Vakarus.

Šiame ruože buvo šimtai sargybos bokštų, kilometrinės užtvaros, sargybinių šunų aptvarai, automatiniai į judesį reaguojantys ginklai, jį stebintys galingi prožektoriai ir kitos saugumo priemonės.

Tiesioginį savo tikslą – sustabdyti Rytų Vokietijos gyventojų emigraciją į Vakarų Vokietiją – Berlyno siena įgyvendino. Skaičiuojama, kad 1961-1989 m. per Berlyno sieną pabėgti į Vakarus bandė apie 100 tūkst. „rytiečių“, tačiau sėkmingai pabėgo tik apie 5 tūkst. Maždaug 140 vokiečių bandydami pabėgti žuvo.

Bet, nors galima teigti, kad sienos statyba padėjo išvengti didesnio konflikto ir leido užbaigti antrąją Berlyno krizę, bėgant laikui ji tapo ne tik padalintos Vokietijos, bet ir „Geležinės uždangos“ bei priespaudos ir diktatūros Rytų Vokietijoje apskritai simboliu.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Berlyno siena 1987 m.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Berlyno siena 1987 m.

Vakarų Berlyną su Vakarų Vokietija jungė keturi geležinkeliai ir keturios autostrados. Be to, egzistavo devyni sienos kirtimo punktai, per kuriuos Vakarų Berlyno gyventojai galėjo patekti į Rytų Vokietiją.

Iš pradžių tokios kelionės buvo labai ribojamos, tačiau vėliau ribojimų sumažėjo. Kai kurie Rytų Vokietijos gyventojai per juos irgi galėjo patekti į Vakarų Berlyną, tačiau tik ypatingomis aplinkybėmis ir gavę leidimą.

Vakarų Vokietijos politikai ir Vakarų Berlyno gyventojai sieną vadino „gėdos siena“ ir reikalavo, kad ji būtų nugriauta. Tačiau siena griuvo tik 1989 m., žlungant komunistiniams režimams visoje Rytų Europoje.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"