Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 6d. 23:01

Tikrasis Indiana Džonsas: ką galbūt rado Amazonės miškuose mįslingai dingęs anglas Percy Fawcettas?

Pietų Amerikos džiunglės. Ar gali būti, kad jos slepia dingusį miestą? Ar žinai?
123RF.com nuotr. / Pietų Amerikos džiunglės. Ar gali būti, kad jos slepia dingusį miestą?

Nuo Pietų Amerikos užkariavimo laikų yra žinoma legenda apie Paititį – legendose minimą senovės inkų miestą, tariamai buvusį į rytus nuo Andų kalnų. Mieste nuo ispanų neva slėpėsi indėnų pabėgėliai, jis buvęs labai turtingas. Istorikai pripažįsta, kad Amazonės regione šiuolaikiniam pasauliui dar nežinomas miestas išties galėjo egzistuoti, o noras jį rasti neblėsta ir šiandien, vis dar rengiamos ekspedicijos. O pati garsiausia prarastojo miesto paieškų istorija susijusi su britų pulkininku Percy Fawcettu ir mįslingu jo dingimu.

P.Fawcettas – tikrasis Indiana Džonsas

P.Fawcetto kelionių istorija prasidėjo 1906 m. kuomet tarp Amazonės džiunglėse besiribojančių kaimyninių valstybių prasidėjo teritoriniai ginčai.

Džiunglėmis apaugusios pasienio teritorijos dar nebuvo gerai kartografuotos, todėl šalys konfliktavo dėl ten buvusių gamtos išteklių. Anglijos geologų draugija laikėsi neutralios pozicijos ir pasisiūlė padėti išspręsti teritorinį ginčą.

Ji 1906 m. P.Fawcettui paskyrė pirmąją užduotį – vadovauti ekspedicijai kartografuoti Brazilijos ir Bolivijos pasienio, turtingo kaučiukmedžiais. Tuomet keliautojas jau buvo 39 metų amžiaus ir daug matęs.

Jį lydėjo draugas ir kompanionas Arthuras Chiversas, 20 indėnų ir daug mulų. Po 18 mėnesių trukusios išsekinusios visą komandą, bet sėkmingai įvykdytos ekspedicijos Fawcettas užsitarnavo itin užgrūdinto džiunglių keliautojo vardą.

Ir tai buvo tik jo šlovės pradžia. 1906-1925 m. Pietų Amerikoje jis surengė net aštuonias ekspedicijas.

Wikimedia Commons nuotr./Pulkininkas Percy Fawcettas
Wikimedia Commons nuotr./Pulkininkas Percy Fawcettas

Jam teko iškęsti kasdienius susidūrimus su nuodingomis gyvatėmis, vorais, kraują siurbiančiais šikšnosparniais, milžiniškomis anakondomis, elektriniais unguriais, piranijomis ir kitais džiunglių gyvūnais, taip pat ligas – karštinę, maliariją, geltonajį drugį.

Vienam jo ekspedicijos narių pirštus nukando piranijos. Pats Fawcettas tvirtino nušovęs daugiau negu 60 pėdų ilgio anakondą, taip pat teigė matęs daug dar nematytų labai nemalonių vabalų rūšių, cianidą spjaudančių šimtakojų, po oda išsiritančias ar raumenis ėdančias lervas, milžiniškus nuodingus vorus. Visi šie gamtos malonumai nėra prasimanymai, jie egzistuoja ir šiandien.

Skirtingai negu daug kitų atradėjų, jis pasižymėjo gerais santykiais su vietiniais indėnais, vengė naudoti ginklus.

Ekspedicijų metu, skverbdamasis vis giliau į džiunglių gilumą, jis užfiksavo dar nežinomų, agresyviai nusiteikusių indėnų genčių, tačiau ir tada stengėsi vengti ginkluoto konflikto.

1913 m. P.Fawcettas aprašė džiunglėse vykusį susidūrimą su šunimis, turinčiais dvigubą nosį. Niekas netikėjo šia istorija ir net juokėsi.

Tačiau tokie šunys, vadinami Pachón Navarro, buvo atvežti į Pietų Ameriką konkistadorų ir labai mėgiami tarp ispanų didikų.

Iki šiandien šių gyvūnų likę itin nedaug, o rūšį mokslininkai bando atkurti. Dviguba nosis pasitaiko tik pas kai kuriuos šunis, tačiau ši genetinė variacija anuomet buvo labai vertinama dėl tariamai geresnės uoslės medžioklėje.

P.Fawcettas dienoraščiuose iš ekspedicijos Bolivijoje minėjo ir keistą gyvūną Bolivijos Mitlą, turėjusią ir šunims ir katėms, būdingų bruožų. Tačiau šio atsargaus padarėlio mokslininkams visgi ligi šiol nepavyko aptikti, todėl jo egzistavimas abejotinas.

Nepaisant visų sunkumų, Fawcettas mylėjo savo darbą ir didelę gyvenimo dalį praleido rengdamas Brazilijos džiunglių teritorijų, iš kurių anksčiau niekas negrįždavo, žemėlapius.

Pulkininkas susibičiuliavo su garsiais rašytojais Raideriu Hagardu ir Arthuru Conanu Doyle'iu. Jų kūrybą stipriai įkvėpė P.Fawcetto atradimai bei dienoraščiai.

Istorija, užbūrusi garsųjį keliautoją

Vėlesnių ekspedicijų metu P.Fawcettas iš vietinių indėnų sužinojo, kad giliai Amazonės džiunglėse gali būti išlikę pirmykščių indėnų civilizacijų pėdsakų arba paslaptinga baltaodžių indėnų gentis, gyvenanti giliuose urvuose ir slepianti įėjimus.

Pasakojimai ir legendos apie džiunglių miestą buvo labai viliojo patyrusį keliautoją. Jis buvo tiesiog apsėstas minčių apie naujas paieškas ir atradimus.

Pradėjęs domėtis, 1920 m. Rio De Žaneiro nacionalinės bibliotekos archyvuose Fawcettas aptiko nežinomo portugalų keliautojo dienoraštį, rašytą 1753 m. (originalą galima pamatyti čia).

Tame dienoraštyje kalbama apie giliai Brazilijos džiunglėse esantį miestą, apjuostą didelėmis akmeninėmis sienomis – turbūt kažkur Mato Groso valstijos gilumoje.

Portugalui keliautojui mieste buvusių statinių masiškumas kažkuo priminė antikos griuvėsius, o ant jų buvo kažkas išraižyta. Portugalas nurodė kanojoje matęs ir kelis baltaodžius indėnus, kas jam iškart pasirodė neįprasta.

Nežinomo portugalo pasakojimą dienoraštyje archeologai iškart atmetė kaip išsigalvojimą, tačiau P.Fawcettas manė kitaip ir žūtbūt pasiryžo miestą rasti.

Vietą, kurioje turėjo būti prarastasis miestas, P.Fawcettas pavadino pavadino tiesiog raide Z. Tikriausiai todėl, kad tai paskutinė abėcėlės raidė ir, jo manymu, likusi paskutinė neištirta džiunglių civilizacija.

Nereikia stebėtis atradėjo užsidegimu – juk Hiramas Binghamas tikrų tikriausią prarastąjį miestą Maču Pikču, kurio nesugebėjo aptikti net ispanų konkistadorai, buvo atradęs tik prieš dešimt metų, 1910 m.

Šis atradėjas Maču Pikču rado visiškai kitokį nei šiandien matome mes – visiškai apaugusį džiunglėmis. Tad, nors dabar P.Fawcetto viltys atrasti pamirštą miestą atrodo naiviai, tų dienų kontekste jos neatrodo tokios jau nepagrįstos.

Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Maču Pikču neilgai trukus po atradimo
Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Maču Pikču neilgai trukus po atradimo

1921 m. P.Fawcettas leidosi į pirmąją ekspediciją ieškoti džiunglių miesto. Tačiau dėl laukinių gyvūnų, ligų bei parazitų žuvus daliai komandos narių, toliau ekspedicijos tęsti jau nebebuvo galima.

Vėliau į numanomą miesto buvimo teritoriją P.Fawcettas surengė dar kelias ekspedicijas, kartais į džiungles iškeliaudavo ir vienas. Pulkininką galime vadinti tikruoju Indiana Džonsu.

Metai ėjo, tačiau Fawcetto užsidegimas rasti Z miestą nė kiek nesumažėjo. 1925 m. balandį jis vėl išsiruošė į kelionę rasti Z miestą, tačiau kur kas geriau apsirūpinęs ir pasiruošęs. Jį lydėjo geras draugas Raleigas Rimelas bei vyriausias sūnus Jackas, taip pat du brazilai.

Ekspedicija buvo kur kas mažesnė nei anksčiau, motyvuojant tuo, kad kuo mažiau žmonių, tuo mažesni šansai, kad bus įsivelta į konfliktus su nedraugiškomis gentimis.

Atrodė, kad pulkininkui nesvarbu, ar jis išgyvens ar paliks savo kaulus džiunglėse – svarbiausia buvo išsvajotasis miestas ir jo paslaptys.

Kelionę aprūpino ir finansavo mokslo draugijos ir laikraščiai. Maršrutas buvo gerai planuotas, o tokiam patyrusiam keliautojui tikimybė pasiklysti buvo pakankamai menka.

Lemtingoji ekspedicija

Lemtingoji ekspedicija į Amazonės džiungles prasidėjo 1925 m. Balandžio 20 d. iš Cuiabá miesto, Gegužės 29 d. ji pasiekė dar neištirtos teritorijos pakraščius, sustojo ir įsirengė stovyklavietę Kuikuro džiunglių kaimelyje.

Iš ten P.Fawcettas išsiuntė savo kompanionus brazilus su laiškais pasauliui apie savo buvimo vietą – paaiškino, kad ekspedicija kirs Xingu upės aukštupį (pietrytinis Amazonės intakas).

Nuo tada apie pulkininką Fawcettą niekas daugiau nebegirdėjo. Jis dingo be pėdsakų.

Keliauti džiunglėmis jis planavo maždaug metus, tačiau einant antriems metams po išvykimo vis dar nebuvo jokių žinių ir žmonės sunerimo.

Mįslingas ir nepaaiškinamas tyrinėtojo dingimas atradėjo populiarumą išsaugojo amžiams. Spėjama, kad jo palaikai ilsisi kažkur Brazilijos džiunglėse, Mato Groso valstijoje.

Remiantis pulkininko istorija 2016 metais sukurtas filmas „Prarastasis miestas Z“. Žiūrėti gal kiek ilgokas, tačiau labai įdomus.

Savo likimą suplanavo pats?

Nors pats P.Fawcettas paliko nurodymus jam negrįžus nesiųsti paieškos ekspedicijų, visgi buvo rengta mažiausiai 13 ekspedicijų su viltimi jį rasti. Vien paieškų metu džiunglėse žuvo daugiau nei 100 žmonių.

P.Fawcetto sūnus Brianas ieškodamas tėvo ir brolio surengė dvi ekspedicijas į džiungles. Jam pavyko sutikti prancūzų keliautoją, kuris papasakojo, kad džiunglių kelyje prie Minas Žeraiso, netoli Mato Groso jam pavyko sutikti seną ir ligotą žmogų, kuris atrodė labai sutrikęs.

Kai prancūzas paklausė jo vardo, jis atsakė, kad Fawcettas. Tačiau prancūzas iki susitikimo su Brianu apie tokį žmogų nebuvo girdėjęs.

Paieškų grupės surinko daug informacijos. Tačiau ne ką mažiau buvo gandų, paslapčių ir dezinformacijos.

Sklido legendos, kad džiunglėse buvo pastebėtas vienas jo į ekspediciją paimtų šunų ar kad pats Fawcettas laikomas laukinių nelaisvėje ar kad patyrė amneziją ir dabar uždarai gyvena su indėnų gentimi...

1996 metais šveicarų bankininkas Jamesas Lynchas su sūnumi bandė ieškoti pulkininko palaikų ir keliavo link Kuikuro kaimo prie Xingu upės. Ten jis buvo pagrobtas Kalopalos indėnų, kaip pažeidęs jų teritoriją.

Indėnai gąsdino jį sušerti piranijoms ar džiunglių bitėms, tad bankininkas pasisiūlė nupirkti indėnams visko, ko jiems reikia. Keista ta istorija...

Po dviejų metų dar vienas drąsuolis anglas sekė pulkininko Fawcetto pėdomis.

Jis įtarė, kad Kalopalos genties indėnai, pagrobę jau minėtą bankininką, galėjo būti atsakingi ir už Fawcetto grupės žūtį, tačiau keliautojui visgi pavykus susikalbėti su genties vyresniaisiais jie aiškino, kad indėnai su Fawcetto dingimu neturėjo nieko bendra.

Šiandien tyrėjams pradėjus analizuoti asmeninius pulkininko dokumentus ir susirašinėjimus su artimaisiais prieita išvados, kad P.Fawcettas niekad ir neplanavo sugrįžti.

Jis buvo įsimylėjęs džiungles ir tikrai galėjo nurodyti klaidingas savo buvimo koordinates, norėdamas suklaidinti jo ieškančiuosius.

Tad pakankamai įtikinama versija, teigianti, kad pulkininkas su sūnumi gyvenimą užbaigė tiesiog atsiriboję nuo civilizacijos, gyvendami su viena iš atokiai džiunglėse įsikūrusių indėnų genčių ir galbūt ten bandydami kurti utopinę visuomenę ar asmens kultą.

Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Percy Fawcettas prieš ekspediciją
Praeitiespaslaptys.lt nuotr. /Percy Fawcettas prieš ekspediciją

Yra ir kita, kur kas fantastiškesnė versija – jam visgi pavyko rasti paslaptingąjį miestą, tačiau iš ten jis tiesiog nebegrįžo arba nebuvo išleistas jo gyventojų.

Kadangi kol kas archeologai ištyrė tik palyginti nedidelius Amazonės džiunglių plotus, mokslui nežinomų miestų ar civilizacijų griuvėsių egzistavimas džiunglėse yra įmanomas.

Legenda tęsiasi

2001 metais italų archeologas Mario Pola pranešė, kad Romos archyvuose aptiko jėzuitų misionieriaus Andreso Lopezo užrašus.

Dokumente, datuojamame maždaug 1600 metais, Lopezas aprašo didelį miestą turtingą auksu, sidabru ir brangakmeniais, esantį kažkur tropikų džiunglių glūdumoje. Anot dokumento, vietiniai jį vadina Paititi.

Dokumentas buvo daug kur publikuotas, tačiau jo patikimumu abejojama. Pats misionierius mieste nebuvo, o tik girdėjo apie jį vietiniams indėnams kalbantis. XVI–XVIII a. daug istorinių šaltinių mini šį miestą ir nesėkmingas jo paieškas.

2001 metais du Helsinkio universiteto mokslininkai archeologas dr. Ari Siiriäinenas ir istorikas dr. Marttis Pärssinenas su Paititi legenda susiejo inkų karines ekspedicijas į Amazonės džiungles Beni bei Madre de Dios upių baseinuose.

Siekiant hipotezę patvirtinti 2001–2003 m. metais Suomijos–Bolivijos archeologinė ekspedicija ištyrė įtvirtintą Las Piedras gyvenvietę netoli Riberalta miesto Rytų Bolivijoje.

Kasybos metu aptikta kai kurių inkų imperijai būdingų keramikos fragmentų, tačiau daugiau duomenų ekspedicijai surinkti nepavyko. Inkai tą kraštą valdė pakankamai trumpai.

2007 m. gruodžio 29 d. netoli Kimbiri, Peru vietiniai indėnai rado didelius akmeninius statinius, panašius į aukštas sienas, kurių plotas siekė net 40 000 kvadratinių metrų.

Šią vietą jie pavadino Manco Pata tvirtove. Tačiau iš Peru atvykę tyrėjai teigė, kad tai natūraliai susiformavusios akmens konstrukcijos.

Paieškos tęsiasi. Anot istorikų, dirbusių su pirminiais konkistadorų bei jėzuitų šaltiniais, miestas ar inkų forpostas Peru Amazonės baseine tikrai kadaise galėjo egzistuoti.

Tiesa, sunku būtų patikėti, kad miesto griuvėsiai galėjo išlikti iki XX a. Ar kad Percy Fawcettas visgi jį rado.

____________________________________________________________________

Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:11
01:50
00:43

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"