Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 13d. 22:51

Žlugusi svajonė: kaip vokiečiai El Dorado ieškojo ir Venesuelą kolonizuoti bandė

Pietų Amerikos džiunglės. Ar gali būti, kad jos slepia dingusį miestą? Ar žinai?
123RF.com nuotr. / Pietų Amerikos džiunglės

El Dorado paieškos dabar dažniausiai siejamos su ispanais, tačiau legendinę aukso kalnų kupiną, nepaprastai turtingą šalį rasti bandė ir vokiečiai. Klein Venedig (Mažoji Venecija) – taip šiandien turbūt vadintųsi Venesuela, jei būtų pavykęs, kaip pamatysime, gana kvailas įtakingų Augsburgo bankininkų Welserių planas 1528-1546 m. įkurti kolonijas Venesueloje.

Auksinė svajonė

Ispanija dabartinės Venesuelos teritoriją pradėjo kolonizuoti nuo 1502 metų. Nenusileido ir kelios Šventosios Romos Imperijos kunigaikštystės, kurios turėjo tam lėšų ir taip pat kūrė savo kolonijas, tačiau bandymai buvo trumpalaikiai.

Iš šiaurės europiečių pirmieji pabandę įšokti į jau pravažiuojantį aukso karštinės traukinį buvo Augsburgo bankininkai Welseriai. Jie 1528-1546 m. siuntė ekspedicijas kolonijoms Venesueloje įkurti.

Welserių užmačios buvo suprantamos ir gerai paskaičiuotos. 1528 m. actekų imperija jau buvo nukariauta. Į Ispaniją laivai atplaukdavo perkrauti aukso, sidabro ir kitų gėrybių.

Nemaža dalis to meto europiečių svajojo vykti į Naująjį pasaulį, nepažįstamas jo džiunglių platybes ir rizikuoti gyvybėmis vardan pasakiškų aukso kalnų, kurie iš dalies buvo fantazijos vaisius.

bnbcostarica.com nuotr./Ikikolumbiniai Kosta Rikos indėnų aukso dirbiniai
bnbcostarica.com nuotr./Ikikolumbiniai Kosta Rikos indėnų aukso dirbiniai

Vis dėlto ne visas inkų auksas buvo pramanas – Francisko Pissaro išties iš inkų išviliojo pilną kambarį aukso. Todėl El Dorado legenda ir buvo užsidegusios europiečių širdys. Welseriai tikėjosi rasti legendinę El Dorado šalį su visu jos auksu, ten steigti kolonijas ir lobti, plantacijose išnaudojant vergus.

Welseriai – turtinga ir įtakinga Augsburgo bankininkų šeima

Bartholomėjus V. Welseris buvo Augsburgo bankų vadovas, kildinęs save net iš Bizantijos generolo Belisarijaus. Giminė buvo labai turtinga, valdė vidurio Europos sidabro kasyklas, daug prekybos punktų vakarų Europoje. Ji prekiavo vilna, tekstile bei rytietiškais produktais.

Daug turėdami, Welseriai daug ir skolino – finansavo Portugalijos prekybininkus tolimuosiuose Rytuose, prekybą vergais Afrikoje ir Kanaruose, Ispanijos karaliaus Karolio I–ojo karo žygius.

Susiklosčius tinkamoms istorinėms aplinkybėms, suteiktos paskolos duodavo itin dideles palūkanas. Šitaip sužaisti tikėtasi ir su Venesuelos kolonija.

1528 m. Welseriams vietoje to, kad grąžintų 4 milijonų aukso dukatų skolą, Karolis I–asis suteikė nuosavybės teises į 1527 m. naujai atrastą Venesuelos provinciją.

Wikimedia Commons pav./Welserių giminės herbas
Wikimedia Commons pav./Welserių giminės herbas

Tačiau teritorijas nuo Cabo de la Vela (dab. Guajira Kolumbijoje) iki Masagarana (dab. Venesuela) Welseriai turėjo užkariauti jau savo pačių lėšomis.

Tam jie samdėsi ispanų ir flamandų karius. Welseriai surengė dvi ekspedicijas, įkūrė du miestus – Naująjį Augsburgą (dab. Koras) bei Naująjį Niurnbergą (dab. Marakaibas), taip pat dar tris fortus.

Tais pačiais metais buvo atplukdyta 4000 vergų iš Afrikos dirbti cukranendrių plantacijose. Kadangi Venesuela jau buvo garsi aukso kasybos vietomis, iš Sevilijos uosto į Marakaibą atvyko ir 150 vokiečių kalnakasių, kurių tikslas buvo aptikti ir išgauti išsvajotus El Dorado aukso grynuolius.

Tačiau Welserių dabar beveik niekas neprisimena, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie beviltiškas El Dorado paieškas. Ir ne veltui – per beveik 28 kolonijos valdymo metus jie nesugebėjo jos išvystyti ir pritaikyti prekybai, nors ir turėjo galimybes.

Vietoje to visos investicijos buvo skiriamos aukso paieškų ekspedicijoms į džiunglių gilumą, kurios buvo labai nuostolingos – mirtingumas buvo labai didelis, aukso surenkama palyginti nedaug.

Kaip vyko tos ekspedicijos ir kodėl joms nepavyko pasiekti tikslų?

Pirmosios vokiečių ekspedicijos Pietų Amerikoje

Pirmajai iš ekspedicijų vadovavo Ambrosius Ehingeris – vienas žiauriausių ne ispanų kilmės konkistadorų.

1528 m. jis su keturiais laivais ir 281 naujakuriu išplaukė iš Sanlúcar de Barrameda uosto Ispanijoje ir į Korą (Santa Ana de Coro) atvyko jau 1529 m. sausį. Ten pakeitė Ispanijos karaliaus vietininką.

Iš ten jis surengė ekspediciją link Marakaibo ežero, kur susidūrė su Coquivacoa genties indėnais.

Po kelių itin kruvinų, tačiau laimėtų mūšių apėjęs Marakaibo ežerą 1529 m. ten įkūrė įtvirtintą „Naująjį Niurnbergą“. Bet susirgęs maliarija Ehingeris nusprendė kuriam laikui atsitraukti į ispanų kontroliuojamą teritoriją.

Tada Ehingerio kolega Nicholas Federmanas, siekdamas atrasti „Pietų jūrą“ – naują prekybos kelią į Aziją1530 m. surengė neoficialią ekspediciją į šiaurinį Orinoko upės baseiną. Ten jis pasiėmė 110 karių, 16 raitelių bei 100 sąjungininkų indėnų.

Rasti naujo kelio į Aziją jam nepavyko, tačiau pavyko šiek tiek prisiplėšti.

Netoli Barquisimeto apiplėšęs indėnų kaimus po metų jis grįžo į Korą su maždaug 3000 – 5565 pesų vertės aukso grobiu. Vėliau dėl neoficialios ekspedicijos organizavimo jis buvo ketveriems metams ištremtas į Europą.

Na, o Ehingeris su 40 žirgų ir 130 pėstininkų bei milžinišku skaičiumi jau tapusių sąjungininkais indėnų iš Naujojo Augsburgo (Koro) 1530 m.išsiruošė į antrąją ekspediciją žvalgyti beribes džiunglių teritorijas ir ieškoti El Dorado šalies.

antiquesartsandmore.com iliustr./Venesuelos žemėlapis 1647-1649 m.
antiquesartsandmore.com iliustr./Venesuelos žemėlapis 1647-1649 m.

Jie perkopė Oca ir Valledupar kalnus, esančius Serranía del Perijá kalnų masyve, ir keliavo palei Cesaro upę iki Zapatosos pelkių. Čia ekspedicija sustojo trims mėnesiams, vėliau patraukė į pietus, kur sutiko aršų vietinių genčių pasipriešinimą.

Atlaikyti teko ne tik priešiškai nusiteikusių indėnų pasipriešinimą – prasidėjo ir vidaus kovos su savo samdiniais ispanais. Nepaisant didžiulių nuostolių, žygio metu surinkta net 20000 pesų aukso.

Tačiau ekspedicijos grupė, 1532 m. turėjusi nugabenti auksą į Korą pasiklydo, ir visi, išskyrus vieną iš vyresniųjų, mirė iš bado. Auksas taip ir nebuvo rastas – štai ir lobio istorija!

Vėliau pagrindinė ekspedicijos dalis nusprendė keliauti palei Lebrijos upę, rytų kryptimi, tačiau nutolus nuo upės išseko maisto ištekliai ir prasidėjo badas. Vokiečiai pradėjo valgyti savo arklius, šunis ir prarado didelę dalį kartu žygiavusių indėnų.

Daug karių mirė sušalę kertant kalnus, o 1533 m. gegužę grįžtančią ekspediciją užpuolė priešiškai nusiteikusi Chitarero gentis.

Ehingeris, sužeistas užnuodyta strėle į kaklą, mirė 1533 m. gegužės 31 d. ir buvo palaidotas po medžiu, o ekspedicija į Korą sugrįžo be jo.

Labai didelių turtų nebuvo aptikta, o didžiausias karo grobis – 30,996 pesų vertės auksas į Korą iš Marakaibo atgabentas tik 1533 m.

Beviltiškos aukso šalies paieškos

Po Ehingerio mirties Venesuelos gubernatoriumi buvo paskirtas Georgas von Speyeris. Jis 1533 m. kartu su Phillipu von Huttenu organizuoti naują ekspediciją.

Prasidėjusi 1535 m., ekspedicija truko iki 1538 m. Ji naršė džiungles, ieškodama legendinio El Dorado Venesuelos pietvakariuose ir šiaurės Kolumbijoje.

Prie naujos ekspedicijos dar prisijungė ir iš Europos po tremties vėl atplaukęs Nicholas Federmanas bei pats Bartolomėjus VI Welseris.

Su maždaug 450 vokiečių karių bei 1500 europiečiams draugiškų indėnų jie žygiavo į žemyno gilumą iš Rio de Hachos palei rytinį Kordiljerų pakraštį druskos prekybos keliu.

Tada jie kirto Andus ir įžengė į Čibčos (Chibchos) genties žemes. Čibčos buvo pakankamai pažengusi indėnų kultūra, tačiau juos jau buvo nukariavęs konkistadoras Jiménezas de Quesada.

Po maždaug beveik 200 mylių žygio Speyeris ir Federmanas ekspediciją padalino į dvi grupes susitardami vėliau susitikti. Tačiau nesėkmingai – pastarasis dingo be žinios.

Visgi Federmanas žygį išgyveno ir kirtęs Andus nusigavo net iki Bogotos. Bet per tris metus jam pavyko surinkti tik 5,518 pesų aukso.

Apytikslis ekspedicijos kelias
Apytikslis ekspedicijos kelias

1539 m. Federmanas grįžo į Europą, kur papuolė į Welserių nemalonę dėl tariamų sutarčių nesilaikymo ir netinkamo lėšų panaudojimo. Iš jo reikalauta nepaprastai daug pinigų, o byla ilgus metus nagrinėta teismuose.

Galiausiai 1541 metais pasiektas susitarimas, kad Welseriai nebereikalaus pinigų iš Federmano, o jis atsisakys žemių Kolumbijoje.

Tačiau laimingai jam nesibaigė – jis buvo nužudytas Valjadolido kalėjime, nes buvo įtartas protestantizmu. Čia ir vėl rankas prikišo Welseriai.

O tuo tarpu Speyerio ekspedicijos grupė, pasiekusi Orinoko upės ištakas, 1539 metais grįžo į Korą tik su 80 ligotų ir nusilpusių vyrų. Po metų dėl silpnos sveikatos mirė ir pats Speyeris.

1540 metų gruodį Huttenas tapo Venesuelos gubernatoriumi ir toliau vadovauja ekspedicijoms į džiunglių platybes.

Po keleto metų klaidžiojimo su stipriai išsekusia ekspedicija jis pasiekė didelį indėnišką miestą džiunglėse – šiaurės Amazonėje esančią Omagua genčių sostinę.

Kai 1546 metais jie sugrįžo į Korą, ten jau metus laiko šeimininkavo ispanai.

Kolonija buvo visiškai neproduktyvi ir nuostolinga

Atrasti El Doradą vokiečiams nesiekė, o plantacijų kūrimas pernelyg užtruko. Labai daug vokiečių žuvo nuo tropinių ligų – tokių kaip maliarija, dengės karštinė ar geltonasis drugys, kurioms europiečiai neturėjo imuniteto.

Wikimedia Commons pav./Welserių riteriai
Wikimedia Commons pav./Welserių riteriai

Konkistadorai žūdavo ir džiunglių glūdumose besikaudami su indėnais. Dauguma pirmųjų kolonistų atplaukusių su Ehingeriu, jau buvo itin nuskurdę.

Welseriai neleido kolonijos gyventojams prekiauti su kitomis kolonijomis ir vietiniais indėnais. Vienintelė artimiausia Welserių prekyvietė iš kurios jie galėjo kažką įsigyti buvo Santo Dominge. O parduodama buvo net ne už pinigus, o į skolą. Tad gyventojai iš karto tapdavo prasiskolinę Welseriams.

Iki 1542 metų jie jau buvo įsiskolinę už 92 000 pesų. Ispanijos karaliaus pareigūnai dar 1531 m. įspėjo Welserius neriboti prekybos tarp Karibų regiono pirklių bei Venesuelos žmonių, kitaip tariant – nedaryti kvailystės.

Keistoji Welserių ekonomika labai nualino koloniją ir stabdė regiono plėtrą, prekyba buvo žlugusi. Vien tik 1538 metais už Venesuelos koloniją mokesčių karaliui buvo sumokėta itin mažai – tik 13,054 pesų.

Karolis I–asis nusprendė, jog pačiame didingų Amerikos civilizacijų nukariavimo įkarštyje negali leisti tokios įžūlios svetimšalių avantiūros, kurios pats negali sukontroliuoti.

Tad valdovas pareiškė savo teises skirti Koro gubernatorių, o sutartį su Welseriais nutraukė.

Hutteno ir Bartolomėjaus VI Velzerio ekspedicijai sugrįžus į Korą, naujasis miesto gubernatorius Juanas de Carvajalas Welserių patikėtinius suėmė ir nukirsdino.

1546 m. chartija kolonijos steigimui buvo panaikinta, tačiau dar dešimtmetį Welseriai prekiavo Pietų Amerikoje, kol 1556 m. Karolis I–asis išvis sustabdė tolimesnę Welserių veiklą Karibų jūros regione.

Dėl Welserių įvestos kreditų-paskolų sistemos naujieji kolonistai negalėjo užsiimti prekybine veikla, nebuvo investuojama į bendrovių kūrimą. Na, o prekes gyventojai turėjo pirkti tik iš Welserių prekybos punkto buvusio San Dominge, tad kolonija labai nuskurdo.

O El Dorado šalies kolonistams rasti taip ir nepavyko.

____________________________________________________________________

Straipsnio autorius Šarūnas Subatavičius – archeologas, dabar VU istorijos magistrantas. Domisi Lietuvos ir regiono praeitimi, Europos numizmatika, senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija. Rašo tinklaraštį praeitiespaslaptys.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie "Ar Žinai?"