„Dohos trofėjus turės svarbią vietą mano širdyje. Jis man primena mano senelį, kuris man yra labai brangus, – pasakojo N.Džokovičius. – Jis mane vadindavo „Sakalu“.
Finale sužaidžiau mačą, kuris yra labai arti tobulumo. Nuo pat pradžių visus smūgius atmušiau taip kaip norėjau ir planavau prieš mačą. Galiu laisvai atlikti bet kokio stiliaus smūgį.
Ypač antrame sete abejose aikštės pusėse jaučiausi labai patogiai. Būna dienų, kai teniso kamuoliuką matai kaip arbūzą. Matyt, šiandien buvo tokia diena.
Visą savaitę nepralaimėjau nė vieno seto. Kai reikėjo sužaidžiau geriausią savo mačą prieš vieną iš didžiausių savo varžovų. Tai suteikia man labai didelio pasitikėjimo savimi toliau bėgant sezonui.
Žaidžiu geriausiai gyvenime, todėl stengiuosi vertinti kiekvieną mačą ir patirtą jausmą. Suteiktu pasitikėjimu savimi ketinu naudotis kiekviename turnyre, kuriame žaisiu. Žinau, kad tai negali tęstis amžinai, tačiau labai toli į ateitį aš ir nežiūriu.
Manau, kad kiekvienas žmogus gali pasiekti ko tik nori, – apie pergalę visuose „Didžiojo kirčio“ metų turnyruose atsakė Nole. – Jeigu daug dirbi ir tuo tiki, kodėl gi ne? Reikia įsivaizduoti šią pergalę ir jos tikėtis.
Tačiau viena yra pergalės norėti, o visai kita pasiekti. Nemanau, kad dabar tinkamas laikas kalbėti apie tokį pasiekimą. Tai įmanoma, nes 2015-ais ir 2011-ais metais man pritrūko vos vieno trofėjaus.“
