„Golfo aš turbūt negalėčiau žiūrėti daugiau nei dešimt minučių. Krepšinį neatsitraukdamas galėčiau žiūrėti kokias dvi valandas. Futbolą dvejas rungtynes iš eilės. Tenisą aš galiu žiūrėti šešias valandas ir jeigu žaidimas tęstųsi, aštuonias ir dešimt valandų. Galėčiau sunaikinti visą dieną. Žmona, aišku, pyksta, kai aš kokį šeštadienį įkrentu ir negaliu niekaip atsistoti“, – pasakojo SEB banko prezidento patarėjas G.Nausėda.
Yra ir vienas sportininkas, kurį G.Nausėda pasiruošęs palaikyti visada. Ir jam laiminti, ir pralaimint. Tai Ričardas Berankis.
Su G.Nausėda apie tenisą galima kalbėti valandų valandas. Mes tai darėme pusvalandį, prie kavos. Ir šis žmogus tapo vienu įdomiausių kada nors sutiktų pašnekovų apie sportą.
– Kaip tenisas atsirado jūsų gyvenime?
– Jeigu gerai prisimenu, per „Viasat Sport Baltic“ rodė labai gerą teniso mačą. Žaidė kažkas iš grandų ir tas mačas truko gal kokias penkias valandas. Tada aš staigiai atradau šį žaidimą. Kitas motyvas buvo Ričardas Berankis. Jis gal 2010-aisiais ėmė stipriai reikštis vyrų tenise. Tuomet atsirado dar toks grynai lietuviškas interesas. Bet pagrindinis motyvas – tas mačas, per kurį aš tiesiog iškart susižavėjau tenisu.
– Kas būtent jus sužavėjo šiame žaidime?
– Pirma – sportinis elementas. Mėgstu sportą ir pats esu kovotojas. Gal todėl ir teniso nežaidžiu, nes man baisiai sunku pralaimėti. Kažkada su žmona, prieš daugybę metų, bandėme žaisti tenisą ir mums labai prastai sekėsi. Tačiau tai puikiai galima suprasti, nes tenise, kaip ir golfe, nereikia tikėtis geresnių rezultatų bent jau kokius metus. Man tiek laiko yra per daug. Esu nekantrus. Norėčiau iškart žaisti kaip R.Berankis (juokiasi). Tai gal todėl ir neužsikabinau žaisti.
Ir dar estetinis dalykas. Įsivaizduojat, ilgas dvidešimties smūgių žaidimas ir staiga pokšt viena ranka backhandu tiesiai į liniją, pakyla dulkės. Arba daužosi, daužosi abu prie galinės linijos ir staiga bam kamuoliukas trumpinamas dešimt centimetrų už tinklo. Tai yra kažkas tokio. Estetika ir sportinis elementas. Sutikime, kad tai yra gana intelektualus žaidimas.
– Jus dažnai galima pamatyti tribūnose palaikantį Lietuvos teniso rinktinę. Kaip dažnai keliaujate su rinktine? Ką išgyvenate, kai stebite Lietuvos rinktinės žaidimą?
– Tai yra ypatingas jausmas. Atsimenu važiavau ir į krepšinio rungtynes. Ypatingas jausmas būti šalia žmonių, kurie serga už tą pačią komandą. Prieš gerą teniso mačą aš jaučiuosi kaip prieš gerą spektaklį. Išeina sportininkai, prasideda apšilimas. Ir galvoji, va, dabar bus geros kelios valandos teniso.
Pavyzdžiui, mano žmona per televizorių nežiūri teniso. Jai greitai nusibosta. Bet kai stebime gyvai, ji tampa arši sirgalė ir žiūri lygiai taip pat, kaip ir aš (šypsosi). Jausmas nepakartojamas. Ir man labai patinka, kad lietuviai atranda tenisą ir serga už tenisą. Gal kol kas tenisas ir nesutraukia tiek žiūrovų, kiek krepšinis, bet lietuviai serga gausiai ir tai yra smagu. Pats dalyvauju gana aktyviai.
– Nuo kada tapote tokiu dideliu aistruoliu?
– Lūžis buvo su britais. Pamenu, Laurynas Grigelis žaidė paskutinį mačą, o aš visiškai nieko nesitikėjau ir jo nežiūrėjau. Ir tik vėliau supratau, ką praradau. Jau vien tai, kad nebuvau arenoje, buvo didelis praradimas.
Žodžiu, tada viską praradau. Pats kaltas. Dar kartą panašus šposas buvo, kai Ričardas Daviso taurėje Bosnijoje ir Hercegovinoje žaidė su Mirza Basičiumi ir pralaimėjo pirmus du setus. Aš nusivyliau. Išjungiau televizorių, kažkur, atsimenu, išvažiavau. Paskui grįžtu ir savo akimis netikiu – 3:2. Bet tai tik įrodo, kad sirgalius turi būti labai kantrus ir lojalus.
– Visai neseniai Lietuvos teniso rinktinė pateko į pirmą Daviso taurės grupę. Ar tai didelis pasiekimas mūsų šaliai ir ar galime tikėtis kada nors žaisti aukščiausiojoje pasaulinėje grupėje?
– Į pasaulinę grupę tikrai nepateksime, nes reikalingas trečias žaidėjas. Be jo, viskas priklauso nuo atsitiktinumo. Kai viskas priklauso nuo dviejų žaidėjų, tai yra gana sudėtinga.
Galima gal vienas rungtynes, gal net antras laimėti, bet kai dar reikia žaisti dvejetus, nes daugiau nėra kam, tai labai sudėtinga. Manau, kad ta vieta, kurioje mes esame dabar, yra labai garbinga ir mes tikrai galime išsilaikyti šioje lygoje. Ir tai yra tikrai puikus pasiekimas.
– Ką galvojate apie Ričardą Berankį? Ar jums teko su juo bendrauti. Ar sekate jo karjerą?
– Aš niekada nelendu žmonėms į akis, todėl asmeniškai nesame pažįstami. Lįsti ir bandyti susipažinti – ne mano charakteriui.
Labai stebiu visas jo varžybas. Labai tikiu juo. Net tada, kai jam labai nesiseka. Net ir žmonai sakiau, kai jam žaidimas visai nėjo, kad aš turbūt liksiu paskutinis, kuris nebetikės. Nes manau, kad Ričardui vis dėlto reikia labai nedaug. Technika jo gera. Gal taktinio pasirengimo kiek trūksta. Nes kartais, kai atsipalaiduoja, jis žaidžia kaip Dievas. Kad ir pergalė prieš Milošą Raoničių. Jis jį tiesiog sunešiojo.
Bet man atrodo, kad kartais jis neprisiderina prie varžovo, žaidžia savo žaidimą, tiesmuką žaidimą, ir priešininkui tai tampa paranku. Todėl man atrodo, kad jam dar reikia išmokti žaisti taip, kaip priešininkui yra neparanku, o ne tik laikytis savo žaidimo.
Nes kai paskaitau komentarus, tarkim, doublefault.lt, žmonės rašo, kad ir vėl varžovas su Ričardu sužaidė karjeros mačą. O juk taip neturi būti. Gero žaidėjo išskirtinis bruožas ir yra tas, kad jis neleidžia priešininkui sužaisti karjeros mačo. Bet man atrodo, kad tai nėra sudėtinga pakeisti. Galbūt galima kreiptis ir į psichologą pagalbos.
– Daugelis teniso aistruolių diskutuoja, kaip toli pasauliniame reitinge gali nužengti R.Berankis. Ką manote jūs?
– (juokiasi) Aš labai norėčiau, kad jis būtų dešimtuke. Bet manau, kad dešimtuke jisai nebus. Tikiu, kad jis gali būti 30-tuke. Maksimumas – 20-tukas. Ir aš nežinau, ar dėl fizinių savybių. Dažnai visi akcentuoja ūgį, kitus dalykus. Bet juk yra pavyzdžių, kai ir nedideli žaidėjai daug pasiekia, kad ir Michaelas Changas. Dar yra argentinietis Diego Schwartzmanas – jis penkiais centimetrais už Ričardą mažesnis ir pasaulyje yra gal 60-as.
Esant mažesniam ūgiui atsiranda kitų privalumų. Staigumas, mobilumas, kirčio staigumas ir tai Ričardas turi, bet jam reikia psichologinės savitvardos ir taktinio lankstumo. Nežinau, ar čia reikalingi papildomi treneriai, nes jis tikrai neišnaudoja viso savo potencialo. Sutikite, 2011-aisiais metais jis demonstravo daugiau potencialo turintį žaidimą. Aišku, vėliau sekė traumos, bet tuo metu jau atrodė, kad jis visiškai beldžiasi į pasaulio elitą.
– Jeigu Lietuvos tenisininkas patektų tarp 30-ties geriausių pasaulyje, kaip į tai reaguotumėte?
– Be abejonės, tai būtų labai didelis pasiekimas. Lietuvai tai būtų, ko gero, kaip Arvydo Sabonio krepšinio pasiekimai. Ir tai leistų mums žiūrėti „Didžiojo kirčio“ turnyrus tiesiogiai per prestižinę televiziją. Dabar juk dažnai tenka žiūrėti tik į tuos skaičiukus ekrane, ką aš irgi darau kaip beprotis. Kartais netgi naktimis.
Bet atsimenu, kokios buvo varžybos, kai Ričardas žaidė su Andy Murray „Australian Open“ turnyre. Paryčiais aš netgi pakėliau visą šeimą. Tai buvo absoliuti šventė. Įsivaizduojate, kiek tokių švenčių turėtume. Manau, kad Ričardas tai gali pasiekti. Ir man atrodo, kad jis yra iš tų lėčiau bręstančių žaidėjų. Todėl tikiu, kad geriausias jis gali būti maždaug 27-erių ar 28-erių metų.
– Kaip manote, kiek daug Lietuvos tenisui davė R.Berankis? Ar galima sakyti, kad tai jis išpopuliarino šį žaidimą mūsų šalyje?
– Didžiąja dalimi taip. Aš dažnai grįžtu prie A.Sabonio analogijos, nors gal tai iš pirmo žvilgsnio šiek tiek pritempta analogija. Nes A.Sabonis krepšinyje yra absoliutus stabas.
Bet sutikit, kad jaunajai kartai reikia tos kelrodės žvaigždės, ir Ričardas šia prasme tikrai atlieka šitą vaidmenį. Gal dabar 7-mečiai, 8-mečiai, 10-mečiai didele dalimi yra motyvuojami Ričardo. Nes visada yra žiūrima į tą, kuris pasiekė daugiausia. Nesvarbu, ar jis ten 60-as ar 90-as ATP reitinge.
Vis tiek žmonės žiūri į Lietuvoje geriausią. O ką reiškia būti šimtuke, turbūt supranta kiekvienas, kuris bent kiek išmano tenisą. Tai prilygsta buvimui geriausių NBA žaidėjų sąraše. Tai yra labai didelis pasiekimas. Nežmoniškai. Galbūt tai ne šiandien duoda rezultatus, bet tai, ką daro Ričardas ir ką jis duoda tenisui, mes matysime rytoj ar poryt.
– Ar teko kada stebėti gyvai „Didžiojo kirčio“ varžybas?
– Ne, neteko. Matyt, motyvas važiuoti ir žiūrėti „Didžiojo kirčio“ varžybas yra silpnesnis. Aš vis tiek labiau esu prisirišęs prie Lietuvos rinktinės. Gal kada nors nuvažiuosiu, bet tai bus labiau estetizuotas gėrėjimasis pačiu tenisu.
– Kuriam žaidėjui labiausiai simpatizuojate iš pasaulinių žvaigždžių? Gal tokių yra kelios?
– Rogeris Federeris, Rogeris Federeris, Rogeris Federeris (juokiasi). Manau, kad tai yra geriausias visų laikų žaidėjas.
– Kas jus taip žavi jame?
– Judesiai. Manau, kaip Dievas Arvydą Sabonį sukūrė krepšiniui, taip Dievas sukūrė Rogerį Federerį tenisui. Nes kai jis žaidžia, man tikrai atrodo, kad jis žaidžia, o ne dirba. Visi kiti, net įskaitant ir Novaką Džokovičių, dirba. Kad ir kaip nuostabiai jie tai darytų, jie dirba.
O jūs pažiūrėkite į Rogerio backhandą (smūgis iš kairės). Viena ranka, kažkas tokio plaukiančio. Tiesiog šokis. Man atrodo, kad tose varžybose, kurios mane labai užkabino, ir žaidė R.Federeris (šypsosi).
– Ar daug praras tenisas Gitano Nausėdos akyse, kai R.Federeris baigs karjerą, nes jam juk jau 33-eji metai? Kad ir kaip bebūtų, jam žaisti liko nedaug.
– Reikia pripažinti, kad praras. Bet juk dar žais Ričardas (juokiasi). Tikiu, kad jis dar žais mažiausiai kokius aštuonerius metus. Aišku, dar yra žaidėjų, kuriuos aš vadinu „antrojo pasirinkimo“.
Man labai patinka S.Wawrinka, ypač kai žaidė su N.Džokovičiumi „Australian Open“ ir pralaimėjo gal po kokių šešių valandų kovos. Tada aš vos neverkiau. Buvo labai gaila. N.Džokovičius man taip pat patinka, bet gal ne tiek kaip tenisininkas, o kaip kovotojas. Jis turi nepalaužiamą kovotojo dvasią.
– Tenise labai daug kas priklauso nuo psichologijos. Kokio tipo žaidėjai jums labiausiai patinka?
– Man nepatinka žaidėjai be jausmų, kaip kokios austrės. Man patinka žaidėjai, kurie, jeigu reikia, ir raketę sulaužo. Įdomu, gal jūs geriau žinote, ar Ričardas organiškai tapo piktesnis ar jį kas nors įkalbėjo taip daryti? Aš, manau, kad jam tai blogai atsiliepia. Jis po to pradeda žaisti dar blogiau.
Man nepatinka žaidėjai be jausmų, kaip kokios austrės. Man patinka žaidėjai, kurie, jeigu reikia, ir raketę sulaužo.
Yra žaidėjų, kurie tokiu būdu užsiveda ir po to žaidžia geriau. Jeigu jie atvirai korte nesikeikia, neįžeidinėja žiūrovų, man jie patinka. Tai visai integrali teniso dalis.
Tenise psichologija tikrai yra didžiulis dalykas. Ypač, manau, komandinėse varžybose.
Tada prasideda visokių įdomių dalykų. Aš stebiu visas smulkmenas. Netgi kokiu tempu padavinėja žaidėjas. Man kartais nepatinka, kad Ričardas ateina ir pradeda padavinėti kaip robotas. Atrodo, padaryk šioje vietoje pauzę, padaryk pauzę, panervink tą kitą žaidėją. Ko tu dabar kaip kokia teniso mašina (juokiasi).
Na, bet, aišku, čia mano diletantiški samprotavimai (kvatoja). Visi mes esame sirgaliai ir manome, kad patys atsistotume ir sužaistume geriau. Bet juk taip nėra. Mes gal net nepermuštume kamuoliuko į kitą tinklo pusę (juokiasi). Bet tai irgi yra tas dalykas, dėl kurio man patinka tenisas – psichologija, taktika.
– Jūsų profesija irgi labai atsakinga. Dažnai galima jus pamatyti televizijos žiniose, interneto portaluose ar laikraščiuose komentuojant ir prognozuojant vieną ar kitą svarbų dalyką visai Lietuvai. Ar savo profesijoje randate ką nors bendro su tenisu? Ar tenisas jums padeda jūsų darbe?
– Na, žinot, galbūt labiau išoriškai. Mano darbe labai dažnai sprendimą reikia priimti greitai. Nors dar ir nėra visos informacijos, reikia sprendimą priimti šiek tiek aklai. Turinio prasme būtų labai sudėtinga surasti kažkokių panašių dalykų.
– Ar jūsų vaikai sportuoja? Galbūt žaidžia tenisą?
– Jaunesnioji dukra kurį laiką žaidė futbolą, nes jai buvo įdomu. Vyresnioji turi tokį tolimesnį santykį su sportu. Turiu dvi dukras. Vienai 22-eji, kitai 19-a.
Man atrodo, kažkada esam varžybas stebėję visi keturi. Žiūrėti jos mėgsta. Atsimenu, važiavome su jaunesne dukra ir žmona į Daviso taurės varžybas Estijoje. Ir visi trys sirgome. Važiavome pakankamai bjauriai sirgdami. Tai Daviso taurė buvo nepakartojama. Nes aš paskiau turbūt dar mėnesį sirgau (šypsosi).
Mes visi važiuojam, visi drebam (juokiasi), drebam nuo temperatūros, nuvažiuojam į viešbutį, šiek tiek atsigaunam, po to varžybos, po jų vėl tonusas nusileidžia ir mes vos ne vos grįžtam į viešbutį. Ilsimės iki pat kitų varžybų. Ir vėl. Tada, pamenat, Laurynas patyrė traumą. Ričardas su Jurgenu Zoppu žaidė gal penkias valandas. Ir buvo jau vakaras. Ir galvoju, Dieve mano, kaip reikės parvažiuoti. Temperatūra 38,5 ar 39. Kelionė trunka aštuonias valandas. Kažkaip parvažiavom. Dabar yra ką prisiminti.
– Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie žmogų, kuris domisi tenisu ar žaidžia tenisą. Koks tai yra žmogus?
– Visų pirma, manau, kad tai yra inteligentiškas žmogus. Aš kažkaip neįsivaizduoju, kad tenisą galėtų žaisti, kaip čia pasakyti, dvasios prasčiokas.
Tai yra inteligentiška sporto šaka, pati savaime graži, estetiška. Manau, kad žmogų gal net šiek tiek ir pakylėja į viršų. Daug kas iš mano kolegų žaidžia. SEB banke daug žmonių žaidžia tenisą, jie, aišku, gal geriau už save pasakytų, bet aš manau, kad tai dar ir puikus atsipalaidavimas.
