Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 19d. 21:44

Graikas, savo pasiūlymu pribloškęs Šarą: apie geriausią Europoje ir krepšinio imperijos statybas

Šarūnas Jasikevičius ir Manas Papadopoulas skverbiasi pro PAO sirgalių minią Atėnų oro uoste 2007 m.
Klodian Lato/actionimage.gr nuotr. / Šarūnas Jasikevičius ir Manas Papadopoulas skverbiasi pro PAO sirgalių minią Atėnų oro uoste 2007 m.
„Noriu jums kai ką pasakyti. Apie Šarą kalbu ne tik kaip apie gerą trenerį ir puikų buvusį krepšininką. Bet kaip ir apie vieną puikų draugą. Nepamirškite to. Net ir dabar, pastaraisiais metais, mėnesiais ar savaitėmis, bendrauju su juo kaip su draugu. Ne tik kaip su krepšinio bičiuliu“, – interviu pabaigoje sustabdo Manos Papadopoulas, Sankt Peterburgo „Zenit“ klubo sporto direktorius. 57-erių graikas atvedė Šarūną Jasikevičių į Atėnus ir pats pirmas norėjo jį atvesti į vyriausiojo trenerio poziciją. Bet likimas du bičiulius suvedė vieną priešais kitą Eurolygos atkrintamųjų varžybų starte šią savaitę.

2007-ųjų ruduo. Iš Los Andželo atskrendantis Šarūnas Jasikevičius laukiamas Atėnų „Elefterios Venizelos“ oro uoste.

Dar lėktuve stiuardesė praneša Šarui, kad oro uoste jo laukia žmonės. Orlaiviui nutūpus ant nusileidimo tako, lėktuvo palydovė prieina prie įžaidėjo ir perspėja, kad visi kiti keleiviai išeis per bendrą išėjimą, o krepšininką tiesiai nuo trapo paims automobilis.

Šaras deda pirmą žingsnį Atėnuose ir jį prie lėktuvo pasitinka jo agentas – Maurizio Balducci, bei „Panathinaikos“ direktorius Manas Papadopoulas.

„Kiek žmonių susirinko?“ – Šaras klausia graiko.

„Nežinau. Mažiausiai penki tūkstančiai“, – šypteli ilgametis klubo darbuotojas.

Šaras nebuvo matęs nieko panašaus.

Klodian Lato/actionimage.gr nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir jo sutikimas Atėnuose 2007 m.
Klodian Lato/actionimage.gr nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir jo sutikimas Atėnuose 2007 m.

Eilėmis išrikiuoti stovėjo policijos autobusiukai. Kai atvėrė kelią, Šaro automobilį užgriuvo sirgalių banga. Žmonės puolė ant mašinos – šoko, korėsi net ant automobilio stogo.

Fakelų dūmai skverbėsi į mašinos saloną – Šarui ašarojo akys, agentui ėmė trūkti oro.

„Nebuvo logikos tame, kas vyksta, – autobiografijoje „Laimėti neužtenka“ rašė Šaras. – Maniau, kad rankomis išdaužys mašinos langus.“

Tūkstančiai sirgalių ir iki dantų apsiginklavusi policija. Šaras norėjo mandagiai išlipti iš automobilio su visais pasisveikinti.

„Nesijaudink. Jeigu išlipsi, tau ir odą nulups“, – pristabdė jį patyręs balsas.

Klodian Lato/actionimage.gr nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir jo sutikimas Atėnuose 2007 m.
Klodian Lato/actionimage.gr nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir jo sutikimas Atėnuose 2007 m.

Choras, šūksniai, dūminiai fakelai. Atrodė, kad „Panathinaikos“ naujokas sapnuoja.

Kol išvažiavo iš oro uosto, Šarą vežęs automobilis užtruko amžinybę. Bet ir vėliau daugybė sirgalių su mašinomis ir motociklais sekė iš paskos ir pypsėjo garsiniais signalais.

„Niekada negalėsiu pamiršti nė vienos tą dieną išgyventos sekundės“, – „Laimėti neužtenka“ cituojamas Š.Jasikevičius.

„Buvo nesunku! – dabar kikena Manos Papadopoulas, tada sėdėjęs prie automobilio vairo, kurį lietė ir ant kurio lipo pasiutę Graikijos aistruoliai. – Šaras buvo labai laimingas. Tik jis šiek tiek sutriko, nes, žinote, tokie dalykai žaidėjams nutinka ne kasdien. Bet jis buvo labai laimingas. Jūs žinote Šarą – jis labai emocingas vyrukas.

O žmonės pamilo jį dar prieš jam atvykstant į „Panathinaikos“. Visa ta istorija su „Olympiakos“, visi tie gandai... Jis jau buvo mėgiamas Atėnuose dar prieš paliečiant kamuolį.“

Argiris Makris, intime.gr nuotr./Š.Jasikevičiaus nesujaudino „Olympiakos“ gerbėjo pasitikimas Atėnų oro uoste 2007-ųjų vasarą
Argiris Makris, intime.gr nuotr./Š.Jasikevičiaus nesujaudino „Olympiakos“ gerbėjo pasitikimas Atėnų oro uoste 2007-ųjų vasarą

M.Papadopoulas buvo ne tik Šaro švyturys „Panathinaikos“ sirgalių jūroje. Tai jis 2007-aisiais Madride suruošė sensacingą kontraktą tarp lietuvio ir Atėnų komandos.

Pasiūlymas buvo toks netikėtas, kad net Š.Jasikevičiaus agentas M.Balducci uždavė retorinį klausimą „Panathinaikos“ klubo vadovams: ar jūs juokaujate?

Željko Obradovičius savo rikiuotėje gynėjų grandyje turėjo Dimitrį Diamantidį bei Vassilį Spanoulį, taip pat Drew Nicholą bei Sani Bečirovičių.

M.Balducci atrodė, kad „Panathinaikos“ atėjo į derybas tik dėl to, kad arti susitarimo su lietuviu buvo amžinas jo varžovas Pirėjo „Olympiakos“.

„Ar tu išprotėjęs? – M.Papadopoulas atrašė M.Balducci. – Manai, kad mes tiek mokame tik tam, kad jis nenueitų į Pirėjų? Mums reikia žaidėjo, nes norime suburti geriausią visų laikų komandą Europoje.

Turėjome du geriausius gynėjus Europoje – Diamantidį ir Spanoulį. Geriausius ne tik šios eros gynėjus. Galbūt geriausius visų laikų gynėjus Europoje. Mes nusprendėme įsigyti dar vieną geriausią visų laikų gynėją.

Derybos buvo nesunkios, nes Šaras norėjo atvykti. Maurizio irgi buvo mūsų pusėje. Tais laikais pinigai mums buvo ne problema (šypsosi.).“

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Manas Papadopoulas
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Manas Papadopoulas

Išsipaipaliojęs iš gerklę ir akis išgraužusių „Panathinaikos“ sirgalių fejerverkų dūmų, lietuvis greitai suprato, ko čia iš jo tikimasi.

Jo akis užkliuvo už vieno sporto laikraščio pirmojo puslapio. Jame buvo pavaizduotas garsus futbolininkas Rivaldo, žaidęs Pirėjo „Olympiakos“ klube. Taip pat – kitų futbolininkų nuotraukos. Ir Šaras. Laikraštyje rašė, kad vienas Šaras kainavo tiek pat, kiek tie žmonės ant viršelio kartu sudėjus.

Š.Jasikevičius su „Panathinaikos“ sutarė dėl dvejų metų 6,5 mln. eurų vertės kontrakto. Įdomu, kad „Olympiakos“ tada siūlė milijonu daugiau. Pirėjo komandos valdymą perėmę broliai Angelopoulai norėjo apiberti auksu visus čempionus. Tačiau Šarui nepatiko, kad dar nė nesusitarus su „Olympiakos“, apie jį rašė visi Graikijos laikraščiai.

Pirėjo spauda buvo įsitikinusi, kad Šaras žais „Olympiakos“
Pirėjo spauda buvo įsitikinusi, kad Šaras žais „Olympiakos“

Taip pat jis nebuvo tikras, ar vėl nori būti treniruojamas Pini Gershono. M.Papadopoulo ir „Panathinaikos“ savininkų brolių Giannakopoulų diskretiškas bei profesionalus elgesys, taip pat Ž.Obradovičiaus vaidmuo buvo lemiami faktoriai.

Bet visi tie milijonai ir PAO aistruolių fiesta prie „Elefterios Venizelos“ privertė Šarą susimąstyti: ar sugebėsiu už visa tai atsilyginti?

Per ketverius metus su Šarūnu Jasikevičiumi „Panathinaikos“ kartą laimėjo Eurolygą, triskart – Graikijos čempionatą, tris sykius – Graikijos taurę.

„Tikiu, kad tikrai taip. Laimėti visų rungtynių neįmanoma. Net jei įsigysite LeBroną Jamesą ir Giannį Antetokounmpo, nelaimėsite visų rungtynių. Bet tikiu, kad taip, – 15min paklaustas, ar Šaras pateisino „Panathinaikos“ krepšinio šeimos lūkesčius, atsakė M.Papadopoulas. – Šaras davė mūsų klubui savo asmenybę. Mes jau ir taip turėjome didelius charakterius, bet tada atėjo dar vienas lyderis. Nebuvo lengva suvaldyti tuos charakterius, todėl džiaugiuosi, kad mūsų treneris buvo Željko. Bet kai galiausiai suvaldėme visą situaciją, manau, kad 2009-aisiais subūrėme geriausią visų laikų Europos komandą. Jei dabar duočiau jums 100 milijonų eurų, jums nepavyktų suburti tokios geros ekipos.“

AFP/„Scanpix“ nuotr./Dimitris Itoudis, Fragiskos Alvertis, Dimitris Diamantidis ir Šarūnas Jasikevičius 2009 m.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Dimitris Itoudis, Fragiskos Alvertis, Dimitris Diamantidis ir Šarūnas Jasikevičius 2009 m.

2012-aisiais, kai Šarui buvo 36-eri ir baigė galioti jo sutartis su „Panathinaikos“, M.Papadopoulas su kompanija turėjo dar vieną netikėtą sumanymą.

2011-2012 m. sezoną Šaras su „Panathinaikos“ pateko į Eurolygos finalo ketvertą, bet Londone liko tik ketvirti. Graikijos čempionate Atėnų klubas užleido nugalėtojų sostą Pirėjo „Olympiakos“. Po 13 metų prie „Panathinaikos“ projekto brėžinių, iš Atėnų klubų nusprendė trauktis šios krepšinio imperijos architektas Željko Obradovičius.

Tad kai Šaras 2012-ųjų olimpinių žaidynių atrankoje Venesueloje gulėjo prie vieno baseino su Vassiliu Spanouliu, M.Papadopoulas nedavė ramybės lietuviui savo skambučiais.

Šaras tada buvo tikras, kad dar metams liks Atėnuose nepriklausomai nuo Željko sprendimo. Nors atrodė, kad serbas tikrai gali išeiti iš „Panathinaikos“, įžaidėjas tuo nenorėjo tikėti. Jis žinojo, kad artėjantį pirmadienį Željko turi sugrįžti į Atėnus pasikalbėti su „Panathinaikos“ vadovais. Bet Manas nesiliovė skambinęs.

„Kai grįši, turime susitikti“, – rašė jam klubo vadovas.

Šaras pradėjo jaudintis. Tą pačią dieną, vos tik grįžo į Atėnus, Manas paskambino Šarui ir dar kartą pasakė, kad vakarop užsuks pas jį į svečius. Namo buvo grįžusi visa krepšininko šeima su dar neiškrautais lagaminais. Kai staiga Šaras išgirdo didžiulį triukšmą gatvėje. Tai buvo automobilių ir motociklių gausmas, asmens sargybiniai.

Atvyko Manas Papadopoulas ir Dimitris Giannakopoulas (tuomet dar tik savininkų atstovas) ir Fragiskas Alvertis (tuometinis klubo vadybininkas).

„Man atrodo bus geriau, jei sutvarkysime svetainę“, – nujautęs kažką svarbaus, Šaras atsisuko ir pasakė savo žmonai Annai.

Vos tik vyrai susėdo, Manas prirėmė Šarą staigiu netikėtu klausimu: „Ar esi pasiruošęs nužudyti tavyje gyvenantį žaidėją?“

„Kaip tai?“

„Ar esi pasirengęs treniruoti „Panathinaikos“ komandą?“ – patikslino M.Papadopoulas.

Alvertis linktelėjo rimtu veidu. Dimitris Giannakopoulas pasakė, kad jau kelias savaites jie galvoja apie Šaro kaip vyr. trenerio kandidatūrą ir su niekuo kitu nebuvo susisiekę.

„Aš. Treniruoti. Panathinaikos.“

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Željko Obradovičius 2009 m.
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Željko Obradovičius 2009 m.

Šaras manė, kad tai pokštas. Bet niekas išblizgintoje jo namų svetainėje nesijuokė.

„Tai buvo mano mintis. Ir ji gimė dar likus metams iki to momento, – 15min tikina M.Papadopoulas. – Per kiekvieną minutės pertraukėlę mačiau, kaip gerai Šaras išmano krepšinį. Jis buvo tas žaidėjas, kuris numatydavo situacijas aikštėje dar iki jų likus kelioms sekundėms. Jis visada kalbėdavo per minutės pertraukėles, bendraudavo su komandos draugais. Kartais kalbėdavo daugiau nei įprastas komandos draugas. Bet jis visada kalbėjo apie krepšinį ir žinodavo, kas laukia aikštėje. Aš vis jį stebėjau. Paskutiniais metais galvojau apie jį, jei Željko pasitrauktų.

Juk lygiai taip pat buvo su Željko. Dar žaisdamas „Partizan“ jis anksti gavo kvietimą tapti vyr. treneriu. Ir jį kvietė tokie krepšinio profesoriai bei mokytojai kaip Kičanovičius, Ivkovičius.

Galvojau apie šią istoriją ir Šarą. Jis turėjo didelį charakterį ir puikiai išmanė krepšinį. Be to, Atėnuose visi jį labai mylėjo. Todėl jo kandidatūra mums pasirodė labai tinkama.“

Getty Images/Euroleague.net nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Željko Obradovičius 2009 m.
Getty Images/Euroleague.net nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Željko Obradovičius 2009 m.

Graikai iškart pradėjo kalbą apie atlyginimą, biudžetą, žaidėjus, kuriuos reikia nupirkti. Kalbėjo aiškiai ir tiesiai. Tikrai to norėjo.

„Tai būtų buvęs beprotiškas iššūkis. Man taip pat. Juk būčiau užėmęs Obradovičiaus vietą po to, kai jis Atėnuose praleido trylika metų. Jaučiausi pamalonintas, nepaprastai pamalonintas. Atvažiavo pas mane iškart, kai tik OAKA rūmuose atsisveikino su Željko“, – autobiografijoje „Laimėti neužtenka“ rašė Šaras.

Įtakinga „Panathinaikos“ vyrų kompanija su visais sargybiniais, motociklais ir automobiliais išsiskirstė namo. Šarui jie davė laiko pagalvoti.

Šaras pakvietė pasivaikščioti Anną ir papasakojo jai visą istoriją. Žmona manė, kad vyrui reikėtų priimti pasiūlymą: „Šie žmonės tau rodo neįtikėtiną pagarbą.“ Šaras pritarė – tai buvo tikrai neįtikėtina. Bet jis kėlė sau klausimą: ar esu tam pasirengęs?

Pirmiausia, Š.Jasikevičius nenorėjo pavesti Kęstučio Kemzūros ir palikti jo prieš pat Londono olimpines žaidynes. Jam ir patiko žaisti pas krepšinį taip mylintį žmogų, ir jis pats labai norėjo ketvirtą kartą sudalyvauti olimpiadoje.

Lietuvis papasakojo treneriui apie „Panathinaikos“ pasiūlymą. Bet K.Kemzūra pasakė, kad tai jis pats turi nuspręsti. Nors palaikys bet kurį sprendimą.

Atvykęs į rinktinės stovyklą Šaras išsikvietė savo bičiulį Darių Songailą vakarienės.

„Turim daug ką vienas kitam papasakoti, kas pradeda?“

„Pradėk tu, Songai“, – atsakė Šaras. Svarstė, kažin ką čia aukštaūgis jam gali papasakoti.

„Ruošiuosi skirtis“, – pranešė Darius.

„O , š*das.“

Šaras sudvejojo, ar tai geriausias metas pasisakyti. Bet pasisakė: „Man pasiūlė „Panathinaikos“ trenerio vietą.“

„O, š*das.“

Vyrai pradėjo kvatoti.

Fotodiena/Roberto Dačkaus nuotr./Šarūnas Jasikevičius 2012-aisiais Londone
Fotodiena/Roberto Dačkaus nuotr./Šarūnas Jasikevičius 2012-aisiais Londone

Šaras klausinėjo „Panathinaikos“ vadovų apie biudžetą, kokią komandą pavyktų surinkti. Tačiau giliai širdyje jis nebuvo pasirengęs teigiamai atsakyti į Mano užduotą klausimą – ne, jis dar nepasirengęs užmušti jame esančio žaidėjo.

Manas Papadopoulas viską suprato ir pasakė: „Gerai, bet lieki žaisti su mumis.“

Tačiau Šaras suprato, kad sunkiai būtų galėjęs žaisti treniruojamas kito trenerio, žinant, kad ta vieta buvo pasiūlyta jam. Kai Atėnuose nebeliko Željko Obradovičiaus, Šaras nusprendė išvykti kartu.

Likimo ironija. Po 2012-ųjų olimpinių žaidynių jį pakvietė į Barseloną. Jo norėjo treneris Xavi Pascualis. Tas pats, su kuriuo dabar dirba M.Papadopoulas. Tik jau nebe Atėnuose, o Sankt Peterburge, kur kartu bando statyti naują krepšinio imperiją.

Twitter.com/zenitbasket nuotr./Manas Papadopoulas
Twitter.com/zenitbasket nuotr./Manas Papadopoulas

X.Pascualis su M.Papadopoulu per vieną vasarą sunkų Eurolygos krikštą gavusį Rusijos projektą perremontavo iki Eurolygos atkrintamųjų varžybų scenos.

Tris dešimtmečius „Panathinaikos“ organizacijoje pradirbusiam M.Papadopoului mylimą žaliai baltą keičia mėlyna – „Zenit“ spalva. Kai Eurolygos ketvirtfinalio serija persikels į „Sibur“ areną, būtent šiais Sankt Peterburgo komandos atspalviais bus nudažytos beveik 5,5 tūkst. žiūrovų pagal vietos protokolą jau priimančios Rusijos tvirtovės tribūnos. Tai vienas iš specialių „Zenit“ projektų atkrintamosioms varžyboms. Šou, kokio vietos krepšinio publika dar nebuvo mačiusi.

Šiam naujam M.Papadopoulo projektui šį sezoną atėjo rimčiausias išbandymas – kaktomuša su Šarūnu Jasikevičiumi Eurolygos ketvirtfinalyje. Tuo pačiu treneriu, kurį graikas buvo nusižiūrėjęs prieš dešimtmetį, kaip kitą Željko įpėdinį. Dar prieš daug metų iki tol, kol Šaras tapo toks įžymus treneris. Dabar tas buvęs žaidėjas, treneris ir bičiulis yra jo priešininkas.

– Likimo ironija, kad Šaras atmetė jūsų pasiūlymą ir priėmė Xavi Pascualio Barselonoje, su kuriuo dabar dirbate Sankt Peterburge. Kas jus sulipdė su šiuo katalonu, kad tapote tokia puikia komanda? 15min paklausė M.Papadopoulo.

– Kaip vadovai, kartais mes darome vieną ir tą pačią klaidą. Ne tik Graikijoje, Rusijoje ar Ispanijoje – bet visur. Mes norime sukurti komandą be didžiulio trenerio. Tai yra neįmanoma. Jei neturi labai gero trenerio, neįmanoma sukurti didelės komandos. Gerai, gal gali pasiekti vieną kitą gerą rezultatą. Tačiau turi pradėti nuo vyr. trenerio.

Aš dievinu darbą su Xavi. Nes jis ne tik didelis treneris, bet taip pat ir didžiulė atsakomybė. Jis nuostabus žmogus.

Tai, kaip jis priima žmones aplinkui – nuo pirmo, iki paskutinio žmogaus, kuris plauna parketą, yra kažkas labai gražaus.

– Būdamas toks didelis krepšinio fanatikas, ką tikitės išvysti labai intriguojančioje Šarūno Jasikevičiaus ir Xavi Pascualio mikrodvikovoje?

– (šypsosi.). Pirmiausia, tai rungtynės ne tarp Šaro ir Xavi. Noriu tai pabrėžti. Abu jie didžiuliai treneriai. Xavi yra labiau patyręs, nes šiame darbe dirba ilgiau. O Šaras bus vienas geriausių, turbūt net geriausias treneris Europoje. Aš dėl to nė kiek neabejoju. Dabar jis jau vienas geriausių. Tačiau noriu pasakyti, kad rungtyniauja ne Šaras prieš Xavi.

Kadangi esate lietuvis, priminsiu, kad pastaraisiais metais prieš Šarą buvo priešpastatomas Željko Obradovičius. Tačiau tai ne tiesa. Tai buvo „Žalgiris“ prieš „Fenerbahče“. Ir „Žalgiriui“ buvo labai sunku nugalėti „Fenerbahče“ komandą. Net ir turint tą vieną magišką galią, „Žalgiriui“ buvo pernelyg sunku.

„Barcelona“ turi geriausią sudėtį Europoje. Ir vieną geriausių, galbūt net geriausią trenerį, kartu su Xavi Pascualiu bei Dimitriu Itoudžiu. Manau, dabar tai geriausiųjų trejetas Europoje. Na, žinoma, yra ir Messina – tikra krepšinio istorija.

Nenoriu nuvertinti tokio didelio trenerio. Bet dabar komandos smarkiai skiriasi. Atiduosime viską, mėgausimės kova ir bandysime. Bet komandų lygio balansas nėra vienodas.

– Pirmasis sezonas Sankt Peterburge po ilgų metų Atėnuose ir žaidžiate lemiamas rungtynes dėl patekimo į Eurolygos atkrintamąsias prieš „Panathinaikos“. Visas sezonas jau baigtas, o tą paskutinį atidėtą lemiamą mačą žaidžiate būtent prieš savo buvusią komandą. Ką teko patirti tomis kritinėmis dienomis?

– Aš negalėjau paaiškinti, kaip šitos rungtynės galėjo būti paskutinės ir dar tokios svarbios. Negalėjau suprasti, kaip tai galėjo nutikti (šypsosi.). Du kartus perkėlėme mačą ir paaiškėjo, kad jis bus toks svarbus man, komandai ir mano pirmajam sezonui Sankt Peterburge.

Kita vertus, buvo lengviau, nes „Panathinaikos“ šis mačas buvo ne toks svarbus. Todėl tai kiek palengvino mano dienas ir naktis (šypsosi.). Bet stresas buvo didelis. Vis dėlto aš neabejojau savo komanda, nes paskutinį mėnesį žaidėme puikiai. Paskutiniai mačai su ASVEL, CSKA, „Maccabi“ buvo tokie, kad aš nebijojau.

– Kaip supratau iš jūsų pasisakymų Graikijoje, jūs esate apsėstas „Panathinaikos“ sirgalius. Praėjo beveik metai, kai vadovaujate kitam klubui. Atvykęs iš tokios karštos krepšinio kultūros, kurioje dirbote tris dešitmečius, ar pasiilgstate to adrenalino, graikiškos dramos ir „Panathinaikos“ – „Olympiakos“ priešpriešos? Kaip bandote atkurti tą patį adrenaliną ir tą dramą Rusijoje?

– Adrenalino man čia užtenka. Mes patys jį susikuriame. Šio projekto starte nesitikėjome tokio rezultato. Bet nugalėdami tokias komandas kaip „Maccabi“, „Baskonia“ ar „Anadolu Efes“ išvykose, „Barcelona“ namuose – prieš labai stiprias komandas, tą adrenaliną jautėme kiekvieną vakarą, nes reikėjo laimėti visus tuos mačus. Patys susikūrėme tą adrenaliną ir derbį. Aš bandysiu sukurti čia tą patį.

Bandysiu padaryti taip, kad mūsų rungtynės su didelėmis Rusijos komandomis būtų dar įdomesnės (šypsosi.). Tiek žmonėms, tiek krepšinio aistruoliams. Kad jų čia susirinktų daugiau. Kad jie keltų sau klausimą: ei, ką jie ten daro? Jie ten daro kažką gero – reikia nueiti pažiūrėti.

– „Kažką gero“ sukūrėte Atėnuose. Kaip ir minėjote, 2009-aisiais sukonstravote geriausią komandą Europos istorijoje. Nuo ko tada pradėjote ją projektuoti?

– Viskas prasidėjo nuo krepšinį įsimylėjusių Pavlos ir Thanassio Giannakopoulų. Jie troško laimėti. Visas rungtynes ir visus titulus.

Tai kažkas neįtikėtino, kaip jie kasmet darėsi vis alkanesni. Ir jie mane to išmokė. Net kai jie viską laimėjo vieną sezoną, kitą jie vėl troško viską pasiimti. Žaisti dar geriau.

Ir kai mes vieną sezoną pralaimėjome, kitais metais jie norėjo įnešti dvigubai daugiau pinigų. Įnešti dvigubas pastangas. Jie su savo komanda praleis dar daugiau valandų. Įdarbins visus mus – trenerius, mane, žaidėjus, dirbti dar daugiau. Visa ta idėja buvo pernešta iki žaidėjų. Todėl mes ir buvome tokie sėkmingi.

intime.gr nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Thanassis Giannakopoulas
intime.gr nuotr./Šarūnas Jasikevičius ir Thanassis Giannakopoulas

– Ar tai būtų „Panathinaikos“, ar „Zenit“, bet tokius klubus valdo dideli žmonės. Jūs esate tarsi tarpininkas tarp vadovybės ir komandos. Kaip bandote užmegzti tą abipusį ryšį ir įgyti visų pasitikėjimą?

– Sunku tai paaiškinti per vieną minutę. Bet pagrindinis dalykas – dirbti profesionaliai ir su jausmais. Būti profesionalui, bet tuo pačiu mylėti tai, ką darai. Būti prie to 24 valandas. Būti pasiruošusiam spręsti bet kokią problemą.

Dažnai tai kartoju jaunesniems žmonėms, kurie nori būti šioje industrijoje. Kad turi mylėti krepšinį. Turi mylėti žaidėjus. Trenerius, sirgalius. Šiame projekte turi mėgti tai, ką darai. O ne daryti tai todėl, kad gal vieną dieną dirbi čia, o kitą dieną dirbsi kitur.

Krepšinis ir sportas turi jausmus. Ir tu turi būti tų jausmų dalimi.

nuotr. „Getty Images“/euroleague.net/Manos Papadopoulos
nuotr. „Getty Images“/euroleague.net/Manos Papadopoulos

– Atėnuose padėjote pastatyti krepšinio imperiją. Po trijų dešimtmečių pradedate naują projektą Sankt Peterburge, kuris dar tik rašo savo šviežią istoriją ir ieško įrankių, kaip įeiti į krepšinio elitą. Pagal kokias pamatines vertybes ir taisykles bandote kurti savo projektus?

– Aš bandau įskiepyti komandai, kad mes žaidžiame dėl pergalės. Ne tik tam, kad pasižaistume. Viskas gerai – žaisti, mėgautis sportu ir t.t. Bet dienos pabaigoje visi prisimena nugalėtojus.

Man labai svarbu žaisti dėl pergalės. Nežinau, ar visada laimėsime. Bet negalime sakyti, kad turėjome gerą mačą, ačiū, puikus sportas, einame toliau. Jei pasitenkinsi tokiu požiūriu, tai gali patekti į 10-15 pralaimėjimų seriją. Ir tada niekam neberūpės, žaidei gerai ar ne. Todėl pirmiausia noriu suburti nugalėtojų komandą.

Kitas momentas – padėti žmonėms pamilti krepšinį. Bet tuo pačiu pamilti ir komandą. Kad jie būtų „Zenit“ fanai. Ne chuliganai, bet fanai (šypsosi.). Tai labai svarbu.

Noriu, kad mano žmonės mylėtų savo darbą. Noriu, kad mano komandos daktaras negalvotų tik apie tai, šiandien laimėsim ar ne. Bet galvotų, kad turiu eiti į salę padirbėti papildomai, kad žaidėjas būtų sveikas. Ir ne dėl to, kad tai mano darbas, kažkas man tai nurodė ir už tai gaunu pinigus. Tai buvo „Panathinaikos“ sėkmės paslaptis. Kad nuo aukščiausio, iki žemiausio, visi buvome „Panathinaikos“ fanai. Pirmiausia buvome fanai, ne profesionalai. Dirbame kaip profesionalai, bet esame fanai.

Štai tą noriu sukurti čia, Sankt Peterburge. Kad visi tie, kurie yra čia, būtų dideli „Zenit“ fanai.

– Ir kad bandytų laimėti visas rungtynes? Lygiai tuo pačiu kovotojų mentalitetu einate į seriją su Šaru ir „Barcelona“?

– Mes norime kautis. Mėgautis krepšiniu ir parodyti žmonėms, krepšinio fanams, kad mes čia. Kad mes kaunamės dėl pergalių ir esame čia. Norime tai visiems parodyti. Ir tada sukursime kažką gero.

Kai aš pralaimiu, noriu suprasti, kodėl patyrėme tą pralaimėjimą. Kai grįžtu namo, noriu tai žinoti. Gal jie turėjo geresnius žaidėjus, geresnę organizaciją, trenerį. Noriu sau būti atviras, kad pažiūrėjęs į veidrodį žinočiau tiesą. O ne skųsčiausi dėl teisėjo.

Gal taip kartais ir nutinka. Bet noriu matyti paveikslą, kuriame pralaimėjęs, galėčiau pripažinti, kad darėme viską, bet jie buvo tiesiog geresni. Ir kad prabudęs kitą rytą bandysiu būti geresnis, nei buvau.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/