Prie automobilio vairo tikrai nesėdau išgėrusi alkoholio. Ir manęs tikrai nesustabdė policijos pareigūnai. Nepadariau jokio kito pažeidimo, už kurį pelniau bausmę. Iš manęs nekonfiskavo transporto priemonės. Aš turiu pinigų degalams.
Bet automobilis, visas apsnigtas, dabar stovi aikštelėje. Vienišas ir, deja, nereikalingas.
Viskas – gerokai paprasčiau. Kalta viena paprasta diena, kai dėl sveikatos reikalų iš Jonavos į Kauną turėjau važiuoti autobusu – transporto priemone, kurią iki šiol matydavau tik pro savo automobilio langą.
Apie autobusus nežinojau beveik nieko – kiek kainuoja bilietas nuo Jonavos iki Kauno, pro kokias duris įlipti, ar, norint išlipti ne galinėje stotelėje, reikia spausti kokį nors mygtuką, pagaliau – kur nusipirkti bilietą?
„Kodėl negalėčiau važinėti ne mašina, o autobusais?“ – tąsyk, važiuojant iš Jonavos į Kauną, kilo mintis.
Netrukus ji virto kūnu – jau daugiau nei du mėnesius važinėju viešuoju transportu. Dabar man kyla tik vienintelis klausimas: kodėl to nepadariau anksčiau?
Priežasčių – ne viena
Persėsti į viešąjį transportą, tiesą sakant, atrodė, kad bus reikalų, mat mano gyvenimas ir darbas tada buvo trijuose miestuose: Kaune, Jonavoje, Kėdainiuose. Kartais pasitaikydavo, kad per vieną dieną reikėjo suvažinėti į visus tris.
Tačiau, įvertinusi autobusų tvarkaraščius, supratau, kad viskas yra įmanoma. Autobusų tvarkaraščiai išties man pasirodė patogūs.
„Kodėl?“ – toks klausimas kilo be išimties visiems draugams bei šeimos nariams.
Todėl.
Priežasčių šiam sprendimui – ne viena.
