Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 7d. 15:47

„The coldest ride“: 48 laipsnių šaltis palapinėje ir plyšusi padanga

„The coldest ride“: ketvirtoji diena ir nakvynė pas elnių augintojus Tik 15min
„The coldest ride“: ketvirtoji diena ir nakvynė pas elnių augintojus

Karolis ketvirtosios kelionės dienos rytą juokėsi, kad gerokai sutrumpėjo pasiruošimo sėsti ant motociklo laikas. Įprastai K.Mieliausko apsirengimo procedūra trunka daugiau nei pusvalandį, o šį, jau ketvirtosios dienos rytą jam tereikėjo užsimaukšlinti šalmą. Nakvynė elnių augintojų palapinėje spaudžiant -48 laipsnių speigui nuteikia optimistiškai – iki kelionės tikslo, šalčiausios apgyvendintos vietos žemėje, Oimiakono kaimo Jakutijoje lieka visai nedaug.

Palapinėje – spaudžiant -48 laipsnių speigui

Karolis Mieliauskas per tris dienas motociklu įveikė beveik 800 km atstumą kaulų keliu nuo Jakutsko link Oimiakono per Sibirą. Kai pirmosiomis naktimis pakeliui dar pasitaikydavo vienas ar kitas miestelis, kuriame atsirasdavo svetingų žmonių, priėmusių nakvynei, tai įvažiavus į kalnų masyvą civilizacija pasibaigė. Čia nėra jokių viešbučių, nelabai yra ir gyvybės, tik užšalusiais serpantinais besiraizgantis ledinis kaulų kelias.

Šį regioną geriau nei bet kas kitas pažįstantys mus lydėję jakutai suorganizavo nakvynę tiesiog miške. Kur tiksliai – jie ir patys nežinojo, mat nakčiai priimti „The Coldest Ride“ komandos narius sutiko migruojantys elnių augintojai. Jokio ryšio jie neturėjo, o ten jo tiesiog ir nebuvo, tad žinojome, kad reikia dairytis šalikelėje. Radom!

Tikėjomės miegoti su elnių apsauga, deja, dalis jų lindėjo giliai miške, dalis atgulė ant vakarienės stalo. Jakutai pastatė palapinę, įrengė viduje krosnį, o šalia – laužą maistui virti. Žemę palapinėje, kad nebūtų šalta, išklojo elnių kailiais. 5 milijonų žvaigždučių viešbutis. Gal ir dar daugiau. Tiek jų ryškai spindėjo giedrame stikliniame danguje, visų suskaičiuoti nespėjom. Lauke ilgai nebuvom, prie -48 laipsnių šalčio nesinorėjo.

„Šiandien iš ryto atsikėlėme palapinėje. Kadangi mūsų partneriai jakutai nusprendė pajuokauti ir paėmė vasarinius miegmaišius, miegoti švelniai tariant buvo gaivu. Anksti prabudome. Aišku, mūsų palapinėje buvo krosnelė, kuri palapinės erdvę įkaitino iki -13 laipsnių kaitros. Tad nors įprastai mano apsirengimo procedūra trunka apie pusvalandį, šiandien pakako užsimaukšlinti šalmą“, – gera nuotaika iš pat ryto spindėjo K. Mieliauskas.

Padangą keitė kavinėje

Motociklininko nuotykiai romantiška naktimi viduryje Sibiro nesibaigė. Pavažiavus vos 10 km nuo stovyklos ir sustojus degalinėje kolega fotografas Egidijus Pudžiuvelis pastebėjo, kad priekinėje padangoje trūksta oro. Darbo teko imtis technikui Jurgiui.

„Mums labai pasisekė, kad sustojome bene populiariausioje vidury niekur esančioje degalinėje. Ten buvo ir nedidelė valgyklėlė, tad pasiprašiau galimybės pakeisti padangą viduje. Ratą teko nuimti lauke, tačiau padangos keitimas vyko šiltoje patalpoje, turėjau žiūrovų auditoriją – pietaujančius jakutus. Dar ir papusryčiavome, mat arkliena kelintą dieną iš eilės jau švelniai tariant pabodo“, – sakė Jurgis Dzvonkas.

Gedimo priežastis – tiesiog plyšo padangos kamera. Naktį motociklas stovėjo lydinčiame autobusiuke lauke, jame nebuvo itin šilta, tad viduje padangos susidarė kondensatas ir jis sušalo.

Kalnai ir šalčio slėniai

Tačiau kelionės tai nesustabdė ir jai net nepakenkė, nes šiandien Karoliui teko įveikti vos 120 km iki Jiutiugei kaimo.

„Pasikeitę ratą išsukome iš pagrindinio kelio Oimiakono link. Abi dienas važiuojame per kalnus ir slėnius. Aplink – vien apsnigti ir sušalę eglynai, ledinis, panašu, kad ir nevalomas vieškelis. Bet man tiesiosiose pavyksta palaikyti 70-80 km/val. greitį.

Pravažiavome pirmuosius šalčio slėnius, kur temperatūra nukrenta žemiausiai. Jau antrą dieną nežinau, kaip šalta būna, kai važiuoju, mat ant skydelio esantis termometras rodo tik iki -38 laipsnių šalčio. O tokią ir šiltesnę temperatūrą aš jau ir pats jaučiu, kai pradeda atšilinėti kojos. Šalčio slėniuose, panašu, ji krenta žemiau 50 laipsnių“, – sakė Karolis Mieliauskas, per kelionę dar nepavartojęs žodžio „šalta“.

Šiandien jis suplanuotą maršrutą įveikė itin greitai, beveik pusvalandžiu greičiau nei lydinti komanda, kuri sustojo pagelbėti viduryje niekur automobilio gedimą patyrusiems Jakutams. Jų „Nissan“ vienatūriui lūžo galinė lingė ir persikreipusi pradūrė degalų baką. Šis buvo užsandarintas muilu. Smaugiant tokiam speigui, kai bent 50 km spinduliu nėra jokios gyvos dvasios, tinka bet koks remontas, leidžiantis važiuoti. O kai per valandą keliu pravažiuoja vos vienas ar du automobiliai, visi stoja ir padeda.

„Buvau ir aš prie jų sustojęs. Tai metė įrankius, darbus, atbėgo nusifotografuoti. Dar gero kelio palinkėjo“ – nusijuokė Karolis.

Ketvirtoji diena baigėsi likus simboliniams 100 km iki Oimiakono, pas svetingus vietinius gyventojus, vakarienei tradiciškai paruošusius elnienos ir visų „The Coldest Ride“ komandos narių taip „mėgstamos“ arklienos.

Skrandžiams – arklienos iššūkis

Tikrame Jakutijos kaime negausi jokio kito patiekalo be elnienos, arklienos ir žuvies. Kitokia mėsa – brangus delikatesas. Tuo tarpu arklieną čia užauginti ir paruošti pigiausia ir paprasčiausia, elnių pilni miškai, o žuvį Lenos upėje ir aplinkiniuose ežeruose galima kibirais semti.

Matot, kai toks šaltas klimatas, kai žiema čia trunka daugiau nei pusę metų, išpuikusius gyvūnus, tokius kaip karvės, kiaulės ar vištos – auginti labai sudėtinga. Negana to, kad žiemą šiems reikia šilto tvarto, tai dar ir pašaro, žolės, šieno šie prašo. O taigoje jos ne tiek ir daug. Tuo tarpu vietiniai jakutų arkliai storu kailiu pratę prie kaulus laužančių speigų, lauke puikiai jaučiasi net žvarbiausią žiemą. Ir netgi žolės sniege randa paskabyti, taip prasimaitina. Tad ir augina jakutai daugiausia arklius bei elnius.

Arklių daugiausia. Vieni darbui, kiti – maistui. Maistui aukojami dar jauni poniai. Tokie skaniausi, jų mėsa geriausia, turi daug proteinų. Mėsa kaip mėsa, tik kietoka. Nepasakytų, kad arkliena, nesusiprotėtum.

Giliai Jakutijoje užsiauginti maistą yra sunku, tai jakutai jo veltui nemėto, kaip kad mes pratę. Kalbu apie gyvulio vidinį žarnyną. Jie neišmeta nieko. Visiškai nieko. Sunaudoja viską. Dar Jakutske „The Coldest ride“ komanda vieną vakarą vakarienei gavo arklio žarnų sriubos. Toli gražu ne visi prašė pakartoti specifinio kvapo ir konsistencijos kulinarinio šedevro. Dar būna arkliniai vėdarai, įdaryti krauju, maišytu su grietinėle.

Kiek įprastesnis maistas lietuvio skrandžiui – žuvis. Tačiau ir ji čia valgoma kitaip. Ji nėra ruošiama, valgoma šaldyta. Kai jakutai poledinėje žūklėje pagauna žuvį, ši išlindusi į speigą greit sušąla. Namo parnešama jau šaldyta žuvis. Ir tokią valgo.

Yra toks patiekalas – „Stroganina“. Drožta žuvis. Jakutai tiesiog peiliu drožia tą šaldytą žuvį, drožles pabarsto druska ir pipirais ir valgo. Dar būna, supjausto šaldytą žuvį kubeliais, vėlgi užberia kelis elementarius prieskonius ir valgo vos tik pradėjus žuviai tirpti.

Sibiriečiai taip pat įdomiai sprendžia geriamo vandens trūkumo problemą. Šulinių čia nėra. Amžinojo įšalo žemėje nėra tokių kaip iškasti. Tai geriamą vandenį jakutai sandėliuoja ledo kubais. Pasiima vieną kubą, įdeda į kibirą, ištirpsta – taip atsiranda geriamas vanduo. Vasarą ledo kubai laikomi slėptuvėse po žeme. Juk po žeme temperatūra niekada nepakyla aukščiau nulio laipsnių.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie Gazas