Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 5d. 21:09

Ant keturračio viduryje niekur: naktinė bekelės turų romantika pirmuoju asmeniu

Praėjusį penktadienį, kai dauguma šalies miestų žiebė Kalėdų eglutes, šių eilučių autorius vakarą nusprendė praleisti kiek kitaip. Tiesa, eglutę Panevėžyje įamžinti suspėjau, tačiau iškart po to išskubėjau į Elektrėnus, kur manęs laukė kur kas įdomesni nuotykiai.

Po eglės įžiebimo Panevėžyje nedelsdamas išskubėjau į Elektrėnus, kur devintą valandą turėjo prasidėti dar vienas nuotykių kupinas ATV turizmo etapas. Ne paslaptis, kad susipažinęs su „CFMOTO“ keturračių atstovais – kompanija „Motorider“, užsikrėčiau keturračių virusu. Viena iš įdomiausių pramogų keturračiais – ATV turizmo renginiai, vadinamieji bekelės turai, kuriuos jau ilgus metus organizuoja ATV klubas „Bekelės vilkai“ su Remigijumi Gančieriumi priešakyje.

Šįsyk turas buvo surengtas naktį. Nors tai jau trečiasis naktinių bekelės nuotykių etapas, tačiau man tokiame tamsos iššūkyje startuoti teko pirmą kartą. Aišku, teisybės vardan turėčiau pasakyti, kad naktį keturračių turuose esu važiavęs. Tačiau tai buvo dieniniai turai, kuriuose su tamsa grįždavome tik todėl, kad nusisukus fortūnai miške užsibūdavome iki sutemos.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Šįkart žaidimo sąlygos ir vėl buvo visiems vienodos. Naktinis turas reiškė tai, kad startuosime jau sutemus, o finišuoti gali tekti su aušra. Gavęs tokį pasiūlymą iš Remigijaus Gančieriaus negalėjau atsispirti pagundai čia startuoti. Liko išspręsti vieną klausimą – gauti keturratį. Pats keturračio neturiu, tačiau jį man ir vėl paskolino „Motorider“ kompanija.

Šiam naktiniam iššūkiui gavau vieno litro darbo tūrio variklį turintį, 59 kilovatus galios išvystantį ir visiškai naują, mažiau nei penkis kilometrus pravažiavusį keturratį „CFMOTO CFORCE 1000“. Reikia paminėti, kad ATV turizmo turuose pas Remygą esu išbandęs turbūt visus pastaruoju metu gaminamus „CFMOTO“ keturračius.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Aišku, didžiausią įspūdį man paliko ryškiausias „CFMOTO“ gamos kūrinys – litrinis modelis. Dar verta paminėti ir tai, kad šie keturračiai yra registruojami savivaldybėje kaip žemės ūkio technika, tad juos galima vairuoti turint tik B kategoriją. Taigi, nebūtina turėti kitų kategorijų. Vairuoji automobilį? Reiškia gali vairuoti ir „CFMOTO“. Būtent toks vairuotojas esu ir aš. Turiu tik B kategoriją.

„Motorider“ atstovas ir šio bekelės turo organizatoriaus Remigijaus Gančieriaus sūnus Adomas man keturratį atgabeno tiesiai į Elektrėnus, tad atvykus į susitikimo vietą dalyvius priglaudusio ūkininko Sauliaus Stirnos valdose man tereikėjo peršokti į sportinį kombinezoną, užsidėti šalmą bei pirštines ir leistis į naktinius nuotykius kartu su šimtu kitų dalyvių, paskirstytų į grupes. Dalyvių čia šįkart susirinko išties daug ir iš įvairiausių šalies kampelių – Tauragės, Molėtų, Varėnos, Telšių, Mažeikių, Šiaulių, Kretingos, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Kazlų Rūdos, Vievio, Kaišiadorių, Joniškio, Marijampolės ir kitų miestų.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Prieš startą kartu su visais dalyviai išklausėme instruktažą, kuriame Remigijus Gančierius pranešė esminę informaciją ir turo taisykles. Kaip visada, pagrindine taisykle išliko maršruto paisymas bei gamtos saugojimas. Šie turai – ne vaikų darželis ir ne chuliganizmas niokojant gamtą bei važiuojant ten, kur akys mato. Maršrutą sudaręs Remyga parinko tokias vietas, kuriose atsiskleistų visas bekelės grožis ir tuo pačiu būtų paisoma aplinkosauginių reikalavimų ir normų.

„Darydamas maršrutą važiavau šešias valandas. Esu išmaišęs šias apylinkes, nes esu vietinis. Maršrutą sudariau tikrai įdomų, tačiau teko jį nemažai koreguoti tam, kad nepakenktume gamtai ir kad jis išliktų įdomus į turą susirinkusiems bendraminčiams. Iš pradžių maršrute buvau numatęs 90 kilometrų, tačiau išmetus tam tikras vietas, liko 80. Tačiau esu garantuotas, kad 7-8 valandas dalyviai jame sugaiš“, – prieš startą kalbėjo Remigijus Gančierius.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Visi dalyviai buvo padalinti į aštuonias grupes. Aš patekau į aštuntąją, paskutinę grupę. Kiekviena iš grupių turėjo po priekyje važiuojantį vedlį, o mūsų grupės lyderiu buvo paskirtas organizatoriaus sūnus Adomas Gančierius. Į turą pajudėjome patys paskutiniai ir per pirmuosius kelis kilometrus pavijome prieš mus startavusią grupę.

Lenkti jos nenorėjome, tad sustojome atsipūsti, kad priekyje esantys kitos grupės atstovai galėtų kiek pabėgti į priekį. Pirmasis sustojimas neprailgo. Mūsų grupės vedlys Adomas Gančierius užvedė pokalbio temą apie bekėlės varžybas „Rally Breslau“, o aš įterpiau keletą linksmų pasakojimų iš Dakaro lenktynių Pietų Amerikoje, kuriose du kartus dirbau. Taip mes miške praleidome kone 20 minučių ir galiausiai tęsėme kelionę.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Greitu tempu įveikėme apie 10 kilometrų ir tuomet prasidėjo nuotykiai, apie kuriuos prieš startą jau buvo užsiminęs Remyga. Jis žadėjo, kad sunku bus ne tik tiems, kurie pasirinko „gervinį“ maršrutą. „Gervių“ gali reikėti ir tiems, kurie važiuos įprastu maršrutu. Būtent pastarąjį mes ir pasirinkome. Tačiau Remyga nebūtų Remyga, jei į maršrutą nepridėtų tam tikrų „perliukų“.

Įveikę apie 15 km nuo starto privažiavome griovį. Jis keliose vietose platesnis, kai kur siauresnis, tačiau itin drėgnas ir klampus. Jame jau „malėsi“ ir „gerviavosi“ prieš mus startavusių grupių dalyviai. Buvo matyti, kad kai kurie tą griovį bandė prašokti „va bank“. Ėjimas nepavyko ir vyrams teko bristi purvu. Tuo metu mūsų grupės vedlys, patyręs keturratininkas Adomas Gančierius nulipo nuo savo „CFMOTO CFORCE 1000“ keturračio ir tą klastingą griovį inspektavo pėsčiomis. Galiausiai jis pasakė, kur turėsime važiuoti, kad neliktume su „gerve“ rankoje. Adomas griovį perskriejo pirmu bandymu. Tuo pačiu kampu griovį įveikė ir kiti dalyviai. Man taip pat pavyko kliūtį įveikti pirmu bandymu. Į griovį nėriau pagal Adomo rekomendacijas, o iš griovio išlipau tiesiog atsukęs „litro“ rankeną. Su tiek galios, kiek turi litras, toks griovys yra tik gėlytės. Svarbu pasirinkti teisingą kelią. Taigi, pirmame iššūkyje pavyko nesusimauti. Tačiau, viso labo, tuo metu tebuvome įveikę kiek daugiau nei 15 procentų maršruto. Didieji nuotykiai mūsų dar tik laukė.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Nuvažiavę dar keletą kilometrų radome dar vienos grupės dalyvius. Jie buvo sustoję, o vienas iš šios grupės keturračių, pasirodo, patyrė gedimą. Netikėtai įvyko šioks toks pasikeitimas. Mūsų komandos vedliui teko keisti iš šių pareigų pasitraukusį kitos komandos vedlį. Taigi, likome be lyderio ir stratego. Mūsų grupės vedlio vaidmenį perėmė kitas kolega ir palikę Adomą su kita grupe, tęsėme maršrutą.

Netrukus privažiavome tokią vietą, kurioje stojo visos grupės. Miško proskynoje, per kurią veda vienintelė kvartalinė linija, buvo matyti dešimtys keturračių. Visi rikiavosi vieni po kitų gyva eile. Supratome, kad priekyje laukia reikalai, o apvažiuoti stovinčių kolegų šansų nebuvo. Greta – miškas, o miško paklote važiuoti draudžia renginio taisyklės. Teko laukti, kol priekyje važiavusių grupių nariai atlaisvins mums kelią ir šią atkarpą galėsime įveikti ir mes.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Na ir tuomet paaiškėjo, kokio velnio tas kamštis miško kvartalinėje atsitiko. Privažiavęs tą klastingą atkarpą pamačiau, kad kolegos keturratis įklimpęs iš pažiūros nesudėtingoje vietoje. Per keletą pas Remygą važiuotų turų esu matęs ir kur kas rimtesnių brastų, todėl pagalvojau, kad kolega tiesiog padarė žioplą klaidą, dėl kurios sustojo visa rikiuotė. Netrukus paaiškėjo, kad smarkiai klydau. Vos tik „gervę“ panaudojęs kolega išsikapanojo, stojau į kovą aš. Įsijungiau palėtintą pavarą, keturis varomus ratus ir atsukau rankeną iki dugno.

Tačiau toli nenuvažiavau. Sėdau. Tuomet ir supratau, kad ši vieta – dar vienas Remygos perliukas. Pasirodo, kad šioje vietoje po keturračio ratais yra durpingas liūnas. Iš pažiūros nesudėtinga vieta privertė gelbėtis su „gerve“. Pavyko išsikapanoti, tačiau netrukus situacija pasikartojo ir dar sykį. Tik šįkart padariau klaidą pats. Išlipęs iš liūno įsijungiau vieną varančią ašį, o vėl kirsdamas liūną kiek toliau, pamiršau vėl įjungti keturis ratus. Durpės šios klaidos neatleido, tad teko dar kartą vynioti „gervę“. Galiausiai įstrigau ir dar sykį, tačiau tąkart pasikabinau ant po durpėmis slypėjusio kelmo. Taigi, per du kilometrus teko gerokai paplušėti, sugaišti šioje atkarpoje apie pusantros valandos, tris kartus vynioti gervę sau ir kartą ištempti ten pat įsmigusį kolegą.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Per maždaug penkias valandas įveikėme pusę maršruto – apie 40 kilometrų, po kurių mūsų laukė pietūs. Na, greičiau naktipiečiai. Remyga mums užtaisė troškinį, tačiau norint jį pasiekti reikėjo įveikti ir dar vieną kliūtį. Prieš pat stovyklavietę turėjome atakuoti itin statų kalną. Man jį paimti pavyko pirmu bandymu. Jį lengvai įveikiau dėl keturračio galios, mat čia buvo svarbu ne tik nesupanikuoti daužantis į medžių šaknis, bet ir neatleisti „gazo“. Vienas kolega įkalnėje „gazą“ atleido. Tokiu atveju telieka į kalną kilti tik „gervės“ pagalba, mat atbulomis leistis į stačią šlaito apačią nėra protingiausias sprendimas.

Pasistiprinę troškiniu leidomės į antrąją maršruto dalį. Ji fiziškai buvo gerokai lengvesnė. Čia jau nebebuvo brastų, durpingų kvartalinių. Šioje dalyje mūsų laukė techniški ir greiti miško keliukai, kuriais skrieti maždaug 70 km/val. greičiu buvo vienas malonumas. Nors tai reikalauja dar didesnio susikaupimo, tačiau antrąją, sportišką dalį per porą valandų įveikėme jau niekur nebestrigdami ir tik kartą sustoję atsikvėpti.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Į finišą grįžome ne paskutiniai, aplenkę keletą prieš mus startavusių grupių. Tik finiše nusiėmę šalmus supratome, kad lauke tvyro neigiama temperatūra. Tačiau viso turo metu šalčio visiškai nejautėme – tiesiog nebuvo apie tai kada galvoti.

Nors kilometrų skaičiumi šis turas ir nebuvo pats ilgiausias, tačiau jį visuomet prisiminsiu tada, kai kalba pasisuks apie durpes. Tą naktį man šis žodis virto keiksmažodžiu, tačiau viską atpirko kartu su savo grupe pasiektas finišas.

Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka
Tomo Markelevičiaus / 15min nuotr./Renginio akimirka

Taigi, dar kartą įsitikinau, kad bekelės turai keturračiais yra viena geriausių pramogų su šia technika, o jei visa tai dar persipina su nakties romantika? Galiu drąsiai sakyti – jei turi keturratį, bet nebuvai Remygos ture, tu nebuvai niekur.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:34
00:16
00:05

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie Gazas