– Tikrai nesijaučiu nesmagiai. Planą dalyvauti 2011 metų Dakaro lenktynėse pradėjome dėlioti šių metų pradžioje, ėjome į jį 100 procentų tikėdami savo sėkme, dabar matome kiek kitokią realybę. Net po didžiausių ir skaudžiausių savo avarijų nesijaučiu blogai, suprantu, kad tai yra pamoka. Su Sauliumi suprantame, kad ekonominė situacija dar nėra atsigavusi tiek, kad mes galėtume surinkti būtiną tokiam projektui biudžetą.
Aš manau, kad įveikti Dakaro trasą gali daugelis lenktynininkų, turinčių neblogai paruoštą visureigį. Mūsų ambicijos buvo didesnės: mes norime ne tiesiog įveikti Dakarą, o kovoti dėl aukštų vietų. Tam, kad savo minimalius sportinius tikslus pasiektume, būtinas ir atitinkamas automobilis, ir mechanikų komanda, ir, žinoma, biudžetas.
– Lietuviškai smalsu – kiek toks projektas kainuoja?
– Jau minėjau, kad Dakaras nėra neįveikiama viršūnė. Yra žmonių, kuriems žūtbūt reikia pasiekti finišą. Jeigu tau galutinė vieta nėra svarbi, galima tikslą pasiekti turint gerokai kuklesnį biudžetą. Su turimais finansais distanciją mes, manau, įveikti galėtume. Bet tai mūsų netenkina. Dakaro projekto sąmata buvo apie milijonas litų. Deja, ekonominė realybė tokia, kad nesurinkę tiek lėšų tiesiog nenorime startuoti ir važiuoti „bet kaip“. Be to, net jeigu šią savaitę gautume pakankamą finansavimą, jau techniškai nespėtume visko suorganizuoti: labai greitai iš Europos išplauks laivas su automobiliais ir kitu būtinu inventoriumi. O automobilių sportui paruošti techniką užima laiko. Todėl nusprendėme projektą atidėti metams, jo tikrai neatsisakome. Nepavyko, bet aš per daug nesikremtu.
– Tai kokie buvo jūsų planai ir tikslai šiose lenktynėse?
– Jeigu atvirai, mes kalbame apie vietą pirmame penkioliktuke. Galbūt kažkurios dienos etapuose galima buvo pakliūti ir į pirmą dešimtuką.
– Tokį rezultatą galima pasiekti su latvišku visureigiu „OSCar“?
– „OSCar“ – tikrai labai ištvermingas ir geras automobilis. Galbūt jam trūksta valdymo savybių, kurių aš tikiuosi iš sportinio automobilio, bet kai kuriuos trūkumus jis atperka kantrumu ir patikimumu. Mes turime sutartį, pagal kurią būtent šiuo automobiliu turime dalyvauti keleriose lenktynėse. Tačiau kalbamės ir su kitais gamintojais – gali būti, kad kitais metais išbandysime kitą techniką. Kooperacija su kitu ekipažu Dakare ekonominio efekto beveik neduotų: čia kiekvienas ekipažas privalo turėti savo mechanikus, savo sunkvežimį su atsarginėmis dalimis – viename sunkvežimyje dviejų ekipažų manta paprasčiausiai netilptų.
– Dakarą lietuviai įsivaizduoja kaip bekelės lenktynes. Ar tai teisinga nuomonė?
– Ralio maratonai – tai tikrai ne „offroudas“. Mes įpratę manyti, kad „offroudas“ – tai pelkė, miškas, purvas ir vidutinis greitis – 10 km/val. Dakaras – arčiau ralio. Taip, ten kartais važiuojama be kelio, tačiau važiuojama tikrai labai greitai. Ten per vieną dieną nuvažiuoji tiek kilometrų, kiek įveiki per visą Lietuvos ralio sezoną. Tai, kad Dakare sėkmingai važiuoja buvusios ralio garsenybės, pavyzdžiui, Carlosas Sainzas, įrodo, jog būtina tokių varžybų patirtis. O tikro „offroudo“ yra ir mūsų planuose – aš neatsisakau planų dalyvauti „Ladogos“ lenktynėse: kartą per metus ketinu dalyvauti pelkių ir purvo varžybose. Jos tikrai yra labai įdomios.
– Dakarui iškritus iš jūsų planų, kur pamatysime lenktynininką Benediktą Vanagą?
– Šiemet tikėjomės startuoti visuose ralio maratonų pasaulio taurės varžybų etapuose. Deja, dėl avarijos, po kurios Saulius turėjo gydytis, planus teko pakoreguoti, tačiau 2011 metais mes vėl planuojame dalyvauti visuose etapuose. Jų kalendorius kol kas nepatvirtintas, tačiau panašu, kad vasario ar kovo mėnesiais startuosime varžybose Jungtiniuose Arabų Emyratuose
– Koks rėmėjų požiūris į tokį projektą – juk skeptikai pasakys, kad turtingi vyrai savo pramogoms galėtų skirti asmeninių lėšų?
– Aš tik galiu pasakyti, kad visi mūsų realizuoti projektai sulaukė tinkamų rezultatų. Pavyzdžiui, šių metų „Šilko kelio“ lenktynėse mus rėmė Sankt Peterburgo kompanija „City Service“. Jų skaičiavimais, už tiek lėšų, kiek buvo investuota į lenktynių komandą, jie Rusijos mastu tiek vadinamojo „piaro“ tikrai nebūtų nusipirkę. Todėl turime jų kvietimą prisidėti prie komandos ir 2011 metais. Mes nesame tiesiog šaunūs vaikinai, mes siūlome realius, jau įgyvendintus projektus. Mes neprašome paramos, mes šnekame apie partnerystę ir dirbame su tais, kurie mato panašių projektų naudą.
– Bet automobilių sportas – brangus malonumas. Jeigu pagrindiniais rėmėjais bus, pavyzdžiui, Kazachstano, Omano ar Rusijos kompanijos, ar nebus taip, kad Benediktas Vanagas taps ne Lietuvos, o kurios nors kitos šalies sportininku?
– Automobilių sporte nacionalinę priklausomybę lemia šalis, kurios Automobilių sporto federacija išduoda licenciją. Gali būti, kad startuosiu varžybose, turėdamas kitos šalies licenciją, tačiau tikrai buvau ir liksiu lietuvis. Toks buvau širdyje ir liksiu. Mano asmeninis tikslas yra tobulėti. Jeigu Lietuvoje aš tokių galimybių neturėsiu, nematau problemos, jeigu pasinaudosiu kitų šalių pasiūlymais. Tačiau dėl to tikrai netapsiu rusu, kazachu ar baltarusiu. Nors pinigų ieškome ne tik Lietuvoje, mes dirbame su partneriais Rusijoje, arabų šalyse. Automobilių sporte reikalingas didelis įdirbis, mes dabar esame netoli reikiamo rezultato partnerių paieškos prasme, bet sprendimų čia nepaskubinsi.
Mes tikrai surengsime žiemos ralį, tik dar nežinau, ar jame dalyvausiu. Norisi pasiūlyti gerą reginį ir renginį. Be abejo, kitą vasarą bus Vilniaus velomaratonas – tikimės, kad jis bus dar didesnis ir geresnis nei šiemet. Ir paliksiu intrigą – mūsų šalyje planuojame dar vieną įdomų lenktynių projektą. Pats žadu važiuoti „Ladogos“ lenktynėse – ten dar yra nebaigtų reikalų. Bus gi ir kitų metų Dakaras. Pabandysime padaryti geriausia, kas yra įmanoma.
