B.Bardauskas dar ruošdamasis Dakaro raliui kalbėjo, kad svarbiausia jam – ne lenktynės, o finišas. Pastarojo jis siekė kone dešimtmetį, mat 2009 m. startavęs ralyje lenktynių nebaigė – lūžo abi rankos. Po 2018-ųjų Dakaro finišo prie B.Bardausko pavardės bus įrašyta 81-oji vieta absoliučioje įskaitoje – motociklininkas pakartojo motociklininko Gintauto Igario 2012 m. pasiekimą.
Paklaustas, ar kitąmet važiuos į Dakarą, tik ką iš lėktuvo išlipęs B.Bardauskas tik šyptelėjo.
„Dešimt metų siekiau svajonės, pasiekiau, įrodžiau visiems skeptikams, kad galiu. Galėsiu sūnui parodyti medalį“, – šypsojosi jis.
Kviečia geriausius į Vilnių
Į Lietuvą B.Bardauskas grįžo su daugybe pažinčių ir idėja rudenį Lietuvoje organizuoti varžybas, į kurias atvažiuotų pasaulinės žvaigždės. Pažintys atsispindi ir ant lietuvio šalmo, kur pasirašė Dakaro finišą pasiekę motociklininkai.
„Kalbėjausi su visais, pasakojau, kad turiu trasą prie Vilniaus, ir kone visi sutiko atvažiuoti. Sakiau, kad turime daug gerų motociklininkų Lietuvoje, kurie galbūt nedrįsta išbandyti savo jėgų. Tad čia bus gera proga pasitikrinti savo įgūdžius ir susipažinti su sportininkais, kurie dalyvauja kone visose pasaulinėse varžybose. Galėtų būti tiltas į pasaulinius vandenis“, – sakė motociklininkas.
Anot B.Bardausko, tikrai nėra taip, kad pasaulinės žvaigždės daug geriau važiuoja nei lietuviai.
„Tiesiog varžybų formatas kitoks – čia ne dviejų valandų varžybos, čia kelių šimtų kilometrų nuotoliai“, – akcentavo B.Bardauskas.
Neatsisako jis idėjos ir apie bendrą, kelių Lietuvos motociklininkų, komandą. Visgi kalba atsargiai: „Ir su geriausiais kalbėjausi, sakė, nėra jokių problemų, tik sumokėk už mus starto mokestį ir važiuosiu tavo komandoje. Tai ir finansinis, ir pasirengimo klausimas, nes negali jaunas vairuotojas važiuoti, kad nepersistengtų.“
Prisidėjo prie amerikiečio medalio
Jam pačiam šis Dakaro ralis nebuvo lengvas – sportininkas grįžo sulysęs, numetęs 8 kilogramus svorio. Nieko nuostabaus, sakė jis, kai važiuoji visą dieną nevalgęs, grįžti vidurnaktį, susižymi kelio knygą, eini pavalgyt apie pirmą, o skrandis po ištisos dienos susitraukęs.
„Bandelę su kiaušiniu sunkiai suvalgydavau“, – sakė B.Bardauskas.
Visgi jis džiaugiasi, kad pavyko pasiekti savo tikslą, o pakeliui – neįsivelti į azartiškas varžybas, išlaikyti ramų tempą.
„Vieną dieną spustelėjau tik, o antrąją dieną buvo atšauktas greičio ruožas ir Carlosas (Carlos Brebbia, B.Bardausko komandos vadovas – red.) apsidžiaugė, kad neprisilėksiu“, – juokėsi motociklininkas.
Ne kartą greičio ruože jam teko ištiesti pagalbos ranką kitiems sportininkams. Pavyzdžiui, sutikęs 105 numeriu pažymėtą vairuotoją iš JAV Billą Congerą raudantį balsu, jis ne tik paguodė, bet ir suorganizavo pagalbą.
„Jis man kasdien padėkodavo, o kai finišą pasiekė ir gavo medalį, sakė, „žinai, čia ir dalelė tavęs yra“, – įspūdžiais dalijosi B.Bardauskas.
Įkalbinėjo save važiuoti
Kad buvo sunku, motociklininkas neslepia. Visgi užklupus tamsesnėms akimirkoms jis, sako, kalbėdavosi su savimi ir įkalbinėdavo nuvažiuoti distanciją po distancijos. Pasiekęs Bolivijos aukštikalnes jis strateguodavo, kadangi gesdavo motociklo variklis ir trūkdavo galios: stengdavosi važiuoti nuo kalnelio iki kalnelio, o jų viršūnėje atsikvėpdavo.
Visgi ne vieną dešimtį kartų teko nuvirsti nuo motociklo ir vėl keltis. Kartą, kai B.Bardauskas jau nesugebėjo pakelti motociklo, prie jo sustojo keturratininkas iš Urugvajaus ir pagelbėjo.
Nors pats B.Bardauskas dar kartą įveikti Dakaro ralio kol kas nežada, sako, kad lietuviams, sumaniusiems startuoti šiame dykumų maratone, mielai pagelbės sukauptomis žiniomis. Pats po 14 dienų Dakaro maratono ir daugiau nei 9 000 įveiktų kilometrų poilsį jis žada pradėti nuo pažado, duoto dar prieš startą – tąkart B.Bardauskas pažadėjo grįžęs važiuoti pas mamą cepelinų.
