Dabar populiaru
Publikuota: 2018 sausio 5d. 18:09

Motociklininkai Dakare: ar visiems tenka kristi ir kodėl vandenį ne geria, o išpila

Balys Bardauskas Dakaro ralyje, Limoje
Žilvinas Pekarskas/HuaweiMate10Pro / Balys Bardauskas

Jokių saugumo priemonių – nei lankų, nei durų, nei stogo – tik šalmas ir kelios apsaugos ant kūno. Taip atrodo Dakaro ralyje startui pasirengęs motociklininkas, ir, sako Balys Bardauskas, vienintelis dviem ratais Pietų Amerikoje lenktyniausiantis lietuvis, klaidų daryti negalima, mat menkas slystelėjimas gali reikšti ir dienos, ir lenktynių pabaigą.

Išsirengęs į trasą pirmiausia B.Bardauskas pasiima instrumentų rinkinį, kurį sudėlioja komandos mechanikas. Pastarieji ypač reikalingi, mat greičio ruože motociklininkai negali sulaukti oficialios techninės pagalbos automobilio, visus remonto darbus privalo atlikti patys ar padedami kitų lenktynininkų.

Nuo motociklų krenta visi

Ant kūno dedama kaklo, kelių apsaugos, vadinamasis „šarvas“ viršutinei kūno daliai.

„Kadangi turiu rankų traumą, šiemet dėsiuosi ir specialias riešų apsaugas“, – pasakoja B.Bardauskas.

Tiesa, jis mini, kad didžiausia apsaugų blogybė – po 4–5 valandų važiavimo šios pradeda graužti, mat po jomis vis nukrentant patenka smėlio. Nekristi, pasirodo, kone neįmanoma.

„Krenta visi, – tikina sportininkas ir skaičiuoja, kad savo pirmajame Dakare per dieną krisdavo po 10–12 kartų. – Nerasi motociklininko, kuris būtų nenukritęs, nes kopos labai aukštos, o dar nusileidimai, pakilimai, smėlis, akmenys.“

Anot sportininko, didžiausia klaidų tikimybė tada, kai motociklininkas pervargsta. Šimtus kilometrų siekiantys greičio ruožai, tuomet dar ilgesnis kelias iki bivako – visa tai kaip reikiant išsekina.

Agroeta nuotr./Balys Bardauskas
Agroeta nuotr./Balys Bardauskas

„Aš važiuoju vienas, neturiu šturmano, kuris galėtų pavairuoti, jei aš pavargčiau. Be to, visą laiką „joju“ – daug kur atsisėdęs važiuoti negaliu, tad stoviu ir spyruokliuoju, taip lengviau valdyti motociklą kai kelias nelygus“, – pasakoja B.Bardauskas.

Šiemet, išsiduoda, jis nusipirko du silikoninius motociklo sėdynės paminkštinimus, kad galėtų patogiau važiuoti ilgus atstumus asfaltuotais keliais, mat, juokauja, kai greitis ribojamas iki 110 km/val., ilgai važiuojant tikrai paskausta sėdimoji.

Tarp įdomybių – ir kelio knyga, gaunama kiekvieno greičio ruožo išvakarėse. Pastaroji dedama į specialų įrenginį ir, elektroninio mygtuko spustelėjimu, pasukama tiek, kad sportininkas galėtų važiuoti nuo vieno reikiamo taško iki kito.

„Visų svarbiausia atkreipti dėmesį į pavojingas vietas, pažymėtas šauktukais. Pirmą kartą važiuodamas skaityti kelio knygą ne itin mokėjau, todėl buvo momentas, kai prie vietos, pažymėtos trimis šauktukais, atskriejau visu greičiu. Tąkart, visa laimė, pavyko sėkmingai įveikti vandens išgraužtą griovį“, – prisimena B.Bardauskas.

Per dieną – 10 litrų vandens

Į greičio ruožą visi motociklininkai išsirengia turėdami kuprinę, kurioje 3 litrai vandens. Nuo kuprinės iki šalmo veda žarnelė, per kurią galima atsigerti, jei kamuoja troškulys.

B.Bardauskas išduoda, kad dar vienas vandens indas – prie motociklo šono.

„Aišku, mes prieš startą indą prisipildome, parodome, kad jis pilnas, o kirtę starto liniją vandenį išpilame lauk“, – savotišką motociklininkų taikomą suktybę atskleidžia B.Bardauskas.

Taip elgiamasi ne tik siekiant turėti kuo mažesnį motociklo svorį, bet ir dėl to, kad maždaug kas 200 km motociklininkai stoja pildyti benzino bakų, o greta jo bačkų yra ir vandens. Tad per dieną lenktyniaudamas B.Bardauskas išgeria maždaug apie 10 l vandens.

Apie maistą sportininkams galvoti tenka mažiau. Lietuvio žodžiais, ryte laukia pusryčiai stovykloje, prie starto gaunama sauso davinio pakuotė, o įveikus greičio ruožą galima ir į degalinę sumuštinio nuvažiuoti.

Grėsmę kelia visi didesni

Automobiliai, sunkvežimiai, bagiai – visi jie dviem ratais važiuojantiems motociklininkams kelia nemažą pavojų. B.Bardauskas pasakoja, kad pirmajame savo Dakaro ralyje startuodavo naudodamas du nedidelius 6 l benzino bakus motociklo gale.

„Kai ten degalai baigdavosi, aš prisijungdavau didįjį ir žinodavau, kad mane tuoj pradės lenkti mašinos. Iš pradžių bijojau, kad per motociklo griausmą neišgirsiu įspėjamojo signalo iš tų, kurie pasivydavo ir signalizuodavo, kad pasitraukčiau. Bet signalas tikrai girdimas. Adrenalino ir streso labai daug, nes jie lekia šalia, iš paskos ateina akmenų kruša“, – įspūdžiais dalijasi sportininkas.

Pasitaikę jo karjeroje ir šiurpių atvejų. Štai prieš dešimtmetį Dakaro ralyje B.Bardauskas kartu su grupe motociklininkų važiavo išsirikiavę taip, kad kuo mažiau vienas kitam trukdytų ir kuo mažiau keltų dulkių.

„Ir staiga visiems pradėjo skambėti signalas, perspėjantis, kad atlekia mašina. Aš tose dulkėse nežinojau, kur trauktis, ar į kairę, ar į dešinę. Pasitraukiau į dešinę ir tuoj išgirdau trenksmo garsą. Paaiškėjo, kad tuomet lenktynėse dalyvavusi „Pink Pantera“ komanda partrenkė BMW motociklininką“, – prisiminė sportininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas

Parašykite atsiliepimą apie Gazas