Man Dakaro dalyviai, tai lyg šių laikų riteriai. Aišku, kad jiems būdingas šioks toks pasipūtimas ir pagyrūniškumas. Bet kaip ir viduramžių riteriai, Dakaro dalyviai žavi savo bravūra, garbės kodeksu, užsispyrimu kovoti iki galo ir drąsa daryti tai, apie ką dauguma iš mūsų tegalim pasvajoti.
Šie metai gali būti istoriniai Lietuvai ir Dakare dalyvaujantiems lietuviams. Jei viskas klostysis ne blogiau nei iki šiol, tai turėsime geriausius rezultatus Lietuvos Dakaro istorijoje ir net keturis lietuvių ekipažus baigusius ralį.
Nusprendžiau išdėstyti savo mintis, nes žiauriai užkniso internetiniai „klaviatūros riteriai“, besitaškantys savo drąsa ir išmone komentaruose apie mūsų dalyvių, ir ypač Benedikto Vanago, nesėkmes atskiruose etapuose.
Kiekviena nesėkmė, klaida, na, tebūnie, net nesąmonė (o tai neišvengiama Dakare net tokiems kaip Misteris Dakaras Stephane‘as Peterhanselis) yra palydima pašaipomis ir užgauliojimais.
Turėtume didžiuotis kiekvienu lietuviu Dakare ir kiekviena jų ten praleista diena, nes vien dalyvavimas Dakare yra didžiulis pasiekimas. Jei kas manot kitaip, tai pradžiai užsidėkit savo žvejo kostiumą (nes įtariu kad tik tokiu „sportu“ geriausiu atveju ir teužsiimat), nueikite į karštą pirtį pabūkite ten bent pusvalandį ir tada pabandykite rašyti savo piktus komentarus.
Benedikto, Antano, Vaidoto, Balio ir visų ankstesnių Lietuvos ekipažų dėka jau tapome Dakaro šalimi. Pažvelkite į šių metų Dakaro reitingus ir paskaičiuokite, kiek ten beliko kitų vėliavėlių be mūsų keturių trispalvių. Juk taip mėgstame save menkinti vis palygindami lietuvius su estais ar latviais. Tai ko, mieli piktieji komentatoriai, nelyginat lietuvių Dakaro pasiekimų su Latvijos ar Estijos „pasiekimais“.
Nebandžiau skaičiuoti, bet nenustebčiau, jei statistiškai pagal gyventojų kiekį, pasiektus rezultatus bei šalies atstovų skaičių esame prie pirmaujančiųjų šalių (na, bent jau mūsų regione). O pagal resursų ir investicijų efektyvumą, palyginus su rezultatais, tai gal net ir pirmieji pasaulyje.
Privalome džiaugtis visais lietuviais Dakare. Kodėl, jei vieną giriam, tai būtinai kitą užsipuolam? Pasimokykime pagarbos iš pačių Dakaro dalyvių, kurie visada padeda vieni kitiems, kiek tik gali ir kai tik gali. Kodėl, jei vienas grįžta su nuleistais ratais, o kitas – iš viso be rato, tai reikia kvatotis ir aiškintis, kiek kas išleido pinigų savo komandos parengimui.
Atminkit, kad visi lietuvių Dakaro pinigai – ne jūsų pinigai. Bet tai pinigai, išleidžiami garsinti jūsų šalį. Jei ne šie vyrukai (o ypač Benediktas), tai dauguma net nežinotumėte Dakaro arba jo nežiūrėtumėte sukėlę kojas ant televizoriaus stalelio, nes niekas Lietuvoje Dakaro net netransliuotų.
Kažkodėl man atrodo, kad dauguma piktųjų komentatorių yra vis tie patys pašlemėkai, kurie vieną dieną šlovina Jasikevičių, Meilutytę, Alekną ar Vanagą, o jau kitą dieną anonimiškai tyčiojasi komentaruose dėl jų laikinų nesėkmių. Lengva girti, kai sekasi, bet pabandykit palaikyti, kai nesiseka. O jei nemokate, tai raskite savyje drąsos ir išminties bent jau patylėti kurį laiką.
Mūsų vyrai Dakare puikiai kovoja ir nepasiduoda. Didvyriai gali nelaimėti, bet tik bailiai pasiduoda, o menkystos kritikuoja. Pasistenkite parašyti komentaruose jiems ką nors gražaus, net jei tai bus jų juodžiausia diena Dakare. Pamatysite, net ir jūsų piktai mažas komentarų pasaulėlis pasidarys gražesnis bei giedresnis.
