Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Septyniskart Dakare triumfavęs Vladimiras Čaginas: Organizatoriai trukdo mūsų komandai

Vladimiras Čaginas Dakaro bekelės maratone
„Scanpix“ nuotr. / Vladimiras Čaginas Dakaro bekelės maratone
Šaltinis: Cargonews.lt
0
A A

Nors Dakaras iš tiesų yra Senegalo sostinė ir didžiausias šios Vakarų Afrikos šalies miestas, keliolika pastarųjų metų žodis „Dakaras“ pirmiausia kelia asociacijas su sunkiausiomis pasaulyje tituluojamomis dykumų lenktynėmis.

Per kiek daugiau nei dvi savaites jose startuojantiems motociklininkams, keturračių, visureigių ir sunkvežimių vairuotojams paprastai reikia įveikti 8000 – 9000 km, iš kurių apie 5000-6000 km sudaro greičio ruožai.

Kasdien sportininkai įveikia panašius atstumus, kaip ir tolimų reisų vairuotojai, tačiau važiavimas įprastomis asfaltbetonio juostomis kaip diena ir naktis skiriasi nuo beprotiško lėkimo bekele, 40 laipsnių karštyje ir dulkių debesyse. Neatsitiktinai šio maratono nugalėtojai tampa žvaigždėmis ir pelno didžiausią įmanomą pagarbą.

Rusas Vladimiras Čaginas, vairuodamas KAMAZ sunkvežimį, pergales Dakare šventė septynis kartus – tiek trofėjų vienoje įskaitoje nėra laimėjęs joks kitas sportininkas. Pastaruosius ketverius metus jis piloto darbo vietą iškeitė į „KAMAZ Master“ komandos vadovo postą. Šiųmetinio Dakaro pusiaukelėje V. Čaginas sutiko papasakoti apie pasirengimą varžyboms.

„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Čaginas Dakaro bekelės maratone
„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Čaginas Dakaro bekelės maratone

– Sausio pradžioje šventėte 45-ąjį gimtadienį. Kelintą kartą tai darėte Dakare?

– Šis Dakaras man 24-as. Jau įpratau, kad gimtadienis užklumpa Afrikoje arba Pietų Amerikoje. Gal todėl ir šventimas būna „daktariškai“ kuklus. Tą pačią dieną – sausio 5-ąją – yra gimęs dar vienas mūsų komandos narys, techninės pagalbos sunkvežimio vairuotojas Fata Bigašovas. Šįkart visa gimtadienio šventė užtruko gal 10 minučių – vakarinio susirinkimo metu atsikimšome šampano ir paspaudėme vieni kitiems rankas. Tik tiek.

– Kada Dakare sunkiau – pačiam sėdint prie vairo ar vadovaujant komandai?

– Ir vienas, ir kitas darbas yra labai įtemptas. Skirtumas tik tas, kad dirbant su visa didžiule komanda atsakomybės laipsnis kur kas didesnis. Šiose pareigose rūpesčių ir problemų, kurias reikia spręsti, žymiai daugiau. Tačiau piloto patirtis padeda geriau suvokti situaciją iš vidaus, daugeliu atvejų veikti greičiau ir tiksliau.

– Kaip jūsų akimis evoliucionuoja Dakaras ir šiose lenktynėse startuojantys sunkvežimiai?

„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Čaginas Dakaro bekelės maratone
„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Čaginas Dakaro bekelės maratone

– Visų pirma – auga greičiai. Jei anksčiau bene svarbiausias dalykas buvo technikos patikimumas, tai dabar apie tai net nekalbama, nes su lūžtančiomis mašinomis nenuvažiuosi niekur. Inžinieriai „išmokė“ sunkvežimius greičio ruože elgtis beveik taip pat, kaip „Mitsubishi EVO“ ar „Subaru Impreza“ sedanus klasikiniame ralyje: po šuolių per tramplinus jie žemę paliečia visais keturiais ratais vienu metu. Mūsų mašinos valdomos beveik taip pat tiksliai, nors sveria keliskart daugiau. Pažiūrėkite į greičio ruožų rezultatus ir pamatysite, kad lyderiai sunkvežimių klasėje patenka į penketuką bendroje įskaitoje. Ir visa tai nepaisant to, kad maksimalus sunkvežimių greitis yra apribotas iki 140 km/val., o visureigiai tokių „pančių“ neturi.

– Kaip kinta techniniai reikalavimai Dakaro sunkvežimiams?

– Kažką naujo organizatoriai numato kiekvienais metais. Daugeliu atvejų tai būna apribojimai, kuriais stengiamasi padidinti lenktynių intrigą. Tiksliau – pristabdyti mūsų komandą. Taip vyksta visose techninio sporto šakose nuo „Formulės 1“ iki kartingo. Todėl visą laiką vyksta savotiškas žaidimas: kai tik mūsų inžinieriai sugalvoja kokius nors originalius sprendimus, kurių neturi kitos komandos, po metų tie dalykai uždraudžiami, tada vėl laužome galvą, ką ir kaip patobulinti, o po to laukiame varžybų komisarų sprendimų, kaip turėsime „skriausti“ savo mašinas.

Kita vertus, mes neturime kai kurių sistemų, kuriomis naudojasi konkurentai. Tarkim automatinis greičio palaikymo mechanizmas pas mus atsirado tik šiais metais. Jis labai praverčia, kai reikia važiuoti per miestelius ar teisėjų darbo zoną, kur judėti leidžiama tik 30 ar 50 km/val. tempu. „Gaudyti“ tokį tempą spaudžiant akceleratorių koja dažnai būna pakankamai sunku: jei važiuoti bent truputį greičiau nei leidžiama – gauni žvėrišką piniginę baudą (pirmas kartas – 500 eurų, antras – 1000 eurų, o po trečio pažeidimo ekipažas gali būti pašalintas iš varžybų) jei slenki kad ir 2-3 km/val. lėčiau keletą kilometrų – prarandi brangias sekundes. To negalima sau leisti, nes konkurencija milžiniška.

„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Čaginas Dakaro bekelės maratone
„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Čaginas Dakaro bekelės maratone

– Kaip visgi jums pavyksta tiek metų išlaikyti lyderių pozicijas? Kur didžioji „KAMAZ Master“ greičio paslaptis?

– Kalbant apie „geležį“ mes paruošėme tokią mašiną, kokią leidžia techninis reglamentas. T. y. pagrindiniai variklio parametrai, kubatūra, galingumas, automobilio svoris, pakabos eiga ir panašūs dalykai visų sunkvežimių įskaitos lyderių– „Iveco“, MAN, „Tatra“, DAF ar „Renault“ – iš esmės vienodi.

Manau, kad viską lemia žmonės. Esam surinkę labai stiprią komandą su geriausiais savo srities specialistais. Mechanikai lauko sąlygomis sugeba pašalinti net rimčiausius gedimus. Be to, naujiems startams pradedame ruoštis praktiškai iškart po kiekvienų metų Dakaro finišo – dalyvaujame įvairiose dykumų lenktynių serijose Afrikoje ir t. t.
Ką gauna standartiniai sunkvežimiai iš to, ką jūsų komanda išbando lenktynėse?

„KAMAZ Master“ tikrai dirba ne tik tam, kad būtų populiarinamas KAMAZ technikos prekinis ženklas. Čia, kaip ir kitose automobilių sporto disciplinose, ryšiai su gamykla labai glaudūs. Tos konstruktorių idėjos, kurios pasiteisina Dakare, atsiduria ant serijinius vilkikus tobulinančių inžinierių darbo stalo – jie ieško galimybių įdiegti tuos dalykus į kasdienes transporto priemones. Dabar negalėčiau detalizuoti, kas tiksliai pastaraisiais metais buvo nuveikta šioje srityje, bet faktas tas, kad „KAMAZ Master“ komanda ir KAMAZ mokslinių – techninių tyrimų centras iš esmės įsikūrę po vienu stogu. Tai abipusiai naudinga.

– Kokios jūsų „kovinio“ sunkvežimio techninės charakteristikos?

– Kaip ir sakiau, mūsų automobiliai „telpa“ į visus techninius reglamentus, bet nėra patys galingiausi. Turim po pernai metų kiek patobulintą „Liebherr D9508“ variklį. V8 tipo turbininės jėgainės darbinis tūris 16 litrų, jo galia – 920 AG, o maksimalus sukimo momentas – 4000 Nm esant 1500 aps./min. Degalų sąnaudos priklauso nuo kelio sąlygų ir važiavimo režimo, todėl svyruoja tarp 70 ir 200 litrų 100 kilometrų. Maksimalus įmanomas greitis – 163 km/val. Svoris su pilnais degalų bakais viršija 10 tonų. Transmisija iš ZF kompanijos. Visi keturi ratai yra varantieji. Padangos – „Michelin“ XZL 14R20. Stabdžiai – būgniniai. 

Beje, mūsų mašinos nėra pačios galingiausios. Vaikinai iš „Tatra“ komandos šiais metais pasikinkę 1050 AG. Kitų sunkvežimiai panašaus pajėgumo – „Iveco“ 900 AG , MAN 700 AG. Tik „Renault“ naudoja kiek silpnesnį 600 AG variklį, bet jų mašina sveria tik 7,3 tonos.

Cargonews.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas