Dabar populiaru
Publikuota: 2016 lapkričio 1d. 00:04

Kunigas motociklininkas Rimantas Rimkus pirmenybę teikia religijai

Kunigas Rimantas Rimkus
Arturo Politovo nuotr. / Kunigas Rimantas Rimkus

Nors sovietinėje Lietuvoje pamatyti kunigą, užsimetusį sutanos skvernus ant peties ir motociklu važiuojantį į atlaidus, būdavo įprastas reiškinys, dabar tai – retenybė. Ir net ne dėl to, kad nūdieną segamės šalmus ir dėvime motociklininko aprangą...

Kalbamės su Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje dirbančiu kunigu Rimantu Rimkumi.

– Kunigas ir motociklas. Ar tai „suderinama“?

– Pirmiausia, kunigystės negaliu įvardinti tik darbu – tai kur kas daugiau. Man kunigystė yra mano gyvenimas. Tėvystės juk nepavadinsi darbu – tai taip pat gyvenimas, kurio nuolatos mokomasi. Taip ir aš: ką bedaryčiau, kur ir su kuo bebūčiau, pirmiausiai stengiuosi būti geras kunigas Rimantas. Skaudu būtų, jeigu mane pažįstantys žmonės manyje matytų keliautoją, motociklininką ar dar ką nors, bet nematytų pirmiausia kaip kunigo.

Arturo Politovo nuotr./Kunigas Rimantas Rimkus
Arturo Politovo nuotr./Kunigas Rimantas Rimkus

– Ar pažįstate daugiau kolegų motociklininkų? Galbūt kartu keliaujate, važinėjatės?

– Vyresnės kartos kunigai seniau dažniau važinėjo motociklais, nes automobilį įsigyti buvo sunkiau nei kokį „Iž‘ą“. Bėgant metams ir atsiradus galimybei daugelis persėdo į „patogesnes“ priemones. Tačiau ir dabar yra ne vienas jaunas ir vyresnis kunigas važinėjantis motociklu, tik jau laisvalaikiu.

– Kokia užsienio bei kitų religijų situacija šiuo klausimu?

– Motociklas nėra nuodėmė ar uždraustas tikėjimo vaisius. Pietų kraštuose, dideliuose miestuose įprasta, kad dauguma žmonių mieliau sėda ant motorolerių ar motociklų. Tad kunigai – irgi ne išimtis, nes paprasčiausiai didesniuose miestuose tai yra patogesnė susisiekimo priemonė nei automobilis.

Atsimenu, kaip pirmą kartą Prancūzijoje mačiau, kaip ilgaplaukis, barzdotas baikeris atriedėjo į bažnyčią „čioperiu“ ir, didžiausiai mano nuostabai, jis buvo kunigas. Dabar tai manęs nė kiek nestebina.

Motociklas nėra nuodėmė ar uždraustas tikėjimo vaisius

Prieš keletą metų lenkai motociklininkai buvo susiorganizavę kelionę aplankyti Aušros vartus, kur išklausė Šv. Mišių, Kryžių kalną ir kitas vietas – tarp jų buvo ir keletas kunigų.

– Ką jums suteikia motociklas? Kodėl juo važiuojate?

– Šiandien daugeliui motociklas asocijuojasi su tam tikra kultūra ar net saviraiška. Į mano gyvenimą motociklas atėjo pirmiausia kaip transporto priemonė iš taško A nukeliauti į tašką B. Galima sakyti, kad tuo jis ir liko dabar, tik tarp taškų po truputį augo atstumas.

Motociklas man – daugiau laisvalaikio ir kelionių pagalbininkas. Nors laisvalaikio šiuo metu turiu labai nedaug, bet ir trumpa vienos dienos išvyka Lietuvos kaimo keliukais gali būti labai įdomi. Kur tik su motociklu provincijoje pasirodai, ten sutinki linksmus žmonės – kiekvienas stengiasi pašnekinti, papokštauti.

„Pudra Photography“ nuotr./Kunigas Rimantas Rimkus
„Pudra Photography“ nuotr./Kunigas Rimantas Rimkus

– Dabar turite „enduro“ kelioninio tipo motociklą. Kodėl būtent tokį?

– Kaip jau minėjau, motociklas man – pagrindinis kelionių įrankis, todėl išsirinkau BMW R 1200GSA. Man tai – universaliausias motociklas, tinkantis ilgoms kelionėms, bekelei, kalnų serpentinams vynioti ar nuobodžiose autostradose kilometrus skaičiuoti. Šiuo motociklu važinėju nuo 2011 m.

– Kelionės aplink Lietuvą APL dalyviai prisimena jus kaip Pažintinio maršruto dalyvį. Kokie įspūdžiai?

Kuo tolimesnė kelionė, tuo įdomesnė. Japonija buvo „kažkas tokio“, bet dabar gyvenu Irano įspūdžiais.

– APL man asocijuojasi su keliautojų vasaros stovykla. Kur dieną vyksta įvairūs užsiėmimai, o vakare prie laužo dalinamasi buvusių kelionių įspūdžiais ir kalbama apie būsimas keliones. Seniai domėjausi APL, bet važiuoti tradiciniu maršrutu – Lietuvos perimetru – nedrįsau. Tad kai buvo sukurtas Pažintinis maršrutas – iš karto pasirašiau. Tuo metu ruošėmės su Edmundu ir Raidu kelionei aplink Juodąją jūrą, todėl tikriausiai daugumai įkyrėjau su savo klausimais „kas? kur? kaip reikia?“

– Kokios kelionės ar nuotykiai su motociklu paliko neišdildomą įspūdį?

– Kuo tolimesnė kelionė, tuo įdomesnė. Kai apvažiavome su Raidu Juodąją jūrą, maniau, kad tai pati įdomiausia mano kelionė ir įdomesnės jau neįmanoma susiplanuoti. Po kiek laiko pasitaikė proga pakeliauti po Japoniją. Tiesa, ne motociklu (ten jo dažnai pasigesdavau), nes dėl atstumo ir kompanijos tai buvo neįmanoma. Japonija buvo „kažkas tokio“, kuo ir dabar negaliu atsižavėti ir sakiau, kad jau tikriausiai nieko įdomiau nebus. Tačiau po kelerių metų pavyko su motociklu nuvykti ir pakeliauti po Iraną. Dabar gyvenu Irano įspūdžiais...

Asmeninio archyvo nuotr./Kunigas Rimantas Rimkus Irane
Asmeninio archyvo nuotr./Kunigas Rimantas Rimkus Irane

– Jūs taip pat žinomas kaip aktyviai dirbantis su jaunimu. Kokius projektus vykdote, kaip bendraujate?

– Manyčiau, per stipriai pasakyta. Tikrai yra daugiau ir gražiau dirbančių kunigų su jaunimu negu aš. Man tiesiog patinka su paaugliais būti, bendrauti, eiti tikėjimo keliu. Tikriausiai tai ir yra didžiausias vykdomas projektas.

– Turbūt motociklas turi teigiamą atgarsį jaunuolių širdyse?

– Motociklas pirmiausiai tarnauja kaip priemonė pralaužti nusistovėjusius stereotipus apie kunigus: kad jie yra nuobodūs, tarsi kito pasaulio žmonės. Žinodamas, kad važinėju motociklu ir netikintis žmogus išdrįsta prieiti ir užduoti kartais net labai asmeniškus ar skaudžius klausimus, dėl kurių galbūt nedrįstų ateiti į bažnyčią.

Eismo kultūra yra glaudžiai susijusi su bendra žmonių kultūra.

– Jūsų nuomone, kokia yra eismo kultūra Lietuvoje? Kokia yra stiprioji pusė, o kur dar turėtume pasitempti?

– Manau, kad eismo kultūra yra glaudžiai susijusi su bendra žmonių kultūra. Labai gerai šią mano teoriją pagrindžia aplankytos šalys.

Japonijoje mačiau tokį įvykį: vienas japonas sugalvojo, kad jam reikia pereiti labai plačią, kelių juostų gatvę. Magistralė buvo atskirta nuo pėsčiųjų, kad kuo mažiau žmonių sugalvotų taip, kaip šis japonas. Matydamas, kaip jis lipa per tvorelę, laukiau, kuo visa tai baigsis. Mano nuostabai, pamačiau, lietuvio akimis žvelgiant, stebuklą. Automobilių vairuotojai, pamatę, kad žmogus ruošiasi kirsti magistralę, ramiai sustojo ir jį praleido be jokio pypsėjimo.

Kitas pavyzdys – iš Irano: važiavome per milijoninius miestus, kuriuose nebuvo jokio šviesoforo, bet kažkaip eismo dalyviai sugebėdavo gatves kirsti – pypsėdami, rėkaudami, bet po truputį stūmėsi į priekį. Chaosas buvo didžiulis, bet žmonės stengėsi matyti vienas kitą.

Manau, kuo labiau matysime vienas kitą ir galvosime apie kitą, tuo didesnė kultūra bus ir mūsų keliuose.

Asmeninio archyvo nuotr./Kunigas Rimantas Rimkus
Asmeninio archyvo nuotr./Kunigas Rimantas Rimkus

– Galbūt tai netaktiškas klausimas, bet ar galėčiau paprašyti jūsų palaiminimo Lietuvos motociklininkams?

– Kodėl netaktiškas – taktiškas, net labai. Kunigai ir turi laiminti žmones, ir melstis už juos. Kai gyvenau Biržuose, su vietiniu „Aquila“ baikerių klubu buvome surengę labai gražią šventę Šv. Kristoforo, keliautojų globėjo, garbei. Suvažiavo daug motociklininkų, tarp jų buvo ir kunigų, su kuriais kartu meldėmės Šv. Mišiose prašydami Dievo globos keliuose. Po mišių šventinome motociklus.

Prisipažinsiu, kad dažnai maldoje prisimenu motociklininkus – ypač išgirdęs liūdną žinią. Labai liūdžiu, kai išgirstu, kad kas nors iškeliavo... Tad prašau, kad Dievas laimintų kiekvieną motociklininką kelyje, o motociklininkas prisimintų, kad angelas sargas skrenda tik savo vieninteliais sparnais ir nėra labai greitas.

motociklininke.lt
Temos: 2 Motociklas Kunigas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie Gazas