Keltas į Turkmenistaną iš išorės buvo panašus į bet kokį kitą keltą. Kažkur apačioj buvo mašinų skyrius, aukščiau – kajutes, o virš kajučių buvo patalpintos kavinės, parduotuvės ir restoranai. Skirtumai nuo reguliaraus kelto būtų nebent tokie, kad į mašinų skyrių patekti buvo griežtai draudžiama, kajutės buvo katastrofiškai prastai įrengtos su nefunkcionaliais unitazais ir vargiai veikiančiom kriauklėm, o parduotuvės, kavinės ir restoranai tiesiog neegzistavo.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol rally“ dienoraštis. Kelto valdymo štabas |
Norint kelte nusipirkti alaus, reikėjo už puslitrį kloti 5 JAV dolerius. Su vietiniais buvo galima buvo bandyti derėtis. Tačiau tokio tipo derybos buvo labai komplikuotos, vietiniai laikė savo rankose didžiąją dalį kozirių. Jau ne pirmą kartą mums teko susitaikyti su realybe, kad išvažiavus už Europos ribų paprasto piliečio turimos kortos praranda didelę dalį savo vertės. Mantas bandė stumdyti kažkokias derybas, lyg ir sugebėjo sustumdyti labiau nei per pus pigesnį alų bet finale gavo kažkokį siaubingą, visiškai išsivadėjusį gėrimą. Jo, nieko neįtardamas, pabandė paragauti Tomas. Porą minučių pasispjaudęs jis liūdnu veidu pareiškė, kad šito reikalo geriau būtų negerti.
Kelionė keltu truko maždaug aštuoniolika valandų, kurios metu visi spėjo nusiraminti po juos prieš tai nuskriaudusios šokiruojančios procedūros. Jeigu ignoruotume kainą ir kajučių stadiją, pats kėlimasis buvo ganėtinai malonus. Galima buvo išlipti ant denio, pasimėgauti grynu oru bei nesimaudymu Kaspijos jūroje, pabendrauti su kitais ralistais arba tiesiog pamiegoti.
Nieko per daug įspūdingo keliantis neįvyko. Einis sutvarkė Simono kojos nykštį, kuris buvo supjaustytas į surūdijusį metalą ir pradėjęs puliuoti. Suteikus pirmąją pagalbą, Simonas su Tomu sugebėjo įsiprašyti į kelto variklių patalpą ir apžiūrėti kaip veikia kelto svarbiausi gyvybiniai organai. Tuo tarpu vienintelės dvi ralyje dalyvaujančios patrauklios ir keltu besikeliančios merginos gavo begalę dėmesio nuo vietinių. Apžėlę, nesiprausę ir prasmirdę vyriškosios lyties ralistai dėmesio praktiškai negavo. Juos kalbino tik viską draudžiantis daryti bocmanas.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol rally“ dienoraštis. Kelto varikliai |
Į uostą atplaukėme apie septintą valandą ryto, sekmadienį. Visi buvo pakelti anksti iš ryte ir suvaryti į ankštą patalpą be kėdžių. Tomas tą rytą, po trijų dienų pertraukos, ketino nusiprausti. Jam nepasisekė, mat jis buvo pažadintas, išprašytas iš lovos ir nuvarytas į laukimo kambarį prieš spėjant įgyvendinti savo planus. Didelėj patalpoj pralaukus porą beprasmiškų valandų visi buvo suvaryti laukan prie muitinės durų.
Virš durų kabojo milžiniškas šalies vado portretas. Į vidų niekas, išskyrus vietinius, įleidžiami nebuvo. Vietiniams pastoviai buvo leidžiama užkirsti eilę, tad kurį laiką bandymas rikiuotis prie durų buvo visiškai bevaisis. Lauke temperatūra perkopė 40 laipsnių. Pagal mūsiškį Celcijų. Tualetai buvo tiesiog siena prie geležinkelio. Beje, tie tualetai buvo oficialūs, mat ten nukreipė net pasieniečiai.
Į kondicionuotas patalpas visus suleido maždaug po keturių valandų laukimo. Žodį „suleido“ naudoju labai laisvai – mes ten sugužėjom, kai apsauginiai pietavo ir nebuvo kam mūsų sulaikyti. Patekimas į vidų anaiptol nereiškė mūsų vargų pabaigos, mat tik tada prasidėjo neišvengiamasis biurokratinis procesas. Tuomet Mantas atrado savo slaptą talentą – pasieniečių saldžialiežuviavimą. Teliko tik šokinėti per kažkieno sugalvotas idiotiškas kliūtis. Idiotiškas, komplikuotas, beprasmiškas ir bereikalingas kliūtis.
Negana to, kad reikėjo susimokėti už vizas, dar reikėjo mokėti už daugelį sveiku protu nesuvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, išvažiavimas iš kelto per lieptelį buvo apmokestintas taip pat, kaip ir įvažiavimas. Kad susimokėti, reikėjo nueiti jau prie šalyje besirandančių kasų. Vizų dar neturintys ralistai ėjo į šalį, kad iš ten pasiimti išduodamą kvitą. Tada su tuo kvitu buvo einama prie kitų kasų, kur buvo sumokamas mažas mokestis ir gaunamas kitas kvitas. Jau su tuo kvitu buvo einama prie pagrindinių kasų, vėl susimokama ir tuomet buvo gaunamas antspaudas.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol rally“ dienoraštis. Prie Turkmėnistano muitinės |
Toks beprasmiškas popierių stumdymas truko apie dvylika valandų, nemenkame karštyje. Devintą ryto atvykę į uostą mes iš jo pajudėjome apie devintą vakaro. Ir taip neefektingi uosto darbuotojai pasistengė išnaudoti kiekvieną jiems turimą pertrauką. Kodėl gi ne? Mūsų, šalies svečių, komfortas jiems buvo paskutinėje vietoje. Aptarnavimas buvo beveik toks pats atšiaurus ir nedraugiškas, kokį tekdavo patirti mokyklos valgykloje. Valgyklos vedėja Stefanija Turkmėnistano uosto muitinėje darbą gautų kartu su pirmu paaukštinimu.
Viso skausmingo proceso metu Einis su Tomu buvo pabandę nueiti iki vietinių išviečių, už visų pasų kontrolės punktų. Kaip bebūtų keista, ten irgi buvo galima patekti be vizų ir be antspaudų. Iš septynių tupyklos skylių šešios buvo papuoštos išmatomis, o viena buvo ne tik papuošta, bet dar ir sugriuvusi. Dar tarp visų tų skylių, kurių neskyrė jokios durys, miegojo šuo. Tualetų būklė buvo beveik tokia pati prasta, kaip sienos kirtimo procesas. Einio ir Tomo gamta staiga nebešaukė.
Apie devintą valandą vakaro mums galų gale pavyko pajudėti. Po begalės beprasmiškų klausimų, patikrinimų ir bereikalingų formų mes pagaliau palikome tą velnio neštą ir pamestą muitinę.
Išvažiavę iš muitinės mes su maždaug aštuoniais papildomais ralistų ekipažais suformavome konvojų. Konvojaus priekyje, žinoma, važiavome mes su savo „Dacia Duster“, už mūsų riedėjo „Baatard sausage“ komanda, o iš galo vilkosi visi kiti. Apsipirkę vietinėje krautuvėje Rygos šprotų ir tarybinių meduolių mes pajudėjome link Karakumo dykumos.
Dykumoje visi puslankiu išrikiavo savo automobilius, per vidurį susistatė palapines ir, šiek tiek pagurkšnoję alkoholio, pabendravo ir nuėjo miegoti. Verta paminėti, kad tuštinimasis dykumoje žvelgiant į žvaigždėtą dangų buvo daug kartų geresnis už visas prieš tai bandytas pragariškas skyles. Niekad nemanėme, kad eidami į dykumą su kastuvu vienoje rankoje su tualetinio popieriaus rulonu kitoje, galėtume jaustis tokie civilizuoti. Niekada nemanėme, kad šis procesas galėtų būti toks romantiškas.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol rally“ dienoraštis. Ašgabado centre |
Kitą rytą kiekviena komanda savo pasirinktu tempu patraukė link Ašgabado, Turkmėnistano sostinės. Mes ir toliau sėkmingai kooperavomės su „Baatard sausage“. Labai greitai visą likusį konvojų palikome toli užnugaryje. Turint omeny, kokie prasti yra Turkmėnistano keliai, net mums buvo keista, kaip mes sugebėjome per juos išlaikyti normalų tempą ir neužsimušti. Įsivaizduokite skylėtą, susiraukšlėjusią patalynę arba užtrauktas užuolaidas – taip atrodo Turkmėnistano keliai. Tačiau dažniausiai jie atrodo žymiai blogiau.
Pakeliui į Ašgabadą sustojome prie Turkmėnistano sūriųjų ežerų. Tai yra giliai kalne esantys telkiniai, nelabai entuziastingai reklamuojami „Lonely planet“ parašytame Turkmėnistano gide. Telkiniuose tvyro stiprus sieros aromatas, grindinį dengia dumblas ir šikšnosparnių išmatos. Dušą atstojo lauke rasta laistymo žarna.
Ašgabadą mes galų gale pasiekėme vakarop. Viešbučių Turkmėnistano sostinėje nėra apstu, tad tik po pusantros valandos paieškų mums pavyko susirasti viešbutį. Tradicinio miesto centro čia irgi nebuvo – tautos vadas nugriovė daugelį istorinių pastatų ir perstatė miestą iš marmuro. Taip pat, nuo 23 val užsieniečiams draudžiama eiti į gatvę. Nusižengus šiai taisyklei taikomos baudos ir žmonės yra areštuojami. Taigi vakarą baigėme tupėdami savo kambaryje ir bendraudami su kitais ralistais. Ar gailimės čia atvykę? Anaiptol. Tokį beprotnamį sveika būtų pamatyti kiekvienam. Po to retas išdrįstų Lietuvą pavadinti “bananų respublika”.
Išsiskalbę drabužius ir apkloję vienas kitą nuėjome miegoti. Kitą dieną laukė keliavimas link „pragaro vartų“.
