Paskutinį liepos antradienį atsibudome savo sunkiai iškovotame viešbučio kambaryje Ašgabade. Visos sienos buvo aptriušusios, nukabinėtos neįtikėtinai beskoningais tapetais bei padabintos įvairiausių formų plėmais. Patalynė ir rankšluosčiai smirdėjo riebalais, vos veikiančios dušo galvutės pasikabinti nebuvo kur ir šiaip bendrai paėmus viso kambario atmosfera dvelkė toli istorijoje paliktu Sovietinų Sąjungos laikotarpiu.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“ dienoraštis. Gamta Turkmėnijoje |
Su visais kartu keliavusiais ralistais prieš tai buvome sutarę savo racijas nusistatyti vienu dažniu. Vakarą prieš, ieškant kelio į viešbutį, visus posūkius aiškinome kartu keliavusiems ir šiek tiek atsilikusiems „Baatard sausage“ nariams. Kadangi Ašgabade viešbučių yra labai mažai, mūsų instrukcijų klausėsi didžioji dalis aplinkui buvusių ralio dalyvių, ko pasekoje beveik visi apsistojome tame pačiame viešbutyje. Galima būtų manyti, kad esant tokioms aplinkybėms visi kartu eitume žmonėtis ir tyrinėti naktinį miesto gyvenimą, bet kadangi Turkmėnistane užsieniečiams galioja komendanto valanda, niekur kelti kojos negalėjome.
Dar šiek tiek įdomių faktų apie Turkmėniją, be galiojančios komendanto valandos:
- už nešvaraus automobilio vairavimą miestuose yra skiriamos baudos,
- priėjimas prie interneto šalyje praktiškai neegzistuoja ir daugybė puslapių jame yra blokuojami, tame tarpe ir Facebook'as,
- šalyje privaloma keliauti iš anksto nustatytu maršrutu (susimokėjus už kiekvieną kilometrą) ir išvažiuoti per dokumentuose nurodytą pasienio postą,
- Turkmėnistano gyventojams be vyriausybės sutikimo į užsienį važiuoti yra draudžiama,
- Litras dyzelio šalyje kainuoja 60 centų,
- Duona yra šventa ir ją reikia atitinkamai gerbti. Negalima net trupinti.
Atsibudome Ašgabade, kuriame iki 45C užkepina saulė ir viskas yra pastatyta iš naujo blizgančio marmuro. Pats miestas, nors ir tuščias bei kraupus, atrodo įdomiai ir netgi savotiškai maloniai. Jame yra ir turgūs ir net parduotuvių – visai kaip vakarų pasaulyje. Tiesa, absoliučiai visur reikia derėtis. Netgi maisto prekių parduotuvėje kainos yra elastingos ir linkusios keistis priklausomai nuo klientų užsispyrimo. Barų ir klubų šalyje irgi yra, bet į juos mum, dėl komendanto valandos, patekti ir nepavyko.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“ dienoraštis. Gamta Turkmėnijoje |
Šiek tiek pasitrynę po Turkmėnistano sostinę, išsiuntę atvirukus (kurie vargu ar pasieks savo tikslus, ypač nepolitkorektiški Tomo paistalai) ir vienintelėje miesto internetinėje kavinėje pasitikrinę elektroninį paštą vėl susėdome į savo „Dacia Duster“. Tos dienos tikslas buvo pasiekti „Pragaro vartus“ arba Darvazą. Darvaza yra maždaug prieš 40 metų vykdytas ir nepavykęs sovietų bandymas kasti dujas. Įgriuvus šachtai visur reikalingosios dujos buvo pradėję sunktis . Kažkas nusprendė, kad norint tęsti darbus geriausia būtų jas greitai sudeginti. Įgriuvusi šachta dega iki dabar.
Darvazą nuo Ašgabado skiria truputis virš 300 km. Važiuojant normaliais tempais tas užtruktų apie tris valandas. Važiuojant Turkmėnistano keliais tas trunka tarp penkių ir šešių valandų, jei nesubyra automobilis.
Prie „pragaro vartų“ anksčiau buvo Darvazos miestelis. Buvusiam Turkmėnistano diktatoriui miestelis kažkodėl neįtiko ir jis įsakė nušluoti jį nuo žemės paviršiaus. Paliktos buvo tik duonkepės krosnys, mat duona yra šventa.
Kelias iki galutinio tikslo, „pragaro vartų“, vingiuoja klampiais bei smėlėtais dykumos keliukais, truputį nusukus nuo pagrindinio kelio. Visi kiti ralistai, kad pasiektų „pragaro vartus“, pasisamdė vietinius su savo visureigiais. Mes, su savo Duster'iu, buvome vienintelis ekipažas, sugebėjęs įveikti dykumos bekelę ir pilnai pasiekti tikslą.
 |
| Keliautojų nuotr./„Mongol Rally“ dienoraštis. „Pragaro vartai“ |
„Pragaro vartai“ atrodė labai įspūdingai. Maždaug 70 metrų pločio krateris, kurio visus kraštus pastoviai laižo liepsnos. Nusileidus saulei jis ganėtinai kraupiai švyti aplinką gaubiančioje tamsoje. Kadangi tai nėra populiari, turistų lankoma vieta, nėra jokių bilietų ir prie pačio kraterio galima privažiuoti su automobiliu. Iš kraštų jokių turėklų nėra ir šiaip daryti galima ten ką nori. Nerekomenduotina, bet įmanoma, „Pragaro vartuose“ būtų keptis šašlykus.
Pasifotografavę prie kraterio nusileidome į šalia pagrindinio kelio esančią dykumą ir su kitais ralistais pasistatėme palapines. Šiek tiek pabendravus visi, išskyrus Tomą, Einį, Domą ir „Baatard Sausage“ narius Simon bei Chris, nuėjo miegoti.
Išsiruošėme naktį Karakumo dykumoje ieškoti visokio plauko gyvių. Smėlyje gyveno simpatiškai atrodantys driežai, labai nesimpatiškai atrodantys vorai ir daug mėšlavabalių. Tomas su Simonu užsilipę ant kalno tamsoje rado tūnančią gyvatę. Po telefoninės fotosesijos jinai galų gale pradėjo ant visų šnypšti ir tai bylojo apie laiką eiti miegoti.
Kitą dieną laukė išsvajotasis išvykimas iš Turkmėnistano.
