Paklauskite bet kurio iš jų, ypač tų, kurie lenktyniauja ne vienerius metus ir yra iškovoję ne vieną svarią pergalę, ir išgirsite atsakymą, kad lenktyniauti reikia saugiai. Aišku, lenktynininko apibūdintas saugus greitis nuo to, kurį reglamentuoja galiojančios Kelių eismo taisyklės, gali skirtis kaip diena ir naktis. Tačiau juk kalbame apie sportą. Didelį greitį. Ir ribą, skiriančią emocijas keliantį lenktynių jaudulį nuo gresiančių pavojų.
Gatvė – ne vieta „kietumo“ įrodymui
Pažiūrėkite, ką pirmiausia daro prie vairo atsisėdęs lenktynininkas? Įjungia radiją arba CD grotuvą? Ne, tikrai ne. Jis pirmiausia prisisega saugos diržą. Pasakysite, kad tai nėra būtinybė, ypač mieste, moterys dar paantrins, kad diržai spaudžia krūtinę... Bet saugos diržai pirmiausia saugo jus, jūsų gyvybę. Skamba banaliai, bet tai tiesa. Paklauskite bent vieno žmogaus, patyrusio avariją: jeigu jis vairavo prisisegęs saugos diržus, traumos gal net nepatyrė. O sportininkai, patikėkite, avarijų yra turėję. Štai tada ir supranti, kad saugos diržo reikia tau, o ne policininkui, kuris gali nubausti dėl šio eismo taisyklių pažeidimo.
„Lakstyk trasoje. Gatvė, kur važiuoja kiti eismo dalyviai, tikrai nėra lenktynių ir kvailų manevrų vieta. Čia galioja visiems vienodos taisyklės, kurių PRIVALU laikytis. Jeigu jautiesi esąs Schumacheris, jeigu nori išbandyti save, jeigu tiki, kad puikiai vairuoji, tikrai rasi galimybę dalyvauti varžybose. Yra žiedinės lenktynės, yra „bulių kautynės“. Štai tada ir bus proga įrodyti, koks esi „kietas“, – sako nusipelnęs treneris Jonas Dereškevičius. – Tikras lenktynininkas, o ne tas, kuris tik įsivaizduoja tokiu esąs, visada prisisegs saugos diržus. Nes negali klibėti automobilyje, tu privalai jį jausti ir kontroliuoti. Sportininkai juk net į spidometrą kartais nežiūri, jie jaučia, kur greitis dar yra saugus, o kur praranda automobilio kontrolę. Aš sakyčiau, kad padangų galimybes lenktynių metu reikia išnaudoti 95 procentais, o lemiamomis sekundėmis 98–99 procentai yra leistina riba. Bet sportininkas visuomet privalo pasilikti rezervą. Geriausi lenktynininkai jaučia, kur yra ta riba, kiti – ją dažnai peržengia.“
Mokytis reikia visiems ir visada
Patyręs treneris, kurio patarimai yra padėję beveik visiems žinomiems mūsų šalies sportininkams, akcentuoja automobilio kontrolę: „Būtina jausti techniką, turėti savotišką grįžtamąjį ryšį su mašina. Juk jauni sportininkai dažnai per greitai įvažiuoja į posūkį. Dėl to išvažiuoja per lėtai arba visai nebeišvažiuoja. Kur kas daugiau patirties turintys lenktynininkai puikiai suvokia, kaip neprarasti dinaminių mašinos savybių, todėl posūkius įveikia kitaip. Rezultatas paprastai būna labiau patyrusių naudai“, – sako J.Dereškevičius.
Daugelio ralių laimėtojas Saulius Girdauskas pripažįsta, kad paprasti vairuotojai, kaip ir lenktynininkai, turėtų tobulėti ir gerinti savo įgūdžius. „Mes, sportininkai, malonumą jaučiame, kai greičio ruožą pavyksta įveikti be klaidų. Galiu sakyti, kad siekiame tobulybės, nors ne visuomet pavyksta. Bet tam, kad trasoje jaustumeisi saugesnis, reikalingos treniruotės. Kartais aš šturmanui po greičio ruožo pasakau, kur jis suklydo, kartais jis nurodo mano klaidas, tačiau abiem būna gera, kai po greičio ruožo finišo vienas kitam pasakom, jog viskas buvo labai gerai. Mokytis gali kiekvienas. Ir tai derėtų daryti kiekvienam eismo dalyviui. Nes dabar atrodo, kad bet kuris žmogus, gavęs vairuotojo pažymėjimą, jaučiasi viską žinantis ir mokantis. Automobilis tapo įprastu mūsų gyvenimo daiktu. Ir kartais net nesusimąstome, kad jį vairuoti galima kiek kitaip, kad vairuoti galima paprasčiausiai geriau“, – teigė S.Girdauskas.
