Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Užšalusį Baikalą motociklu įveikęs lietuvis: buvau pasiruošęs viskam

Karolio Mieliausko kelionė Baikalo ledu
Asm. archyvo nuotr. / Karolio Mieliausko kelionė Baikalo ledu
Šaltinis: 15min
3
A A

Tūkstančius kilometrų vienui vienas motociklu nuvažiuojantis Karolis Mieliauskas neseniai įveikė dar vieną iššūkį – Baikalo ledą. Iš Rusijos sugrįžės motociklininkas pripažįsta, jog šįkart teko ne tik įveikti pačiam save, tačiau ir svarstyti, ar tęsti kelionę toliau. „Klausite ar jau atsivažinėjau? Nė kiek!“, – nusijuokė pašnekovas.

Ištikimas enduro klasei

Nuo vaikystės su motociklais nesiskiriantis, o į tolimesnes keliones dvirate transporto priemone prieš dešimtmetį pradėjęs leistis K.Mieliauskas skaičiuoja nuvažiavęs arti šimto tūkstančių kilometrų. „Vieną dieną tiesiog supratau, kad man patinka važiuoti toli. Taip pradėjau važinėti ne tik po mišką. Motociklu jau aplankiau Padniestrę, Moldovą, Ukrainą, Baltarusiją, Lenkiją, Ispaniją, Saharos dykumą, per visą Rusiją važiavau nuo Vilniaus iki Vladivostoko, o dabar važiavau per užšalusį Baikalo ežerą“, – pasakojo 35-erių vyras.

Anot įmonei vadovaujančio motociklų entuziasto, jį labiausiai traukia išskirtinės vietos ir atstumas iki jų. Įveikdamas kilometrą po kilometro jis pastebėjo, kad net ir dienas pradėjo skaičiuoti nuvažiuotu kilometražu: „Įveikti tą patį atstumą automobiliu ir motociklu yra du skirtingi dalykai. Daugiausiai per dieną esu nuvažiavęs 1100 km. Taip, tokiose kelionėse ir rizikos daugiau. Tačiau koks skirtumas, koks yra oras ar savijauta jei esi nusiteikęs nuvažiuoti konkretų atstumą. Neleidžiu sau sustoti, tačiau rizikuoju viską protingai pasverdamas. Jei pradėsiu gailėtis savęs, labai greitai gali tapti per šalta, per karšta ar tiesiog baisu“.

Vairuodamas Yamaha XT660Z Tenere 2008 m. gamybos enduro klasės motociklą, skirtą važiuoti ne tik plentu, jis žino, jog tik pačius elementariausius gedimus galės susitvarkyti pats, tad labai nutolti nuo civilizacijos gali būti pavojinga. „Nesu mechanikas, todėl turėjau įvertinti ir tą faktorių, jog sutaisyti rimtesnį gedimą speigo metu savarankiškai bus neįmanoma. Visada su savimi vežuosi keletą įrankių, bet kartu ir tikiu, kad japonų sukurta technika nepaves. Galiausiai, šiuolaikiniuose motocikluose net užvedimo kojelės, jei nusėdo akumuliatorius, užvesti nepavyks. Jau trečią sezoną važinėju šiuo motociklu ir iki šiol nesklandumų kelyje pavykdavo išvengti. Nors transporto priemonės ir keitėsi, bet vienas dalykas nekinta. Visada renkuosi enduro klasę. Jie geriausiai tinka kelionėms pačiais įvairiausiais keliais. Šįkart ir važiuojant ledu“, – šypteli pašnekovas.

Neliko vietos baimei

Vasarą aplankęs giliausią pasaulyje Baikalo ežerą ir susižavėjęs jo gamtos magija druskininkietis nusprendė, kad ten dar sugrįš. Į pusmetį planuotą kelionę jis leidosi kovo pradžioje. Į Irkutską išsiuntęs motociklą jis nuskrido į šį vieną svarbiausių Sibiro miestų iš kur ir pradėjo savo kelionę. Tiesa, Sibiras lietuvį pasitiko nesvetingai. Pirmosiomis dienomis prisnigo tiek, kad buvo sunku pavažiuoti, o per pūgą nesimatė ežero krantų.

Asm. archyvo nuotr./Karolio Mieliausko kelionė Baikalo ledu
Asm. archyvo nuotr./Karolio Mieliausko kelionė Baikalo ledu

„Kartais tikrai pagalvodavau, kad gal jau laikas skristi namo. Kokių tik minčių nekilo. Tačiau pasiduodant jų srautui gali prasidėti nevaldoma baimė, kuriai ant Baikalo vietos paprasčiausiai nėra. Vėliau dar prasidėjo atodrėkis ir vietomis tapo iš tiesų sunku pradėti važiuoti vos stabtelėjus. Nieko nemačiau. Tiesiog važiavau. Turėjau judėti į priekį“, – prisiminė pašnekovas.

Paklausus, kodėl šįkart pasirinko tokią ekstremalią kelionę ir ar nebuvo baisu važiuoti ledu ežero, kurio gylis siekia net 1637 m., K.Mieliauskas sakosi neradęs niekur kitur galimybės nuvažiuoti tokius didelius atstumus storu ledu. „Tiesiog Rusija savo dydžiu suteikia galimybę važiuoti ilgai. Jei noriu nuvažiuoti 10 000 km. motociklu, tai yra vienintelis mano pasirinkimas. Tiesa, iš pradžių rinkau informaciją, kad žinočiau, kada ledas būna storiausias, kokio oro galiu tikėtis, bet galiausiai supratau, kad visų atsakymų negausiu. Reikia tiesiog paversti svarstymus realybe ir važiuoti. Jokio nerimo nebuvo. Tik natūralus jaudulys“.

Nenuspėjamos oro sąlygos ir pūgą keičianti saulė tirpdė ledą. Važiuojant nelikdavo net vėžių žymių. Jokių ženklų, kad neseniai čia dar buvo keliautojas iš Lietuvos. Vėl ir vėl prisnigus jis negalėjo įžiūrėti, ar it stiklas slidus ledas neįtrūkęs. Taip kaskart suprasdamas, kad jau laikas traukti į krantą ieškoti nakvynės, jis pamatydavo, kad krantas yra toliau nei atrodo – 15 – 20 km. atstumu. Nuo civilizacijos jį visada skirdavo ledo įtrūkimai. Vieni jų žiojėjo tarsi atvira keleto metrų pločio žaizda, o kiti priminė sudužusį stiklą. Ir tik privažiavus arčiau buvo matomas vanduo. Toks, tarsi pamirštos ledo kapinės, vaizdas kartojosi kas keletą kilometrų. Šiose situacijose, pasak keliautojo, gelbėja tik nuolatinis judėjimas į priekį, ryžtas ir noras įveikti visus sunkumus.

Asm. archyvo nuotr./Karolio Mieliausko kelionė Baikalo ledu
Asm. archyvo nuotr./Karolio Mieliausko kelionė Baikalo ledu

Keistas susitikimas

Traukdamas pavojingu ledo keliu druskininkietis pastebėjo ir dvi lėtai judančias žmonių figūras. Susidomėjęs, kas šie nutrūktgalviai, kaip ir jis keliaujantys šalčio kaustomu Baikalu, užkalbino juos. Paaiškėjo, kad tai du tėvynainiai keliautojai, pėsčiomis einantys per Rusiją. „Palaikome ryšį ir šiandien. Vienas jų dar dabar tęsia kelionę. Buvo tikrai netikėta ir įdomu sutikti kitus lietuvius. Kas galėjo pagalvoti, kad susitiksime tokioje vietoje“, – stebėjosi motociklų entuziastas.

Tačiau 15 laipsnių pagal Celsijų šaltis kaustė ne tik kūną. Benzino sąnaudos, lyginant su vairavimu esant įprastai temperatūrai, padvigubėjo. Jaunas vyras svarsto, kad galbūt dėl to kaltas ir prastos kokybės benzinas ar didelės apkrovos varikliui. 7 dienas K.Mieliauskas keliavo užšalusiu Baikalu tik naktimis pasiekdamas krantą. Per visą šį laikotarpį jis ledu įveikė 765 km. Ir nors paprastai Baikalo ledas tokiu metu būna skaidrus ir švarus, šiemet netikėtų oro išdaigų netrūko. Tad nenuostabu, kad buvo dienų, kai motociklininkas nesutiko nė vieno automobilio. Nepravažiavo net dažnai bet kokiu metų laiku Baikalą lankantys žvejai.

Sau ir namiškiams sakiau, kad neturiu jokių lūkesčių ir esu pasiruošęs bet kam.

„Sau ir namiškiams sakiau, kad neturiu jokių lūkesčių ir esu pasiruošęs bet kam. Kad ir kas benutiktų, buvau pasiruošęs priimti Baikalą su visa jo galybe, bet jau po pirmųjų dienų rašiau, kad nors ir neturėjau jokių lūkesčių, dėl to nesitarėme. Vaizdai, magiška Sibiro gamta, kalnai ir didybė buvo šimtąkart įspūdingesni nei galėjau įsivaizduoti. Pojūčiai taip pat buvo gerokai stipresni. Baikalas mano atmintyje išliko kaip tyla be spengimo. Tai išskirtinės energetikos vieta“, – įspūdžiais dalijosi keliautojas.

Pasiteiravus, kodėl visuomet į tolimas ir pavojingas keliones leidžiasi vienas, K.Mieliauskas patikino, kad kviečia bičiulius vykti kartu, nors įkalbinėti nieko nenori: „Man tikrai patiktų jei kas nors vyktų kartu, bet kartu nesu pasiruošęs atidėti kelionės dėl to, kad, pavyzdžiui, kas nors nebus pasiruošęs vykti šiemet. Artimieji mane labai palaiko ir visada žino, kad elgsiuosi atsakingai. Tik galbūt kiekvienas turime tam tikrą ribą to, ką laikome saugumu. Todėl ir socialiniuose tinkluose stengiuosi publikuoti tik gražias nuotraukas“.

Vos tik grįžus iš Baikalo keliautojo mintys ir vėl sukasi apie keliones motociklu ir nors aiškių datų dar nenumatė, tikras jis dėl vieno – kelionių plieniniu žirgu jis tikrai neatsisakys. Ir nesvarbu, keliauti teks vienam ar su kompanija, kelias visada padės atrasti kažką naujo ir netikėto.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas