Gruodžio 8 d., sekmadienį, viename skaitomiausių internetinių naujienlaikraščių pasirodė gausiai nuotraukomis iliustruotas straipsnis apie Vilniaus visureigių klubo „išvyką“ bekele tarp Vilniaus Pilaitės gyvenamojo rajono ir Grigiškių.
Neginčijami įrodymai
Išsamiu fotoreportažu norėta pademonstruoti trisdešimties „bekelės monstrų“ galią ką tik sumigusioje gamtoje ir papasakoti apie linksmai praleistą savaitgalį. Tačiau straipsnis sulaukė kiek kitokio atsako.
Gausių ir detalių nuotraukų dėka buvo nustatyta, jog visureigių bekelės maršrutas skrodė ne urbanizuotus Vilniaus priemiesčius, bet ir saugomą Lietuvos teritoriją – Neries regioninį parką, Neries upės pakrantes bei ją supančius miškingus šlaitus.
Šis Vilniaus visureigių klubo sezono atidarymas nei su regioninio parko direkcija, nei su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba derintas nebuvo. Tačiau pasirodęs straipsnis tapo puikiu liudininku apie šeštadienio „išbandymus“, siaubiant pažliugusius miško keliukus, džipų ratais draskant paupio pievas ir Koplyčiankos upelio slėnį.
Gausių ir detalių nuotraukų dėka buvo nustatyta, jog visureigių bekelės maršrutas skrodė ne urbanizuotus Vilniaus priemiesčius, bet ir saugomą Lietuvos teritoriją – Neries regioninį parką, Neries upės pakrantes bei ją supančius miškingus šlaitus.
Nustačius gamtai padarytą žalą, renginio organizatoriams bus pritaikyta administracinė atsakomybė.
Kasmet toks nelegalus važinėjimas bekele žaloja šimtus hektarų pačių gražiausių Lietuvos vietų. Gamtininkams bandant atsatyti pirminę būklę, vėliau šie pažeidimai mokesčių mokėtojams kainuoja didelius pinigus.
Užsukus į Vilniaus visureigių klubo internetinę svetainę paaiškėjo, jog tokios „išvykos“ – reguliarios. Ir jose dalyvauja visa šeima, taip pat – vaikai. Koks pavyzdys apie žmogaus ir gamtos santykį skiepijamas jiems?
Tokie pasivažinėjimai siūlomi kaip smagus laisvalaikio praleidimo būdas, o numatyti maršrutai veda ne tik į šalia sostinės prisišliejusį Neries regioninį parką, bet ir kitas Lietuvos saugomas teritorijas – Asvejos ir Labanoro regioninius, Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionalinius parkus. Keliautojai viliojami absurdiškais pažadais: „Mes žinome, kur yra gražiausios vietos, turime visureigius, nes tik jais galėsite jas pasiekti. Įveiksite kliūtis, kurias gamta sukūrė slėpdama savo prigimtinį grožį.“
Suniokojami net pilkapiai
Būtent šioje vietoje norėtųsi stabtelėti – tik šios, pačios gamtos sukurtos kliūtys ir saugo pavienius natūralius kampelius nuo grubios ir neatsakingos žmogaus veiklos. Tik atokiose, žmogaus neardomose ir netrikdomose vietose gali funkcionuoti sveikos ekosistemos, namus rasti dabar dėl žmogaus nesąmoningumo jau nykstanti daugybė augalų ir gyvūnų rūšių. Ir tik turintys pakankamai kantrybės, ištvermės ir nuovokumo geba tuos kampelius atrasti, pasigrožėti ir sąmoningai palikti tolesniam gyvavimui. Tačiau per tokią teritoriją pervažiavus visureigiu, keturračiu ar kitu „bekelės monstru“, tikrojo atradimo džiaugsmo nepatiri nei pats, nei bepalieki jo kitiems.
Labai dažnai taip sužalojamos ekologiniu požiūriu pačios jautriausios, labiausiai nuo žmonių nutolusios ir sunkiausiai pasiekiamos vietos – pelkės, draustiniai, neretai – net rezervatai.
Juk čia – didesnis azartas, gilesnės klampynės bei mažiau pašalinių žmonių, galinčių tapti pramogos „trikdžiais“. Neretai taip pat suniokojami ir kultūros paveldo objektai. Galingų visureigių ar keturračių išvažinėti plotai randami prie ar ant pačių piliakalnių, dar dažniau – pilkapių. O juk tai – senosios baltų genčių kapinės. Ar siūlant „ekstremalius pasivažinėjimus gražiausiomis Lietuvos vietomis“ yra suvokiama, kad visureigio ratai kas žemę ant mūsų protėvių kapo? Juk tai – nepagarba jau nebe gamtai, sklypų ar miškų savininkams, aplinkosaugininkams ir poilsiautojams, bet mirusiesiems.
