Dabar populiaru
Publikuota: 2021 rugpjūčio 19d. 20:48

Breslau ralis – 7 dienos gazo: tiesiogine ir perkeltine prasme

Laurynas Palaima, Breslau ralis
Mika Petrus nuotr. / Laurynas Palaima, Breslau ralis
Breslau ralis, birželio 28 – liepos 2 dienomis vykęs Lenkijoje, milžiniškame poligone netoli Ščecino miesto, šiais metais vadinosi „mega edition“. Pasak ralio direktoriaus Alexanderio Kovatchevo, per 25-erius ralio gyvavimo metus, šiemet Breslau pritraukė daugiausia dalyvių – netgi daugiau negu Dakare. 400 lenktynininkų iš 25 šalių.

Tai buvo didžiausias bekelės ralis šiais metais pasaulyje. Čia dalyvavo net 38 lietuviai, o 3 tautiečių komandos užėmė ir prizines vietas motociklų, keturračių bei bagių klasėse. Bet šį kartą ne apie tai.

Faktai. Europos Dakaras

Seniausiame Europos ralyje dalyvauti užsiregistravo 58 motociklai, 50 keturračių, 94 bagiai, 94 automobiliai, 31 automobilis „extreme“ klasėje, 32 sunkvežimiai, 19 sunkvežimių „extreme“ klasėje ir 28 dalyviai „discovery“, ne įskaitos kategorijoje. Per dieną būdavo keli greičio ruožai, kategorijos startuodavo skirtingose trasose, vėliau apsikeisdavo maršrutais – toks principas, pasak organizatorių, yra saugiausias. Breslau važiuojama pagal kelio knygas.

Bet skaičiai nesibaigia vien tik lenktynininkų gausa. Ralių masiškumą galime skaičiuoti ir pagal bivako mastą – palapinių miesteliuose buvo įsikūrę 1600 dalyvių – nuo mechanikų, spaudos atstovų iki fanų, šeimos narių ar šiaip prijaučiančių žioplinėtojų. Tai pat gausi „RBI Sport“ organizacijos teisėjų komanda užtikrino nepriekaištingą darbą – nebuvo vėlavimų, netikslumų ar klaidų – viskas tobulai sustyguota (ko turėtų pasimokyti lietuviškojo Baja Perimetro organizatoriai).

Turėdamas ilgametes tradicijas, šis ralis garsėja ir kaip vienu kokybiškiausių bei „draugiškiausių“ ralių dalyviams. Vyksta nuo pirmadienio iki penktadienio, tad užtenka savaitės atostogų, nuvažiuojama apie 1400 km. Pasak ralio direktoriaus, Breslau ralis – it parduotuvės „Lidl“ principas: už prieinamą kainą gauni viską ko reikia ir kokybiškai.

VIDEO: Rallye Breslau 2021- Emotions Video Highlights

Išvakarės. (Ne)kontroliuojami posūkiai

Netikėtai ir aš išvykau į ralį, šį kartą – kaip „assistance“. Viskas prasideda dar iš vakaro, kai iki vidurnakčio „Jonelio ATV PRO Service“ verda gyvenimas – meistras Laurynas Palaima kartu su keturračio savininku Povilu Ignatavičiumi bando prikelti pastarojo keturratį – tiksliau, iš dviejų lipina vieną! Reikalų čia iki mėnulio. Veržlės, traukės, laidai... Rytoj jau reikia būti lenkuose už 800 km.

Vienu momentu į servisą įlekiu drebančiomis rankomis – mane savo bagiu tiką pravežė serviso savininkas Jonas Raudeliūnas. Ką ten pravežė! Geriau net nežiūrėti į triženklį kilometrų per valandą skaičių!

Pats greitis gal nebūtų taip baisu, bet posūkiai! Tiek asfaltu, tiek žvyrais ar miško takiukais nešamės taip, kad jaučiu kaip tirpsta kojos įsispraudusios į bagio dugną, atrodo, ir skyles pratrins, o rankos sukabinusios rankenas it dantimis – kaip kadaise su motociklu leidžiantis nuo stataus Karpatų kalno. Širdis taip kala iš baimės, kad to nebekartočiau – iš karto žinau. Bet reikia iškęsti dabartį, nes Jonas neketina sustoti.

Antra vertus, su bagiu nejauti duobių, provėžų, akmenų ar panašių „smulkmenų“, kurių kone kiekvieną turi pastebėti ir strateguoti važiuojant motociklu. Bet net įrėmintai su diržais ir šalmu, saugiai nesijaučiu. Ir baisu turbūt net ne posūkiai, nors jie kažkokie kosminiai! Kaip tas aparatas pagreitėja! Kai paklausiau, kodėl ne mechanika, Jonas atsakė, kad tai būtų vargiai įmanoma su pagreičiu per 4 sekundes iki 100 km/val.

Taigi vis dėlto baisu tai, kad tu pats nekontroliuoji padėties. Su motsu aš esu padėties šeimininkė. O čia sėdėti ir mėgautis nežinau kaip, to reikėtų mokytis. Kiekvieną posūkį pareinant tokiu greičiu smegenys automatiškai lygina su motsu. Tuoj visiškai išsitaškysime! Tiksliau versimės! Širdis permuša, gaudau kvapą ir save raminu. Nemiga garantuota.

O Jonas grįžus ramiai sau prausia žvėrį ir dedasi veidrodėlius – paskutiniai patepimai prieš rytoj, tiksliau šį rytą, pakraunant bagį į lenktynes.

Atvykimas. Cemento dulkės

800 km kelionė turbūt niekada nėra labai lengva ar įdomi, net jeigu ji praleidžiama komfortiškame autobusiuke. Ir ypač, kai pavargę vyrai ima kalbėti apie damas... Trimis ekipažais į stovyklavietę atvykstame tik sutemus, palapinę statome kone bet kur – juk vis tiek visur burbuliuos generatoriai, pagalvojame.

Kitą dieną techninė komisija ir kiti įsikūrimo reikalai, vakare piešiamos kelio knygos. Kyla ne vienas klausimas, bet smagu žiūrėti, kaip dalyviai entuziastingai ir draugiškai juos sprendžia. Tiksliau – dar mėgaujasi laiko rezervu, patys to nežinodami. Užtrunkame per ilgame brifinge (kurio pusės ir taip nesigirdi), ryte organizatoriai atsiunčia kelio knygų pataisymus. Kas dar nemokėjo skaityti road book’o – po šio ralio tikrai išmoks, gal net išmoks važiuoti nesižymėję jos ryškiais flomasteriais.

Bet netikėčiausias faktorius yra juodos dulkės – jos smelkiasi net į kaulus per saulės ir kaitros išdžiovintą odą, akis, šnerves. Pirmasis bivakas įsikūręs kone viduryje nieko, ant pilko cementinio smėlio, tad kas bepravažiuotų keliu – pakelia debesį, kuris vos sklaidosi, veikiau stovi, nes vėjo irgi nėra. Pasirodo, atvykimo naktį išsirinkome vietą šalia kelio, kuriuo ne tik kursuoja ralio dalyviai, bet ir baigiasi greičio ruožai. Dulkina it filme „Tarp žvaigždžių“, kai žemėje jau nebeįmanoma gyventi.

Tačiau kaip reikėjo važiuoti tame cemente vairuotojams! Stebint iš šono, vyksta labai pavojinga betvarkė – kartais dalyviai net nežino kur važiuoti, kryžkelėje mes mojame kryptį, bet jie nemato tos krypties – anei keliuko ar kitokio orientyro, kur sukti. Neretai kuris tiesiog durdavo į smėlio sieną, nuolatos stipriai rizikuodamas. O kai prasidėjo maišalynė tarp keturračių, motsų ir sunkvežimių! Sunku suvokti. Ir patys dalyviai nestokoja emocijų, tiksliau – keiksmažodžių.

Beje, į ralį pasiėmiau gal penkis baltus marškinėlius – juk taip karšta. Deja, kelis jų teko išmesti po poros valandų dėvėjimo – cementas neišsiskalbė. Ai, bet daiktai ralyje ir taip pasimeta – gal dėl to, kad net nebeatsimeni ką iš namų pasiėmei, kaip sakė motociklininkas Laurynas Avyžius.

Įspūdingiausia. Naktinis piložatas

Ralyje gali susirinkti daugybę įspūdžių, bet, laikui tiesiog lekiant, viskas susilieja, išblunka, ir vėliau tik keli atsiminimai išlieka atmintyje. Tad pats didžiausias įspūdis buvo naktinis ruožas! Kai startuojama pilnai sutemus, o grįžtama švintant (jeigu pasisekė) ar pilnai patekėjus saulei (jeigu nelabai). Visų pirma, tai nepaprastai įspūdingas reginys – priekiniai žibintai atrodo it valgo dulkes, visas bivakas ošia nuo burzgiančių jonvabalių, nors atėjo ramybės, nakties metas. Tačiau jaudulys paleisti savo žmogų į juodą tamsą yra nemalonus. Baisu, bet tuo pačiu supranti, kad jam čia smagu, tad jausmas dvilypis.

Vieniems šis ruožas patiko, sekėsi naviguoti, kitiems nepatiko, nes net nematė kelio knygos, kiek buvo dulkių! Keturratininkas Kęstutis Kairys vienu metu važiavo kartu su dar keliais lenktynininkais: pirmasis iš jų kelią dar kažkiek matė, antras matė tik pirmojo keturračio ratus, o pats Kęstas jau nematė nieko: arba įkalsi kur nors, arba ne. Ir priduria: „Eina nafig tie k..va kamazai, jau norėjau mamai skambinti“, – nestokoja riebių žodžių ir lenkiškai prakalba keturratininkas.

Sunkvežimius patyrė ir motociklininkas Laurynas Palaima, kadangi dėl techninių kliūčių startavo rikiuotės pabaigoje: „Kai pareina šviesų debesis, staigiai traukiesi į miškelį, ausis nuleidi ir ranką iškeli, kad tik apsilenktų. O jie baubdami pypina, taip padėkodami. Sunkvežimiai visgi gali spausti, lekia tikrai greitai, ir motociklai jiems gali maišytis it koks menkniekis.“

Netoliese glaudęsis dar vienas mūsų kompanijos narys Jonas Lipavičius taip pat yra unikalus atvejis paminėti. Kone 12-ai valandų užstrigęs antros dienos pirmajame greičio ruože, vaikinas grįžo pasirišęs keturračio kardaną. Kažką pasiremontavęs jis vienu tiltu ir priekiniais varomais ratais vistiek išvažiavo į naktį, ir grįžo 10 bendroje įskaitoje šiame ruože.

Tiesa, stovykloje palikęs kuprinę su vandeniu, ir tik „pre-starte“ pasiėmęs kelio knygos papildymus, o road book’o iš viso nesusižymėjęs. Beje, Jonas kiekvieną dieną visus sugebėjo, švelniai tariant, stebinti: vaikinas nepasiėmė kelių apsaugų, nesvarbu, kad jos būtinos, bet „nes nepatogu“, anei atsarginio keturračio rato, o kai išsipūtė akumuliatorius ir pakeitė į naują, elektrolito skystį pylė pasidėjęs ant pietų stalo... viskas išbėgo… ir t.t. ir pan.

Įspūdžiai. Kosmosas, spagetis ir kitokia panika

Dar kiti (jeigu ne visi!) naktiniame ruože klaidžiojo. Pasak motociklininko Ernesto Kalabucko, jam net reikėjo stoti pakvėpuoti, kad nesupykintų, nes nebesirišo vestibiuliarinis aparatas.

Pasakoja Ernestas: „Vyšnia ant ralio torto buvo naktinis greičio ruožas, vykęs iš antradienio į trečiadienį. Gazuoji pirmadienį, antradienį, tada antradienio naktį, ir tada vėl trečiadienį, ir likusias dienas. Buvau girdėjęs kalbų, kad naktiniai būna ypatingi, bet kad tiek... Po, atrodytų, jau eilinio starto pradėjau naviguoti. Jau antrame kilometre susitikau keturračius, važiuojančius priešprieša. Tai durneliai, pagalvojau, prieš eismą važiuoja, juk čia net nebuvo dar kur pasiklysti, tik vienas ar du posūkiai buvo pravažiuoti. Nuvažiavus dar tris kilometrus supratau, kad vyksta kažkas dar nematyto – pakelėse stovi motociklai ir keturračiai, vieni važiuoja prieš eismą, kiti sukasi, kiti sukioja kelio knygą, kiti kažkam skambina.

Pavažiavus dar šiek tiek, išlindus iš miško ir įvažiavus į poligoną pasimatė tikroji panika – šimtai švieselių sukasi ratais kvadratais dulkėse bandydami rasti būtent tą reikiamą keliuką pagal kelio knygą. O ten keliukų ir sankryžų, išvažinėtų tankais, tūkstančiai. Kiek akys užmato visur švieselės ir dulkės, it skurzdėlyne, viskas kaip per rūką, ir visi važiuoja skirtingomis kryptimis. Kažkoks kosmosas, pagalvojau, tačiau bandžiau toliau naviguoti.

Naktį nesimato sankryžų struktūros ir, pasirodo, labai lengva pasirinkti ne tą keliuką. Tą sužinai tik tada, kai kelio knyga pradeda „nesirišti“ su keliu. Aišku, kaip paprastai nutinka, ji man rišosi visus 15 kilometrų, kol supratau, kad visiškai pasiklydau.

Tų posūkių buvo tiek, kad neįmanoma atsiminti net grubiai iš kurios pusės atvažiavai, kad grįžtumei į žinomą vietą. „Garmin“ navigacija irgi nelabai padėjo – neištryniau dieninio greičio ruožo track‘o, tai ekrane matomame spagetyje suprasti, iš kur atvažiavau, buvo neįmanoma. Teko „reverse engineerinti“ pervažiavimą nuo bivako pagal kelio knygą, tad daugmaž supratau, kur buvo greičio ruožo startas. Grįžau į starto vietą pravažiavęs tuščių 20 km ir iššvaistęs valandą laiko.

Antrą kartą pradėjau ypač lėtai ir atidžiai – kiekvienoje sankryžoje sustodamas, apsisukdamas 360 laipsnių ir apšviesdamas visus posūkius, kad tiksliai suprasčiau jų konfigūraciją. Radau padarytą klaidą ir pagaliau pajudėjau teisingu keliu. Kad situacija taptų dar beviltiškesnė, atsirado dar viena „bėdelė“ – jūros liga.

Naktį važiuojant per smėlio kalniukus, provėžas ir nematant horizonto, tik apšviestas dulkes, sugenda vestibuliarinis aparatas. Paskutinius 30 km raugėjau, žagsėjau ir buvau per plauką nuo apsivėmimo, todėl dažnai tekdavo sustoti atsikvėpti.

Tačiau etapą baigiau per 2 val. 57 min. – taigi į maksimalias leistinas 3 valandas sutilpau. Iš 100 startavusių enduro ir ATV klasės dalyvių etapo nebaigė ir pasidavę grįžo į bivaką lygiai pusė. Įskaitant ir tuo metu pirmoje vietoje buvusį lyderį“, – pažymi lietuvis.

Kasdienybė. Generatorių romantika

Sutikau nuomonių, kad važiuojantis kaip žiūrovas gali leisti laiką „lafa“. Gal ir gali, jeigu komandoje turi daugiau pagalbininkų negu save. O aš buvau viena su trimis važiuotojais! O tai reiškia nuolatinį intensyvų eismą.

Mano dienos atrodė panašiai taip: ankstyvas rytas kartu su vairuotojais, pusryčiai – kelis kartus kartu su jais, kitais kartais – po visko, jau paleidus į startą. Tada road book’o žymėjimas (kartais ir trijų tokių pačių!), nes dalyviai jau pervargę, nebespėja. O pirmą rytą jie dar entuziastingai darė mankštas… Plius, kiekvieną ruožą patikrintu du kartus, nes pervargus gali ir flomasterių spalvas ar kryptį sumaišyti. Tai užima visai nedaug, kokias 3 valandas laiko. Taip pat nors kartą dienoje bandau ramiai išgerti žalios arbatos, bet tik kas antrą kartą pavyksta. Tada skubėti į kokį stebėjimo tašką (kuriuos, beje, paskelbia tik po pietų – šis ralis, deja, nėra draugiškas žiūrovams). Arba lėkti ant keturračio partempti dalyvio. Arba viskas kartu viename!

Kai grįžta dalyviai vėl skubi prie jų, nes baisiai įdomu visi įspūdžiai. Būni šalia, nes gal reikės kažkuom pagelbėti. O kur dar ir ilgi remontai – kiekvieną dieną kas nors grįžta sulūžęs, paklydęs, suklydęs! Matėme ir iki griaučių sudegusį bagį (kraupus vaizdas), ir tūkstančio pinigų vertą fotografijos herojų – sulūžusį sunkvežimį, be ratų grįžtančius, rankas sunkiai bepakeliančius traumuotus dalyvius… Beje, tos dulkės, patekusias į dalyvių apsaugas, šarvus nutrynė ir kai kurias vietas iki žaizdų. Atrodo smulkmena, bet kai nebegali net atsisėsti...

Tada vakarienė ir dušas kitame bivako gale. Jeigu eiti miegoti anksčiau už besiremontuojančius, tai nereiškia, kad užmigsi, bet nors pagaliau pabūsi ramiai, be veiksmo – jeigu generatorių poezija galima vadinti ramybe. Bet, pasirodo, jie nėra dar taip garsu, kaip pro šalį lakstantys motsai, bagiai, keturračiai, ir – būtinai visada pypsintys – sunkvežimiai! Ausų kamštukai nepaslepia, bet kiek pritildo variklius, o generatoriai lieka babėjimu, jeigu pasisekė palapinę pastatyti kažkur toliau.

Taigi antras įspūdingiausias ir įsimintiniausias dalykas ralyje buvo dulkės ir miego trūkumas! Į antrą ralio pusę kiekvienoje palapinėje galėjai girdėti kostinčius ir krenkščiančius dalyvius – dulkės nugulė jau ir plaučiuose, padengė kaulus, kepina kaitra. Miego trūkumas taip pat jautėsi visur: ne tik paakiuose, jis jaučiasi net skaičiuojant, sprendžiant bet kokius klausimus – mažėja budrumas, lėtėja orientacija, saulė raižo akis smėliu pildama, į veidrodį žiūrėti nebeverta, viskas tik sunkėja. Ne tik vairuotojams, bet ir visai įgulai.

Nuotykiai. Ant „šlipso“, per „papus“, paskandintas motsas ir kiti

Motociklininkui Laurynui Palaimai Breslau ralis buvo pirmas toks ralis. Vyras turėjo savų nuotykių, bet džiaugiasi, kad technika atlaikė ir įspūdžiai yra puikūs. Žvelgiant atgalios, galima glaustai apžvelgti kaip jam sekėsi. Pasak Lauryno, pirmasis greičio ruožas buvo smagus, reikėjo „normaliai“ panaviguoti, o štai antrajame jau strigo tripmaster’is ir motociklą paguldė upėje: „Enduristo nuotykiai, kad nebūtų per lengva. Ten, upelyje, išsigręžiau oro filtrą, po to kick’inau motsą, nes nusėdo akumuliatorius nuo ilgo starterio sukimo, iki pusės permirkęs vandenyje ir žliugsinčiais batais. Šiaip ne taip užsivedęs lėkiau toliau. Grįžęs perrinkau kritines vietas, buvau pasiruošęs kitam rytui.“

Tačiau ryte jau pirmame ruože nutiko nuotykiai. Peršokęs kelis „papus“, motsas užduso. Ant dulkių ir kaitros perrinkęs karbiuratorių gal 3 kartus, motociklininkas sulaukė kito lenktynininko: „Mane pasigavo vokietis keturratininkas, sako, varom kartu, nes jis pasiklydo. Sakau, man jau nelabai gaunasi varyti. Tada jis mane partempė iki asfalto. Bet kaip partempė! Lėkėm gryna bekele per smėlį, siaurais duobėtais miško keliais, provėžomis, skalda – kartą ir griuvau, kai šniūras susinarpliojo rate. Visas šlapias nuo prakaito šiaip ne taip pasiekiau asfaltą, čia jau partempė draugai iš kempingo.“

Vėliau L.Palaima kone 12 valandų praleido ant kojų prie motociklo – gal 5 kartus vėl perrinko karbiuratorių, apžiūrėjo visus kitus mazgus, ir pagaliau atrado sprendimą – tai buvo problemos su elektra. Vos vos, bet spėjo į naktinį etapą. Taigi, praleidęs du greičio ruožus, Laurynas naktį atsilošė: nors buvo labai paini navigacija, pasak jo, pasisekė labai gerai pataikyti ir grįžo su plačia šypsena: „Poligone 360 laipsnių – kiek matai – visur pilna šviesų. Kai lenkiau keturračius, jie kėlė net daugiau dulkių negu sunkvežimiai.“ Vyras džiaugiasi, kad tarp motociklų po naktinio ruožo iš 54 pozicijos pakilo į 11-ą.

Skaniausia. Smėlis ir tankų keliai

Antroje ralio pusėje pagaliau atvėso ir dalyvius nuplovė liūtis. Laurynas trečią dieną gerai ėjosi, ruožas buvo smagus: „Fainai kokį 40 km su vienu lenku lėkėm kartu, ir per visus „papus“ smėlyne; navigavau, o lenkas laikėsi ties mano galiniu ratu, kai atsisuku, jis rodo – varyk! Grįžus prasidėjo liūtis, audra, ir reikėjo krautis daiktus, nes bivakas keliasi į kitą kempingą. O ketvirtą dieną jau atvėso. Ryte gavome nemažai road book'o pakeitimų, tai dirbome iki starto. Antrame greičio ruože pylė lietus, išvis kelio nesimatė, slidu žolėse.

Akinių net nebevaliau – jau geriau kai lyja, negu nuvalius susidaro lašiukai. Paskutinius 30 kilometrų važiavau su atsipalaidavusiu road book’u. Dulkės šlykštu, bet ir kai slidu šlykštu. Norėtųsi ir naujos padangos.

Penktą dieną pirmame ruože buvo daug molio su šaknimis – atidaužėme priekinius ratus, galvojau net neatlaikys. Priekinis ratas turbūt kvadratinis! Slidu, šaknys – šakės! Su Laurynu Avyžiumi pasigavome tempą ir varėme kartu nuo 15 km pirmame ruože. Taip pat buvo smagiai, bet pavojingai stačių įkalnių ir nuokalnių, molingų provėžų. Ir viename posūkyje per greitai atėjau, dar užmigęs važiavau, tai penktame kilometre nuėjau per tokius baslius į krūmus. Antrame ruože – visiška tarka. Bet šiaip jau jaučiasi nuovargis ir labai norisi išsimiegoti.

Na, ir finišas! Nesitikėjau čia net išvažiuoti, nes šių metų plane to nebuvo. Bet kažkodėl suspėjau užsiregistruoti. Nesu važiavęs kažkame tokio, tai pirmasis įspūdis fainas, labai patiko! Smagu iveikti tokį pirmą ralį! Tik gaila, kad dėl techninių nesklandumų išsibraukė du greičio ruožai. Su navigacija buvo vietų, kur reikėjo pagalvoti, pasitikrinti, bet greitai susigaudydavau. Labiausiai užkniso šaknys, molis, šlapia žolė, o labiausiai patiko smėlis ir tankų keliai – iškultivuoti, dideli, platūs, tiesūs; čia atsuki rankeną ir varai kiek eina motsas per tą smėliuką. Ir bivake gera atmosfera, veiksmo daug – gedimai, kiekvieną vakarą kažką kažkam remontuodavau“, – dėsto Laurynas, ne vienam ralyje padėjęs suremontuoti ir keturratį.

Vietoje išvadų. Pamokos

Breslau ralyje išmokau pagrindinius 2 dalykus. Pirmas, nesvarbu kiek kompanijoje, su kuria važiuoji, bebūtų žmonių, turi pasiskirstyti net smulkiausias pareigas. Pvz., kam visiems eiti į briefing’ą, jeigu ten vistiek pusės nesigirdi ir prarasi apie valandą labai brangaus laiko? Į ralio pabaigą iš mūsų kompanijos jau eidavo tik vienas žmogus ir parnešdavo visą informaciją. Taip pat racionalu pasiskirstyti ir kitas smulkmenas, tarkime, kas atsakingas perskaityti reglamentą (daugelis neskaitė!) ir pakonsultuoti, sutarti, kas aptvarko palapines ir pan. Dabar buvo improvizacija, nes visiems buvo pirmas kartas (aš, tiesa, jau esu buvusi Tuarego ralyje, bet ten turėjau aiškias žurnalistės pareigas).

Na, o antras dalykas yra maistas. Kažkas labai gyrė Breslau ralio maitinimą – likau nesupratusi, nes buvo labai prastai. Kiekvieną rytą mums patiekė visiškai tą patį – omletą! Tik dešrelių tipą pakeisdavo. Į kiaušinius negalėsiu žiūrėti turbūt mėnesį. Ir taip vadinamas „pietų davinys“ buvo nesąmonė. Kaip galima ralistams į kuprinę dėtis minkštus bananą ir spurgą ar karštyje ištirpsiantį šokoladuką? „Lidl“ principas čia nesuveikė. Raliuojant aktualu energetiniai batonėliai, riešutai ir kiti kieti, maistingi užkandžiai. Vakarienei irgi būdavo tik vienas ir tik mėsiškas variantas – vegetarams ralis neskirtas. Pamoka paprasta: turi vežtis, nusipirkti savo maisto – nuo konservų iki tų pačių riešutų.

Atradimai. Įkvėpimai

O didysis šio ralio atradimas man yra legendinis suomis, su kuriuo čia susipažinau. Reijo Karpinnen į ralius, kuriuose dalyvauja (važiavęs Perimetre, Ladoga ralyje ir dabar Breslau finišavo sėkmingai) iš Suomijos atvažiuoja... sava eiga! Ant hardo, su piktomis šachmatinėmis padangomis. Kai klausiau, kaip važiuojasi asfaltais, atsakė „no problem“ ir 4500 km numinti! Jis keliauja ir raliuoja vienas, tik tašelę ant plonos motso sėdynės prisitvirtinęs, o palapinę išsinuomoja atvykęs. Jam ralis prasideda ir baigiasi Suomijoje – pasakojo, kad svarbu dar grįžtant nepapulti į kokią avariją, kaip jau yra patyręs. Ir... Reijo yra 67-eri metai! Koks įkvėpimas!

Apmaudu, kad nespėjau apsilankyti neįgaliojo belgo Geoffroy Noel de Burlin palapinėje, nes tik galutinę dieną pamačiau, kad ir jis čia dalyvauja. Buvo panašu, kad jo ralis baigėsi kiek anksčiau, nes pro mane pravažiavo ralio šluota – mačiau lenktynininką sėdintį pakrauto bagiuko kabinoje.

Apie Geoffroy jau sukasi legendos – jis ne tik vairuoja ir šturmanauja pats vienas, ne tik nevaldydamas kojų pats pasikeičia ratą, jeigu prireikia, bet yra laimėjęs ir greičio ruožą bendroje automobilių, sunkvežimių ir bagių kategorijoje pernai metų „Africa Eco Race“ lenktynėse. Anksčiau apie jį rašiau čia.

Beje, išvakarėse bagiu mane pravežęs Jonas, kartu su šturmanu Mindaugu Leliu, tik keliomis minutėmis atsiliko nuo 3-ios vietos nugalėtojų bendroje SSV klasėje (iš 87 ekipažų), tad ne veltui teksto pradžioje skundžiausi! O keturratininkas Povilas, kurio aparatą išnakčia vyrai remontavo, ar tiksliau – lipino, kovėsi pirmajame dešimtuke keturračių klasėje.

Taigi Breslau. 7 dienos gazo – tiesiogine ir perkeltine prasme. Tiesiogine, nes tik atvykus, visi lenktynininkai įsisuka į veiksmą, ir žioplinėti nebelieka kada. Perkeltine, nes net nesukantiems rankenos dalyviams čia viskas sukasi 360 laipsnių kampu – vos spėk gaudytis ir gaudyti akimirkas! Ralis gazuoja taip, kad ne tik po bivaką pasivaikščioti, bet ir pas kitus lietuvius nėra kada nueiti. Tik galutinį vakarą jau galima atsikvėpti, ir nieko neberemontuoti ar nebežymėti kelio knygos. Bet tada norisi tiktai griūti ir išsimiegoti...

Baigėsi Breslau ralis, prasideda…

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Temos: 2 Ralis Motociklas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:36
52:13
17:22

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie Gazas