Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 8d. 21:35

Kelionė motociklais Lietuvos perimetru „APL 2018“: Aldona ir džentelmenai

Aldona Juozaitytė
Motociklininke.lt nuotr. / Aldona Juozaitytė

2000 km kuo arčiau Lietuvos valstybinės sienos; 7 dienos, kupinos gamtos, greičio, draugų ir nuotykių; 100 dalyvių motociklininkų. Trumpai dalinuosi mintimis apie šių metų ir savo 5-ąją kelionę APL.

Kodėl APL yra Naujieji metai?

Kai imi į rankas plunksnakotį, o riešas vos juda ir pirštai sunkiai nulaiko bėgančias raides... Reiškia grįžai iš APL. Maudžiantys dilbiai, pūslės ant delnų ir ištinę pirštai – toks būtų sausas faktas. Bet kai vėl apvažiuoji Lietuvą – visa tai yra baika! Visa tai tik mena ypatingą savaitę keliaujant savo šalies perimetru su žavingais bendraminčiais!

APL yra purvas, ištvermė, bet visų pirma – draugai. Kelionėje tokius atrandi arba apkabini mielus seniai matytus. Čia susipažįsti su arba dar kartą įsiklausai į enduro esmę. Čia supranti arba vėl patiri, kas yra ištvermė. Ir kiek nedaug reikia iki laimės. Šypsaisi, juokiesi, bendrauji. APL yra daugiau negu tik kelionė ar atostogos. Man tai – Naujieji metai.

Tiesa, po finišo sunkios ne tik rankos. Blauzdos kai kur padegintos nuo griuvimo ant motso svilinančio variklio, dilgina ir dega dešinys sparnas. Taip pat netoli finišo įgėlė bitė, tad iki šiol niežti. Gerai tik, kad silpnumas spėjo praeiti ir finišavome „laiku“. Kaip sakė komandos narys Andrius: „Greičiau kišk plaštaką į pirštinę, kol dar telpa“, nes jau tino. Tačiau lėtai ir ilgai iš plaukų šukuodama žvyrą šypsausi: nuotykių būta visokių ir visiems.

Keičiasi kelionė ir keičiasi Lietuva

„Nagi, slepiam tik greičiau tuos lašinius! Migom ant motociklų! Matėt? Mus pralenkė Aldona!” – vienas kitam šūkteli pažįstamos komandos nariai, sukritę užkandos krūmų atkaitoje. Ir, netrukus, dabar jau stabtelėjus mums, aplenkia. „Negali būti, kad ji tiek lėkė! Gi (jos motsas) tiek neina!” Arba "Aldonai ir 9 val. pusryčiai yra per anksti." – Tokius ir kitokius linksmus komentaras girdėdavau tiesiogiai arba per aplinkui, pakuždomis.

Keista, nes aš vis dar neįprantu, kad esu stebima, – bet turbūt yra dėl ko. Tačiau mane vis dar stebina, kad nebūtinai esu priimama kaip važiuotoja, bet veikiau moteris. Tačiau nuostabu, kad man pačiai nesvarbu, kas mane aplenkė, nesvarbu, sunku važiuoti ar ne (nes APL žodynas man kalba ne apie sunkumą), atsibodo kovoti su senovišku požiūriu į „moters poziciją“ ar ne. Aš renkuosi enduro, nes čia esu gyva, savimi, gryna ir tegul pučia tie vėjai iš kur tik nori.

Na, o pats APL keičiasi – apie tai rašiau ir mintį gryninau dvejus pastaruosius metus, kai buvau viena iš organizatorių. Keičiasi bendravimas, bendrumo jausmas, nuotaika, kitaip tariant – atėjo kita karta. O šįmet, vėl būdama dalyve, pastebėjau dar kitą kaitą. Keičiasi Lietuva.

Jeigu prieš 5 metus dar strigome molio kelyje, pavadinimu „Kombainiorai“, kelioms valandoms klimpome durpyne, pavadinimu „Varadero alėja“, kirsdavome akmeningą upę, sulėtindavome brūzgynuose, kas riedėjome ir per beždžionių ar aptręšusius tiltus, – dabar viso šito nebėra. Dabar daugėja žvyrų – nesustabdomai, taigi kelionė lengvėja ir tampa labiau nuspėjama (o ką bekalbėti, kas buvo prieš 15 metų, kai gimė ir pats APL!).

Šiais metais pirmą dieną springau dulkėmis, nes važiavau rikiuotės gale. Stengiausi atsilikti, bet ne visada išeidavo. Kartą, įvažiavus į tokią sieną, nepadėjo ir galinio rato čiuožimas – 90 laipsnių kampo posūkis buvo per staigus, tad tėškiausi. Antrą dieną gavome lietaus ir grįžome sustirę, o mane ir nuo motociklo reikėjo nukrapštyti. Tiesa, šią dieną pakeliui tvarkėmės ir tris motociklus. Trečia diena apskritai yra „savotiška“, nes reikia minti kone 400 km vien žvyrais. O štai likusios dienos buvo tokios šiltos, kad pūtėme išsirengę, nevaržomi it saulės ir vėjo gairinami, genami vaikai.

Be spidometro

„Šerk per rankeną!” – kartoju sau kelioliktą kartą taip ragindama labiau save negu motociklą. Tiek pat alkanos kiek ir išsigandusios akys vos spėja sekti puraus, gilaus smėlio provėžas. Ir teisingai. Nereikia jų sekti – reikia brėžti savo vagą. Kaip ir apskritai gyvenime: jeigu apsisprendei – tik pirmyn. Smėlis mėto į visas puses, vairą tenka ir jėga laikyti. „Šerk tiktai!” Ir aš suku. Ir... negaliu patikėti, kad pagaliau motociklas važiuoja! Nepaprastas jausmas pagaliau įsibėgėti su gyvu varikliu, nes iki šiol klimpdavau su pavargusiais motoriukais – šįmet vairuoju Yamaha XT.

Nors ryju dulkes, negaliu stabdyti. Dar nemoku stabdyti. Griežtas, ryžtingas žvilgsnis, dulkių graužiamos akys godžiai ryja baimę. Vedlys Laurynas, pamatęs kad neatsilieku, praleidžia į priekį. Praplėšiu dulkių uždangą ir pasileidžiu kaip į gamtą ištrūkęs baukštus, bet žvėris. Pagaliau jis važiuoja! Nors priešakyje – mąstymą ir raumenis kaustantis smėlis, sukandusi dantis, „smaugiu“ ir pati nesuprantu, kodėl gaunasi. Juk baimė niekur nedingo. Tad kas pakito?

Kai mano motociklas, vardu Mėlis, užsikosti, stojame prapūsti oro filtro. Vedlys prilėkęs šypsosi akimis šalme ir jau iš tolo šaukia: „Varai ant 100!” O tada garsiai juokiasi su visa komanda. Kažkaip net susigėstu, nes nežinau ar ant tiek galima varyti smėlyje. Aš neturiu spidometro, o ir man rūpi tik važiuoti. (Žinoma, nėra taip viskas „kietai“: įsibėgėjant ir stabdant vis tiek susivartau. Gerai tik, kad smėlis minkštas kristi). Tai tokie įspūdžiai iš dviejų ruožų Dainavos krašte: vadinamo Saharos ruožo ir linksmųjų kalnelių, kurie šįmet buvo tarsi sulyti, nedideli, įspraustų kvepiančiose giriose.

„Aldona ir džentelmenai“

Kai rinkau komandą, žinojau, kad tie, kurie „pasirašys“, iš esmės yra džentelmenai. Ir stiprios asmenybės. Nes jiems važiuoti su manimi reiškia arba „garbės reikalą“ (vienintelė pana yra mūsų komandoje!) arba jie neskirsto žmonių pagal senus stereotipus, bet tuo pačiu supranta, kad dama yra dama. Tokie yra šiuolaikiniai džentelmenai. Tad komandos pavadinimas atsirado tą pačią minutę, kai su vedliu nusprendėme – važiuojam! Ir susirinko šauni kompanija! Iš kurios nuotykių kiekvienas turėjo savų.

Štai Andrius Mikalauskas taip sukąsdavo vairą, kad paskutinėmis dienomis jam labai skaudėjo dilbius, o mažylis pirštas buvo išvis surakintas. Neretai jis kratydavo nutirpusias rankas. Be to, kadangi lėkė su sportiniu žvėrimi KTM, kiekvienoje valgykloje ieškodavo minkštos kėdės. Suprasti reikia taip: tas aštrus motsas neskirtas ilgoms kelionėms, tad sėdynė pas jį – tik simboliška. Ir ji labai atidaužo užpakalį, kaip sakė Andrius – „mano bumbulą“.

Vedlys ir komandos „načialnikas“ (aš buvau kapitonė su neaiškiomis pareigomis) Laurynas Palaima valdė masyviausią iš mūsų motociklą – „karvę“ BMW, kurią aš pavadinau „Gulbe“, nes ji balta. Ir besiožiuojanti kaip tikra moteris: tai veikia, tai ne. Bet tai Laurynui visiškai netrukdė varyti su vėjeliu, puikiai išimti visus posūkius, sugerti duobes, manevruoti pievose ir miškuose ir vesti mus, visą šaiką, paskui save.

Dar vienas geras važiuotojas buvo Vytenis Mikelionis su aštria „Honda XR“. Šitas vyrukas keldavosi su saule ir jau laukdavo mūsų ant motociklo, kol mes dar tik akis krapštydavome. Aišku, mes tik taip juokaudavome, bet Vytenis yra iš tų gamtos vaikų, kuris išsimiega ant suolo, šiaudų, po atviru dangumi, per liūtį važiuoja be lietaus aprangos, visur rūko, bet kai atsuka – tai nepagausi. Ramaus žvilgsnio, pikto važiavimo stiliaus motociklininkas.

Taigi džiaugiuosi, kad buvome „pavyzdinė“ komanda. Neskubėdami išvažiuodavome ir apvažiavę kiekvieną maršruto metrą grįždavome (kone) paskutiniai. (Praleidome tik Ventės ragą, bet ar reikia teisintis kodėl?). Taip pat džiaugiuosi, kad puikiai susibendravome – natūraliai, bet sistemingai išsidėstėme ne tik rikiuotėje, sutarėme tempo ir greičio klausimais, bet ir pertraukų, nakvynių nuomone. Ir nei vienas nebuvome „nervuotas“, bet su juoku ir šypsenomis. O tai yra svarbiausia puikiems įspūdžiams ir atsiminimams.

Šarūnas: „Biškį gavosi, biškį – ne“

Komandoje taip pat važiavo ir Šarūnas Padervinskas, šį sezoną įsigijęs pirmąjį savo motociklą – „Suzuki DR“. Jis, kaip ir Andrius, apsuko Lietuvą pirmą kartą – nesiskųsdami ir labai laimingi. Šarūnas pasakoja: „Mano atveju APL‘ą apibūdinčiau „biškį gavosi, biškį ne“. Iš vienos pusės labai džiaugiuosi, kad išėjau iš komforto zonos ir „pasirašiau“ šitai avantiūrai, bet iš kitos pusės liūdžiu, kad nebuvo taip sunku, kaip tikėjausi. Pamatyti Lietuvą visai kitaip ir iš visų pusių buvo nuostabus dalykas. Galima būtų sakyti – nepakartojamas, bet labai tikiuosi, kad kitais metais vėl pakartosiu.

Motociklininke.lt nuotr./Šarūnas Padervinskas
Motociklininke.lt nuotr./Šarūnas Padervinskas

Mintys apie dalyvavimą sukosi jau seniai, bet be paraginimo, greičiausiai, tai ir būtų likę tik tolima svajonė. Taigi po intensyvaus ruošimosi ir nežinios, ar pavyks dalyvauti, kupinas jaudulio išjudėjau susibūrimo vietos link. Pirma diena – pirmas APL'as, kai nieko nepažįsti ir nežinai, kas dabar bus, bet pavažiavus vos kelis kilometrus nusiramini. Pagaliau miške, pagaliau važiuoju! Važiuoti „biškį gavosi, biškį ne“, bet beveik iš karto supratau, kad mano ribos yra kur kas toliau, nei galėjau įsivaizduoti ir tik jau apsipratus, kad leki, pradedi žvalgytis. Lėkdamas siaurais, plačiais, miško ar laukų takais, per prakaito ir smėlio pilnas akis bandau kiek įmanoma daugiau pamatyti.

Pats APL'as man, kaip naujokui, nepasirodė labai sunkus. Buvo momentų, kai klimpom, strigom, gedom ar tiesiog pavargom, bet, kaip sakiau, jau pirmą dieną buvo aišku, kad ribos yra kur kas toliau, nei atrodo ir gal kartais to trūko. Nors pats būdamas karštakošis ne kartą persistengiau ieškodamas tų ribų savo važiavime. O su komanda, manau, man labai pasisekė. Andrių pažįstu jau seniai, Aldoną mačiau tik porą kartų, bet Vytenį ir Lauryną sutikau tik prieš pat startą – ir visi su savo „cinkeliu“. Džiugu, kad vedliai mus visą kelią vedė ir pagailėjo, laukdami prie kiekvienos kryžkelės. Atrodo, visi tikrai stengėsi būti džentelmenais – kaip komandos pavadinimas ir reikalauja.

Pūslės ant rankų ir krūva nešvarių rūbų ant grindų primena, jog buvo labai gera. Romantikos persmelktas APL'as – ne viena emocija ar keliais žodžiais apibūdinamas įvykis. Ar tai būtų juokas išgriuvus kartu šlapiems, lyjant lietui ant samanų, ar tai būtų bendras visų jaučiamas nuovargis. Pamatytos vietos, patirti, kad ir nedideli, sunkumai įsimins ilgam. Ir nors grįžti pavargęs ir sukandžiotas uodų, vis tiek namo važiuoti nenori. Norisi atgal į mišką ir tas nepakartojamas kaimo degalines ir krautuvėles. Net jeigu tai būtų mano vienintelis APL'as, labai džiaugiuosi, kad sudalyvavau.“

VIDEO: APL 2017
motociklininke.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:22
00:55
00:39

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie Gazas