Filosofija – ekstremumas
Renginio organizatorių Rytį Stankevičių įsiminiau jau prieš keletą metų. Tada jis priėjo prie mūsų, enduro kelionės aplink Lietuvą „APL“ organizatorių, ir pradėjo klausinėti įvairių dalykų. Pamenu, galėjome diskutuoti plačiai, bet esmė buvo paprasta – APL yra tradicinė kelionė su aiškiu formatu. O Ryčiui norėjosi daugiau. Pamenu, kaip tada pagalvojau – „iš jo dar kažko sulauksime“. Tad visai nenustebau, kai sužinojau apie projektą „Lietuva X“, kuris sulaukė didelio susidomėjimo ir populiarumo jau pirmaisiais gyvavimo metais.
Kai dar prieš renginį kalbėjausi su Ryčiu, klausiau, kokia yra jo kuruojamų sričių – klubo „Softenduro.lt“, šio renginio ar draugų kompanijos „Narauti“ – filosofija. Rytis aiškiai atsakė – ekstrymas. Pagalvojau, kad jis galbūt kažkiek perdeda arba skirtingai suprantame šią sąvoką – nes juk dauguma žmonių galvoja, kad motociklas apskritai yra ekstrymas. O mes, motociklininkai, taip nemanome. Vis dėlto klydau. Dabar jau žinau, ką jis turėjo omenyje – t.y. hard core'ą. Čia tikrai nebus per maža tiems, kam trūksta sunkumų įprastame bekelės motociklizme.
2019 m. birželio ir liepos mėnesiais vykęs „Lietuva X“ renginys turėjo aiškų stilių. Čia nepaturistausi – reikia vien tiktai rankenėlę sukti. Neatsipūsi po medžiu, neišsimaudysi ežere, nelabai ir su kitais važiuotojais degalinėse nuotykiais pasidalinsi – nėra kada. Žinau, nes ir aš ten važiavau... Ir ką galiu pasakyti. Ne kartą girdėjau manančių, kad APL yra sunku. Kad Pabradės ralis yra sunku. Tylėdavau, nes mano nuomonė kitokia. Ten nėra lengva, tačiau smagu. Bet apsukti Lietuvą per 24 valandas yra kosmosas. Realu, bet tam būtina pasiruošti.
Apie visa tai ir kalbamės su „Lietuva X“ maratonų organizatoriumi, ekstremalaus sporto mėgėju Ryčiu Stankevičiumi.
– Taigi kelionėje APL brandinai mintis. Bet detaliau – kodėl atėjo „Lietuva X“ idėja?
– Važinėju pats su soft enduro motociklu „Africa Twin“. Ir kaip visi, kurie pradeda normaliai važinėti, apvažiavau ir aš APL į vieną pusę, po to į kitą pusę, ir supratau, kad tos pačios trasos kiekvienais metais įveikinėti nenoriu – tai tas pats per tą patį. Kad ir kaip smagu vakarais pasibūti su bendraminčiais, visgi kirbėjo mintis, kad reikia dar kažko. Tada išvažiavau į Pabradės ralį ir supratau, kad tai yra visiškas sportas – važiuoti ten su „Africa Twin“ yra nesąmonė, reikėtų pirkti pushardį ar hardą.
Taigi sugalvojau važiuoti kažkur toliau. Girdėjau ir apie „Perimetrą“ – deja, jis brangus malonumas ir ralis, kuriame gali ruoštis kitiems raliams užsienyje – o tai nebuvo mano tikslas. Taigi pradėjome labai daug važinėtis su draugais bekele po Lietuvą ir Latviją. Kai atsirado didelis noras važiuoti, supratau, kad nelabai yra kur važiuoti – be APL, Pabradės, „Perimetro“ ir varžybų. Todėl sugalvojome tokį formatą ir pradėjome tai daryti.
– Ar ne per drąsu teigti, kad tokio formato nėra pasaulyje?
– Sugalvojau šitą mintį, įlindau į „Google“ ir nieko neradau. „Youtubej“ yra tik kaip pyrda pravažiuoja 1000 km per 24 val. asfaltais, tik nepamenu kokioje šalyje. Buvo ir MTB dviratininkų, įveikusių 500 km per 24 val., bet važiavo jie ratu, taigi tą patį per tą patį. O būtent soft enduro tokio formato niekur kitur neradau. Kad nesivaržytumei su kitais, o tik su savimi, nebūtų vietų, o tik sertifikatas, kad kelionę įveikei. Visi daro varžybas, bet ne visi nori varžytis. Daug kas nori iššūkio, bet nenori kovoti su sportininkais, o tik su savimi. Ir aš nesu enduro sportininkas.
– Koks buvo pats didžiausias iššūkis ruošiant šį projektą?
– Pradėti daryti šį reikalą. Turiu dar kitų užsiėmimų – ir klubą, ir šeimą – tad kai šovė šita mintis į galvą, pats rimčiausias dalykas buvo paspausti mygtuką, t.y. paskelbti renginį. Kai sėdi jau ir esi viską sukūręs ir reikia paviešinti, kad jau ir visi žinotų.
– Kaip ruošei ir kiek pats kilometrų nukeliavai ruošdamas maršrutą?
– Kadangi turėjau visų savo kelionių GPS failus išsisaugojęs, visą Lietuvą, sužymėjęs įdomias vietas, tiesiog man reikėjo visą tą džiaugsmą sujungti į vieną kolekciją. 1000 km važiavau iš karto, nieko nedėliojau kompiuteryje, pasiėmiau tris navigacijas. „Garmin“ – labai tiksli, net per daug tiksli, nes visada važiuoju su pėsčiojo maršrutu; programėlė „MapsMe“ rodo labai daug ir veda geriau negu Googlas, bet normaliai nerodo degalinių, todėl degalines žiūrėdavau į „Google“. O su dar vienu „Garmin“ viską įrašinėjau kaip ant balto lapo, dėjau taškus.
1000 km maršrutą sudėliojau įveikęs daugiau negu 2200 km per 9 dienas, o štai 500 km etapą dariau labiau prie kompiuterio. Kokiaą savaitę – nuo ryto iki vakaro. Po to su draugu Gintautu Rakačiausku (su kuriuo ir abu maratonus pravažiavome kartu) tikrinome trasą – beveik 4 dienas nuo ryto iki vakaro. Iš viso pravažiavau apie 5000 km, kad sudėliočiau abi trasas.
– Kokie buvo esminiai 1000/24 ir 500/24 skirtumai?
– 1000 km vidutinis greitis turėjo būti 42 km/val., o 500 km – 21 km/ val. 1000 km maratonas buvo gazo rankenos valdymas ir strateginis važiavimas: nestoti rūkyti tiems, kas rūko, nestoti pietauti, kurą piltis kuo rečiau – žodžiu, kuo labiau taupyti laiką. Kelias visada buvo vingiuotas, kad nebūtų nuobodus ir kad nebūtų labai didelių kliūčių – išskyrus pradžią ir pabaigą padariau sudėtingesnę, kad būtų gerų nuotraukų ir kad žmonės labiau pavargtų. „Lietuva X 1000 km/ 24 val.“ buvo gazo terapija. Kai dariau trasą, laikiausi principo – jeigu negaliu važiuoti greičiau negu 45 km/ val., tą atkarpą išimu. Taigi čia buvo žvyrai ir miško keliukai. 1000 km važiavo 82 dalyviai, įveikė 56, iš jų 4 pavėlavo.
Būtent pastariesiems didžiausia pagarba, kurie atvažiuos paskutiniai. Tiek laiko važiuoti ir nepasiduoti – pagarba. Ir ypač tiems, kurie neseniai pradėjo važiuoti. Nes tiems, kurie moka važiuoti – tai joji ir tiek, pakeli užpakalį ir varai. Žinai, kaip važiuoti per upelį ar durpes. Bet tie, kurie sunkiau važiavo, jau po 3 kilometrų buvo iki pusės šlapi. Jiems iššūkių buvo gal 1000 kartų daugiau negu gerai važiuojantiems.
O 500 km buvo jėgos ir ištvermės maratonas, 24 valandų „cross-fit“ treniruotė, kur nebuvo jokių žvyrų ir asfaltų, bet nuolatinis darbas – daug duobių, kalnų, smėlio, 12 upelių ar melioracijos griovių. Buvo ir tokių dalyvių, kurie prasikeikė ir sakė, kad dabar nebegali savo vaiko į smėlio dėžę vesti. Beveik visą laiką reikėjo važiuoti atsistojus. Nebuvo nei vieno, kuris nekrito. Čia esminis dalykas buvo neišsekti fiziškai ir kad atlaikytų raumenys. Man pačiam buvo sunku, rimtas iššūkis, nes nevaikštau į sporto klubą ir neužsiimu savo raumenimis. Dalyvavo 69, baigė 57, nebaigė 2 komandos, o dvi pavėlavo. O abu maratonus – 1000 ir 500 – važiavo 18 žmonių.
– Kokie dalyvių įsimintiniausi nuotykiai?
– Gaila, nieko negirdėjau, ir konkrečiai neatsimetu. Bet turbūt daugiausia nuotykių buvo paskutiniai 100 kilometrų, kurie laukė 500 km/ 24 val. maratone. Tai buvo smėlis ir poligonas – kaip prie jūros ir dar geresnis. Vienas vyras iš komandos, kuri atvažiavo likus gal 10 minučių iki laiko normos, tame smėlyne nubėgęs prie motociklo atsiklaupė ir trankė kumščiu į benzino baką šaukdamas: „Kodėl?“. Bet kelio atgal juk nebuvo. Visą tą poligoną visaip pravingiavau. Buvo tokių vietų, kur įšoki į skardį, posūkis ir vėl skardis – visi ten „džiaugėsi“. Tie, kurie nemokėjo važiuoti per smėlį, 100 kilometrų įveikė daugmaž per 10 valandų: apie 23 val. buvo degalinėje, o finiše buvo apie 8-9 val. ryto.
– O kodėl pats nusprendei dalyvauti?
– Kai kūriau renginį, man iš karto buvo bene svarbiausia ir pačiam pravažiuoti. Nežinau, ar būčiau daręs, jeigu pats nenorėčiau pravažiuoti. Tai man pačiam buvo iššūkis, norėjau save išbandyti. Galima sakyti sau šitą maratoną ir sukūriau – nes kam daryti, jeigu pačiam būtų neįdomu.
– Prieš maratonus minėjai, kad dalyviams nereikia jokio pasiruošimo. Visgi mano patirtis kitokia – namų darbai būtini. Kaip pats pasiruošei savo iššūkiui?
– Jeigu važinėji su enduro motociklu, reiškia mėgsti pasikankinti su juo purvuose. Plius turi komandą, kuri tau visada padeda – aišku, jeigu tai tikra komanda. Šis maratonas yra komandinis važiavimas.
Na, o svarbiausia yra ne tik pilti kurą į motociklą – svarbu maitinti ir save. Aš iš viso nevalgau maisto papildų batonėlių, bet prieš šią kelionę nuėjau į sporto papildų parduotuvę ir nusipirkau proteino ir angliavandenių batonėlių, izotoninių gėrimų ir mes pravažiavome net be žiovulio. Nors, tiesa, 500 km buvo, kad nelaikė kojos, o 1000 km nelaikė užpakalis. Po kelionės tapome „skaudančių užpakalių“ klubu, nes net į kubilą po pirties negalėjome savo sėdynių įkišti į vandenį.
Beje, atsiprašau dalyvių, kad sakiau pasiimti kuro ar daugiau daiktų, tai buvo klaida. 2020-ais metais – nes faktas, kad projektą tęsiu – imkite kuo mažiau daiktų. Aš pats nusiverčiau ir susižeidžiau ranką tik dėl svorio – mano bagažas buvo 25 kg, o draugo net 28 kg. Jo motociklo rėmas irgi lūžo.
– Pats irgi patyrei nemažai nuotykių. Vaizdo klipuose matome, kad 1000 km startavai su žavingu batonu, o 500 km po finišo irgi paguldei motociklą. Ar čia suplanavai iš anksto?
– 1000 km startavau paskutinis. Nesu važinėjęs su daiktadėžėmis, tad prisikroviau kuro, įrankių, visko – iš viso 25 kg. Norėjau starte pasirodyti prieš kameras, tad spustelėjau, bet gerai pakilo priekis, vėl spustelėjau, nelabai gerai valdėsi motociklas ir kritau – štai ką reiškia marozinimas. Galvojau, kad timptelėjau ranką, bet kai vėliau vėl į kažkokią duobę pataikiau, atrodė, kad ji trakštelėjo, bet apsivyniojau ir važiavau toliau. Po maratono ranką peršviečiau – gerai, kad tik įtrūkusi riešo kremzlė.
Visą kelionę aš buvau vedliu, tad komandos draugui prakirtau nosį iš akmens iš po ratų, su kitu akmeniu išmušiau „GoPro“ filmavimo kamerą, ieškojome, bet neradome. Net 3 kartus prakirtome padangas – sunaudojome ir paskutinį lopą. Čia skamba, kad pasakoju, kaip Benediktas Vanagas. O geriausias nuotykis buvo, kai nuo daiktadėžės svorio draugui naktį neatlaikė motociklo galinis rėmas ir lūžo – visa daiktadėžė su sparnu užkrito ant rato. Su virvėmis visaip pririšome prie bako ir prie likusio rėmo – dar buvo likę 400 km ir toliau važiavome. Pakeliui draugo sodyboje palikome tuos daiktus ir tada jau šėrėm – turėjome juk spėti į 24 valandas.
O 500 km irgi buvo krūva nuotykių, bet užtruktų dar ilgiau papasakoti.
– Renginys pavyko 150 procentų. Kas yra tie 50, kurių nesitikėjai?
– Dalyvių emocijos – žmonės buvo laimingi. Aš tikėjausi, kad bus nepatenkintų, nes buvo labai daug kritikos kai projektą kūriau. Bet pasisekė viską teisingai pateikti, tad nebuvo nei vieno nusiskundimo.
– Tad ką naujo „Lietuva X“ projekte sužinojai apie kolegas enduristus?
– Lietuviai šiaip yra labai ištvermingi, jų nepaimsi taip lengvai. Šis maratonas parodė, kad visi kovoja ir varo iki galo. Enduristai yra labai stiprūs ir vieningi kaip kariai, tai – gamtos žmonės. Tai bendruomenė, kurioje vieni kitus labai gerbia, palaiko ir padeda. Tikiuosi šioje kompanijoje būti dar ilgai.
