Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 30d. 17:09

Motociklininke.lt: svarbu, kad autorė „rūko“!

Aldona Juozaitytė-Pieva, Justo Lengvino nuotr.
Aldona Juozaitytė-Pieva, Justo Lengvino nuotr.

Artėjant šventėms dažnai susimąstome, ką jau nuveikėme ir kur eisime toliau. Aš irgi peržvelgiau ir suskaičiavau savo straipsnius. Ir suskubau ruošti jubiliejinį tekstą! Jam pasirodžius galiu drąsiai aptarti ir savo metus.

Jau esu rašiusi ankstesnį, taip pat jubiliejinį įrašą „Ką rūko autorė“, apžvelgdama tekstus, interviu ir moto žurnalistės patirtį 15min/Gazas. Ir tada, ir dabar žvelgiu atgal, darau išvadas, mokausi ir juokiuosi. Skaitliukuose susukus ne vieną straipsnių ir kilometrų nuliuką galiu daryti ir šiokias tokias įžvalgas, išvadas arba tiesiog pasidžiaugti užkulisiais.

Italija, Alessio Corradini nuotr.
Italija, Alessio Corradini nuotr.

Tiesa, toks apžvalgos pavadinimas – ne šiaip sau. Dar prieš kelis metus „nominaciją“ už geriausią komentarą skyriau anonimui už „Ką autorė rūko“. Kartais apmaudu, kad dabar, kai komentuoti gali tik registruoti vartotojai, jų ir nebeliko. Tada pridūriau: „Manyčiau, visai nesvarbu, ką rūko autorė. Svarbu, kad tai daro!“ Iki šiol ir savame stiliuje!

Transliuoti pozityvą

Jeigu gyventi – tai stipriai, jeigu švęsti – taip pat! Tik su žmonėmis, kurie yra įdomūs, lygiavertės asmenybės, stiprūs arba kitaip svarbūs, įsimenami. Tokį žmogų pasirinkau ir savo jubiliejiniui tekstui; bet ne, neketinu jo aukštinti. Atvirkščiai – jis „stipriai“ priklausė moto šiknių kategorijai. Joje yra ne vienas lietuvis motociklininkas dėl vienos ar kitos motociklinio bendravimo priežasties. Nes riba, kai žurnalistas ar kolega gali patekti į kažkieno negatyvą kaip važiuotojas, motociklininkas ar asmenybė – labai slidi. Ypač giminių krašte. O aš nekenčiu negatyvo – tai faktas.

APL 2017, Donato Žvirblio nuotr.
APL 2017, Donato Žvirblio nuotr.

Kita vertus, interviu herojus daug veikė, tad buvo vertas viešinimo. Ne vieną kartą jį bandžiau prakalbinti apie varžybas, kuriose dalyvauja. Veltui. Užsispyręs ožys tokiu ir liks. Bet, ne paslaptis, užsispyrusi kaip ožka esu ir aš. Prakalbinti žmogų, kurio nenoriu net akyse matyti? Ir prakalbinti tik teigiamai, nes aš transliuoju pozityvą!

Tokie yra mano atrankos kriterijai ar cenzūra – kaip bepavadinsime. Nors siekiau parodyti sportininko triumfą, jo asmenybės jėgą, profesine prasme nugalėjau ir aš. Žinoma, tik save. Tiksliau – net save, nes tokia pergalė visada yra verta kovos.

Profesija ir pievos

Tęsiant apie profesiją... Kalbinau ir viešinau ne vieną moto žurnalistikos atstovą, nes žaviuosi popieriniais moto žurnalais. Tai sritis, kuri mane domina, tai ritualas, kurio negaliu praleisti: atsiversti šviežutėlį, kvepiantį numerį ir lėtai, ilgai skaityti sekmadienio rytą savo mėgstamame fotelyje prie lango. Žinoma, tie žurnalai – užsieniniai, tad ir kalbinau užsieniečius: išskirtinio braižo moto iliustratorių, suteikiančius kosminį atspalvį realybei fotografus bei kelis pašėlusius redaktorius. Tai puikus pavyzdys žmonių, kurie dirba savo svajonių darbą. Motociklizmas gali būti profesija!

APL 2017, Donato Žvirblio nuotr.
APL 2017, Donato Žvirblio nuotr.

Tačiau ne visas rašymas yra žurnalistika. Anaiptol. Per šiuos metus negalėčiau neišskirti ir savo pasivaikščiojimų po pievas – tekstų, kuriuose gretinu motociklus su kvapais, batais ar muzika. Rašydama „per aplinkui“ jaučiuosi puikiai, nes gera atsukti rankeną: atverti garažo vartus, langus, narvą ir priimti gaivų orą, plūstantį net per odą vidun. Išlėkti ir semti – gyventi. Toks rašymo „reiškinys“ man yra būtinybė. Jis gaivus, kitokio kampo ir pulsuojantis mano pačios venomis. Gaila tik, kad patys žavingiausi dalykai būna ir rečiausi, nes kitaip jie nebūtų tokie ypatingi. O kūrybos, įkvėpimo ugnies nepaspausi – net savo!

Draugų kalvė

Tai, ką nuveikiau, išskirčiau ir renginius – o čia situacija nesikeičia. Lietuvos enduro klubo kelionė aplink Lietuvą APL lieka mano favorite. Džiaugiuosi, kad ne tik ją važiuoju, bet ir ne vienerius metus su klubu organizuoju. APL formuoja asmenines savybes arba yra puiki terpė joms pasireikšti. Čia yra ir mano draugų kalvė. Beje, tikiuosi, kada nors apvažiuosiu ir LDK buvusia siena! Ir dar: šįmet paėmiau Pabradės ralį. Dar ne taip, kaip noriu (ir planuoju) jį paimti, bet tai buvo puiki treniruotė, surinkti visi punktai, skaidri džiugesio diena kartu su moto draugais.

O „MANE VEŽA! Motociklininkų ir neregių bei silpnaregių žygis per Lietuvą“ net mane (organizatorę!) paliko be žado. Dabar atrodo, kad galbūt net per daug apie jį kabėjau, rašiau, viešinau, – kita vertus juk tam, kad atsirastų dalyvių. O kai jis įvyko – nutilau... Tad turbūt taip ir paliksiu. Ne viskas matoma akimis, ne viskas parašoma žodžiais, nes kai kurie jausmai nugula tik širdyje. Šiais metais aš esu labai, labai turtinga! Ir galiu tik pasikartoti – dabar aš turiu patikimiausių Lietuvos motociklininkų sąrašą! Beje, apie draugus kalbėjau ir įraše apie maištą – būtinybę kurti.

Rokenrolo skonis

Gyveni ar egzistuoji, stabdai ar gazuoji – priklauso nuo požiūrio. Kai sunkumą gali paversi aistra ir užsidegimu, kai alkį gali įprasminti kūryboje, kai atleidimas yra kelias į tiesą, o paprastas, tykus buvimas atveria įspūdingas akimirkas – supranti, kad gyveni. Ir kad būtini yra ir rokenrolo elementai: žavingi iššūkiai, rizikingos atkarpos ar nesuplanuojama nežinomybė. Tokia buvo ir mano išvyka į Italiją, kalnus. Nesigilinau į detales, svarbiausia buvo, kad ten gausiu motociklą! Šios kelionės nepavadinčiau iššūkiu, bet linksma nesąmone. Nes iššūkiui turi būti pasiruošęs, turi žinoti, kad jis tavęs laukia, o tu nori jo. Panašiai yra ir su drąsa – drąsus tik tas, kuris žino, kokia yra narsos kaina.

Taigi Lietuvos motociklų sporto federacijos (LMSF) iškilmingų apdovanojimų vakaras irgi buvo dalis gyvenimo rokenrolo. Turiu pripažinti, kad senokai buvau tokia nustebusi: mane pakvietė būti renginio vedėja! O juk nė karto to nedariau, nė karto ir scenoje neužtrukau. Nesiskaito tie keli kartai, kai buvau užlipusi atsiimti apdovanojimų. Taigi 13-os puslapių scenarijus, beveik 4 valandos ant scenos, beveik 300 taurių, medalių, diplomų ir daug pavardžių! Iššūkį priėmiau, baimę nugalėjau. Ir pirmas blynas pavyko – man buvo skanus!

Bet svarbiausia, kad sezonas buvo be traumų, t.y. be rimtų traumų ir jų pasekmių. Nors stipriai tėškiausi kalnuose, plojausi ir varžybose, o po to kelias savaites šlubavau ir vaikščiojau kai kur gerokai ištinusi, tai praėjo. Man labai pasisekė, kad tai buvo tik skausmas ir nieko rimčiau.

motociklininke.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

00:39
02:39
00:22

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie Gazas