Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Renault 20/30“ – 35 metai

„Renault 20/30“
Gamintojo nuotr. / „Renault 20/30“
Šaltinis: 15min
0
A A

Šie metai žymi dviejų „Renault“ modelių 35 metų sukaktį – 1975 m. kovą Ženevoje kompanija, įsikūrusi Billancourt, Prancūzijoje, pristatė prabangųjį „Renault 30“, o po kelių mėnesių parodų salėse pasirodė versija su keturių cilindrų varikliu – „Renault 20“.

„Renault 20/30“ istorija prasidėjo 1970-siais nuo koncepcinio automobilio, skirto aktyvaus ir pasyvaus saugumo priemonių tyrimams. Saugus ateities automobilis turėjo turėti stiprius smūgius atlaikančias zonas, sustiprintą stogo struktūrą ir duris, kurios turėjo apsaugoti keleivį net tuomet, kai automobilis verčiasi ant stogo ar yra taranuojamas iš šono. 1970-ųjų pradžioje buvo sukonstruotas koncepcinis „Renault P127“. Korpusą suprojektavo Gastonas Juchetas, vyriausiasis „Renault“ dizaineris. Automobilis buvo didesnis negu „Renault 16“, tačiau nebuvo planuojama jį gaminti masiškai. Dar 1960-ųjų viduryje „Renault“ vadovas Dr. Pierre Dreyfussas nutarė padėti kurti 8 cilindrų variklį pavyzdiniam kompanijos modeliui. Su didelių variklių trūkumu susidūrė ir „Renault“ varžovai – „Peugeot“ bei švedų „Volvo“. Tais pačiais 60-aisias „Peugeot“ ir „Renault“ ėmė bendradarbiauti kurdamos benzininį 8 cilindrų V formos variklį.

1971 m. prie konsorciumo prisijungė „Volvo“, bet, laikui bėgant, V8 koncepcija buvo pamiršta. Buvo nutarta bendrą „Peugeot“–„Renault“–„Volvo“ projektą įgyvendinti naujoje gamykloje Douvrine, Kalė regione (Prancūzija). „Renault“ ši vieta turėjo papildomą privalumą – atstumas iki Sandouville, esančio netoli Le Havre gamyklos, buvo nedidelis, o tai leido žymiai sumažinti transportavimo kaštus. 1974 m. rudenį buvo pradėta masinė 2 664 kubinių centimetrų tūrio V6 variklio, turinčio dvigubą alkūninį veleną ir aliumininį cilindro bloką bei galvutę, gamyba.

„Renault“ visada buvo atvira inovatyviems sprendimams, kurie dažnai buvo laikomi drąsiais ar net rizikingais. Impulsas Gastonui Juchetui ir jo bendradarbiams buvo„Renault 16“ sėkmė. Pristatyti 5 durų hečbeką premium segmente prireikė daug drąsos. 1972 m. „P127“ koncepcija buvo pertvarkyta į „Project 23“ prototipą su 4 cilindrų varikliu, naudojamu „Renault 16“. Po metų pakeistos išvaizdos prototipas išvažiavo į Prancūzijos ir JAV gatves, kur inžinieriai galėjo dirbti be iš paskos sekiojančių paparacių. Nors ne visos „P127“ idėjos galėjo būti įgyvendintos, „Project 23“ buvo vienas iš saugiausių automobilių pasaulyje – tą patvirtino eilė automobilio saugumo bandymų Lardy (Prancūzija) tyrimų centre. Nors originaliai naujasis modelis buvo žinomas „23“ pavadinimu, pavyzdinis modelis 1975 m. kovą Ženevoje buvo pristatytas „Renault 30 TS“ (paženklintas kaip „R 1273“) vardu. Tai buvo pirmasis 6 cilindrų automobilis iš Billancourto nuo 1939 m. 131 AG V6 variklis galėjo padėt išvystyti iki 178 km/h greitį.

Priekinių varomųjų ratų automobilis turėjo 4 greičių mechaninę pavarų dėžę arba 3 greičių automatinę transmisiją su elektronine kontrole. Buvo naudojama dviguba stabdžių sistema su „Mastervac“ neigiamo slėgio galios sistema. 4,52 m ilgio automobilis buvo ilgesnis, platesnis ir žemesnis negu „Renault 16“ ir garantavo didesnį saugumą ir patogumą. Visą tai vainikavo funkcionalumas: bagažinė buvo 410 litrų talpos, o nulenkus galines sėdynės – beveik 1 000 l. Chromuoti bamperiai, medžiaginiai apmušalai, vairo stiprintuvas ir beprecedentis komfortas – tai buvo pavyzdinio „Renault“ atributai. Kita inovacija buvo iš vairuotojo vietos valdomos priešakinės šviesos. „Renault 30“ turėjo sustiprintas duris, dvilypį priekinį stiklą ir vairo kolonėlę, lūžtų nelaimingo atsitikimo metu. Interjeras buvo sukurtas galvojant apie saugumą. Dalis kabinos buvo pagaminta iš nedegaus plastiko, naudojamo kelioniniuose lėktuvuose. Aštrūs kampai ir atsikišę elementai buvo pašalinti. Buvo pasiūlyti inertiški priekinių ir galinių sėdynių diržai bei centrinis užraktas. Keturi priekinio stiklo valytuvai – efektyvūs lietingą dieną. Reikliausi klientai galėjo užsisakyti oro kondicionavimo sistemą, odinius apmušalus, priešakinių šviesų valytuvus ir elektra valdomą sustumiamą stogą.

Netipinio hečbeko korpuso stilius ir elegancija padalino visuomenę. Niekas neabejojo „30“ komfortu ir privalumais, bet konservatyvesniems klientams idėja atrodė per drąsi. Vis tik „Renault 30“ buvo labai populiarus tarp jaunatviškų aukščiausios lygio vadovų, Prancūzijos Respublikos ministrų ir diplomatų. Naujasis „Renault“ generalinis direktorius Bernard Vernier-Paliez itin troško, kad jį nufotografuotų su jo kompanijos hečbeku, todėl pats jį vairuodavo vykdamas kur nors verslo reikalais. Automobilis buvo gerai priimtas Vokietijos, Šveicarijos ir Beniliukso šalių rinkose. Naujasis modelis nepakeitė senojo „Renault 16“ tik Amerikos rinkoje, kur prancūzų kompaniją atstovavo „Renault 5“, vadinamas „Le Car“.

1975 m. spalį tarptautinėje automobilių parodoje Paryžiuje lankytojų dėmesį patraukė „Renault 20 TL“. Jis atrodė beveik identiškai „Renault 30“ – panašus korpuso dizainas ir surinkimas. V6 variklis buvo pakeistas 1,6 litro 4 cilindrų 90 AG varikliu iš „16 TX“. Palyginus su „Renault 30“ prabanga, šis modelis buvo gana kuklus, bet kompanija pasiūlė erdvų ir, kas svarbiausia, saugų bei modernų automobilį už kainą, kuri buvo vos didesnė už „Renault 16“ kainą. 4 apvalias priešakines šviesas pakeitė dvi stačiakampės, galinius diskinius stabdžius – cilindriniai. Nuo 1977 m. buvo galima įsigyti „Renault 20 TS“ variantą, turintį 109 AG 2 litrų variklį. Jis, panašus į Prancūzišką–Švedišką aliumininį V6 su iškeltu alkūniniu velenu, buvo gaminamas Douvrine.

Nuo 1977 m. rugpjūčio 1,6 variklio, montuojamo į „Renault 20 TL/GTL“, galia pakilo iki 96 AG. Atramos galvai buvo standartas visos versijose, netgi ant „Renault 30“ galinių sėdynių. Pradedant 1978 m. buvo pakeista kabinos išvaizda. Kompanija pristatė naują pavyzdinį modelį – „30 TX“.

Jame dėl „Bosch“ pagamintos „K-Jetronic“ degalų įpurškimo sistemos ir elektroninio degimo modulio galia pakilo iki 142 AG. Standartiškai buvo siūloma 5 greičių mechaninė pavarų dėžė arba automatinė „Societe de Transmission Automatique“ transmisija. Į įrangos sąrašą įėjo: lydinio ratai su „Michelin TRX“ padangomis, žalias priekinis stiklas ir šoniniai langai, medžiaginiai apmušalai ir šildomos priekinės sėdynės. Karbiuratoriaus varianto galia sumažėjo iki 128 AG.

1979 m. lapkritį pirmieji klientai įsigijo „Renault 20 Diesel“ su ekonomišku ir dinamišku 2,1 (64 AG) varikliu. „TD“ ir „GTD“ skyrėsi įrangos lygiu. „30“ vis dar buvo galima įsigyti kaip ribotos serijos automobilį. Vienas tokių buvo juodas „Magnum Six“ su odos apmušalais ir premium audio sistema.

1980 m. Rumunijos „Dacia“ gamykloje, Mioveni mieste, buvo pagamintas nežinomas skaičius „Dacia 2000“ automobilių, kurie buvo beveik identiški „Renault 30“. Šios transporto priemonės buvo išskirtinai skirtos šalies valdininkams.

Dar daugiau pokyčių buvo pristatyta 1981–1982 m. Naujas variantas buvo „Renault 20“ turbodyzelis. 2 068 kubinių centimetrų tūrio 85 AG „J8S“ variklis garantavo 160 km/h greitį. Dyzelinis variklis, turintis „Garrett“ turbokompresorių, buvo montuojamas į „Renault 30“, kuris buvo eksportuojamas į pasirinktas Europos rinkas. Prancūzijoje naudotas reklaminis šūkis „Plus Turbo que Diesel“ („Daugiau turbo negu dyzelis“) pabrėžė gerą automobilio dinamiką ir mažas degalų sąnaudas. Tai buvo pirmasis serijinės gamybos keleivinis automobilis su turbodyzelio varikliu, turinčiu tarpinį suslėgto oro aušintuvą. Tais laikais ši technologija buvo išskirtinai naudojama tik didesniuose sunkvežimiuose.

„Renault 20 TX“ 2,2 litrų 115 AG variklis su įpurškimu taip pat debiutavo rinkoje. „30“ karbiuratoriaus variantas buvo išimtas iš rinkos. Dar kartą buvo atnaujintas interjeras. Į pasirinkimų sąrašą įėjo nauji elektra valdomi šoninio vaizdo veidrodėliai ir „Jaeger“ laikrodis su LED ekranu. Paskutinius serijos automobilius galima atpažinti iš mažo spoilerio, esančio ant bagažinės dangčio krašto.

Nors „Renault 20/30“ yra prisimenamas kaip šeimos ar verslo kelionėms skirtas automobilis, jo istorija turi kelis itin sėkmingus su sportu susijusius epizodus. 1977 m. Australijos „Renault 30 TS“ komanda, kurią sudarė Robertsas, Webbas ir Brooksas, užėmė 38 vietą antrosiose Londonas–Sidnėjus lenktynėse. Didžiausia sėkmė „Renault“ aplankė Afrikoje. 1971 m. gruodį Bernardas ir Claudas Marreau („Renault 12 Gordini“) laimėjo lenktynes Alžyras–Keiptaunas, kuriose jie per 8 dienas, 22 valandas ir 18 minučių įveikė 15 000 kilometrų laukinės Afrikos. Vis tik jų mėgstamiausios lenktynės buvo Paryžius–Dakaras, kuriose jie dalyvavo nuo 1979 iki 1985 m.

Po kelių startų su keturiais ratais varomu „Renault 4 Sinpar“, 1982 m. sausį Marreau brolius aplankė didelė sėkmė ir jie laimėjo Paryžius–Dakaras lenktynes. Keturiais ratais varomas „Renault 20 Turbo“ neturėjo konkurentų keleivinių automobilių ir visureigių klasėje. Vis dar būdami Dakare laimėtojai gavo sveikinimo žinutę nuo „Renault“ valdybos prezidento Bernardo Hanono. Antrasis Vails–Chanteaux komandos automobilis užėmė 17 vietą. „Renault 20 Turbo“ variklis turėjo 155 AG. Važiuodamas tiesiai automobilis galėjo pasiekti apie 200 km/h greitį. Ši sėkmė paskatino 63 000 klientų nusipirkti „Renault 20“ 1982 m.

Pirmojo premium segmento hečbeko era baigėsi 1983 m. spalio 16 d. Per 8,5 metų Sandouville gamykloje buvo pagaminti 629 004 „Renault 20“ ir 153 704 „Renault 30W“. Jų įpėdinis, „Renault 25“, rinkoje pasirodė 1984 m.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Gazas