Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 24d. 10:43

Kova su bekele virtęs pažintinis keturračių turas: šeštosios grupės istorija

Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr. / Turo akimirka

Kai iš keturračių klubo „Bekelės vilkai“ ir keturračiais prekiaujančios kompanijos „Motorider“ atstovų sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie pažintinio turo keturračiais Panevėžio rajone, ilgai svarstyti nereikėjo. Bus smagu, pagalvojau. Gera kompanija, pažįstamos Panevėžio rajono apylinkės, aktyvus laisvalaikis gamtoje. Kas gali būti geriau, pamaniau.

Renginį organizuojantis „Bekelės vilkų“ klubo vadovas Remigijus Gančierius žadėjo, kad pažintinio turizmo renginys dalyvius ves beveik 200 kilometrų maršrutu aplink Panevėžio rajoną, sustojant prie aštuonių lankytinų objektų – nuo alpakų ūkio Karsakiškyje ar stumbryno Pašiliuose iki trijų kamienų pušies ar apžvalgos bokšto Krekenavoje.

Keturračių renginiuose esu dalyvavęs, tad įprasti pasivažinėjimai žvyrkeliais ir laukų keliukais neatrodė sunki užduotis. Tačiau Remigijus Gančierius, draugų vadinamas tiesiog Remyga, šįkart „užsuko“ šį tą smagesnio. Bet apie viską iš pradžių.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Šeštadienio rytas. Visi dalyviai renkasi į Karsakiškyje esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Čia pat numatytas startas ir finišas. Keturračių pamažu daugėja. Prisijungiu prie „Motorider“ kolektyvo ir sužinau, kad šiandien vairuosiu „CFMOTO CFORCE 550“ modelį. Šis modelis man jau pažįstamas. Prieš kurį laiką juo jau teko pasivažinėti lengvoje bekelėje su varžybų organizatoriaus sūnumi ir „Motorider“ atstovu Adomu Gančieriumi. Artėjant startui šoku į kombinezoną, matuojuosi šalmą, pirštines.

Gausus dalyvių sąrašas, kuriame beveik 80 keturratininkų iš visos Lietuvos, suskirstytas į aštuonias grupes. Aš atsidūriau šeštojoje, kartu su mūsų grupės vedliu Adomu Gančieriumi, „Motorider“ vadovu Valdu Radvilavičiumi ir dar keliais vyrukais, kurių didžioji dalis atvyko iš Tauragės. Grupės vedlys Adomas Gančierius rikiuoja keturračius į eilę – jau netrukus bus duotas startas mūsų grupei. Visos aštuonios grupės startuoja intervalais, kad maršrute nesusidarytų spūstis.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Vos pajudėję iš aikštelės ir nuvažiavę porą šimtų metrų stojame. Vienas iš mūsų grupės narių paaiškina, kad turi techninių problemų. Keturratis nebevažiuoja. Kol stovime ir ieškome, koks gedimas įvyko, mus aplenkia likusios dvi grupės. Galiausiai kolegos nusprendžia, kad keturratis žygio tęsti negalės, tad jis mikliai nutempiamas ir paliekamas dalyvių parke, o keturračio vairuotojas tampa keleiviu ir sėda pas kolegą. Bandome maršrutą tęsti.

Pirmieji kilometrai nuvažiavus nuo asfalto – eilinis važiavimas žvyrkeliu. Pasitikrinu, kaip valdosi, greitėja ir stoja keturratis. Viskas gerai, išskyrus į veidą krintantys lietaus lašai. Užsidarau šalmo stikliuką, tačiau jis ima rasoti, tad važiuoju jį kiek prisivėręs ir laikausi atstumo nuo priekyje esančio kolegos. Už kelių kilometrų mūsų vedlys Adomas Gančierius išsuka iš žvyrkelio ir lendame į mišką. Ne, miško paklotės neniokojame. Mes ne chuliganai.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Važiuojame jau egzistuojančiais, tačiau sunkiosios technikos išmaltais keliais. Keletas gilesnių balų jokių problemų nesukelia, nors vienoje gana gilioje brastoje įklimpau, nes pamiršau įsijungti palėtintą pavarą ir ašių sublokavimą. Po Adomo Gančieriaus patarimų iš jos išsikapanojau be didesnių sušlapimų, tačiau gerokai apsitaškęs dumblu.

Galiausiai miške sustojame trumpai pertraukėlei. Pasidalijame pirmųjų kilometrų įspūdžiais, bet ilgai negaištame ir judame toliau. Kiek vėliau miške aplenkiame sustojusią kitą keturračių grupę, kuri mūsų šeštąją rinktinę aplenkė dar tada, kai sustojome ant asfalto.

Valdo Radvilavičiaus nuotr./Turo akimirka
Valdo Radvilavičiaus nuotr./Turo akimirka

Važiuojant grupėje reikia laikytis pagrindinės taisyklės – kartkartėmis atsisukti ir pažiūrėti, ar už tavęs važiuoja komandos draugas. Kadangi esame grupė, turime stebėti vieni kitus. Prireikus pagalbos vienam, stoja visa grupė, o priekyje važiuojantis vedlys apsisuka ir grįžta į sustojimo vietą.

Pirmasis neplanuotas sustojimas įvyko dar miške, kai „Motorider“ vadovas Valdas Radvilavičius pastebėjo minkštėjančią keturračio padangą. Po kelių kilometrų nusprendėme stoti per laukus einančiame keliuke ir aiškintis, per kur eina oras.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Paaiškėjo, kad oras eina per kantą tarp ratlankio ir padangos. Ir net ne vienoje vietoje, o keliose. Bandome išleisti orą iš padangos, pravalyti kantą nuo nešvarumų ir vėl pūsti orą. Prie mūsų sustoja aplenktos kitos grupės keturratininkai.

Pasiskoliname iš jų kompresorių, bet netrukus išsiaiškiname, kad kompresorius yra ir pas vieną iš mūsų grupės narių, todėl nebegaišiname kolegų ir liekame tvarkytis patys. Po kelių bandymų išvalyti kantą ir pūsti orą priimame sprendimą, jog reikės pakeliui stoti vis pripūsti padangą. Judame toliau ir žvyrkeliais pasiekiame Miežiškius. Čia vėl stojame pūsti padangą.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Kolegos ima svarstyti, ar kur nors šalia nėra ratų montavimo stakles turinčių gyventojų. Tuomet man topteli mintis. Juk aš dalyvauju žygyje per savo rajoną. Draugų pagalbos čia sulauksiu visada bet kuriuo paros metu. Pirmasis skambutis į Krekenavą draugui Andriui Antanaičiui sėkmingas.

Po kelių minučių gaunu atsakymą, kad mūsų skambučio laukia žmogus, kuris Krekenavoje galės permontuoti ratą. Pagalbą turime, tačiau iki Krekenavos mūsų maršrute dar liko įveikti kelias dešimtis kilometrų.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Judame toliau per lengvas žvyrkelių atkarpas, laikydamiesi kelių eismo taisyklių, tarpusavyje nelenktyniaudami ir judėdami darnia kolona. Katinų gyvenvietėje pastebime policijos pareigūnus, tačiau baimintis neturime ko. Keturračiai su valstybiniais numeriais, posūkiai, žibintai veikia, vairuotojo pažymėjimus turime visi. Nauji keturračiai turi europinius sertifikatus, yra oficialiai registruojami ir jiems vairuoti pakanka B kategorijos, todėl ši akistata mūsų negąsdina.

Pareigūnai visgi keletą iš mūsų sustabdo, patikrina dokumentus. Papasakojame jiems, kuo mes čia užsiimame ir kodėl tądien rajono keliuose tiek daug keturračių. Palinkime vieni kitiems geros dienos ir patraukiame toliau link Krekenavos.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Krekenavoje sustojame prie apžvalgos bokšto. Ten padarome šiokią tokią pertraukėlę, užlipame į viršų. Paskambinu dėl rato permontavimo krekenaviečiui, draugų vadinamam tiesiog Valode. Jis atvyksta prie bokšto, pasitinka Valdą Radvilavičių ir kartu nuvyksta permontuoti rato. Tuo metu mes pajudame link degalinės, kur užpildome benzinu savo bakus.

Sulaukę Valdo, kuris pasidžiaugė draugišku aptarnavimu pas Valodę, pajudame toliau. Už kelių kilometrų sukame į miško keliuką, kol galiausiai atsiduriame netoli Naujamiesčio esančioje poilsiavietėje. Čia numatyti pietūs. Pasistipriname Karsakiškio kibinais, pailsime. Pagal organizatorių pirminį planą, šioje vietoje turėjome ilsėtis pačioje stovyklavietėje, tačiau patvinusi upė ją visą apsėmė, todėl pietūs buvo surengti tiesiog šalikelėje. Nenugalima gamtos jėga. Kitaip nepavadinsi.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Per pertrauką turo organizatorius Remyga patikina – pirmoji dalis buvo tik lengvas pasivažinėjimas. Jis atskleidė, kad antroje dalyje mūsų lauks itin dideli išbandymai – patvinusios upės kirtimas, kelios brastos, visiška bekelė miške ir dar daug įdomių dalykų.

Po sočių pietų, atrodo, norėčiau dar pailsėti, tačiau grafikas įtemptas. Kai organizatoriai sudarinėjo beveik 200 kilometrų trasą, jie užtruko 10 valandų. Tikėjomės, kad mums tiek laiko nereikės ir grįšime vos pradėjus temti. Bet, kaip sakoma, mes planuojame, o Remyga juokiasi.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Pajudėję iš pietų vietos už kelių kilometrų sustojame prie ilgos ir gilios brastos. Čia jau stovėjo prieš mus važiavusi grupė keturratininkų. Paaiškėjo, kad jų sustojimo priežastis – nuskandintas Algirdo Mosekonio keturratis. Kai organizatoriai sudarinėjo trasą, giliausią brastos vietą jie kirto per ten buvusį pusantro metro pločio tiltelį. Renginio dieną to tiltelio jau nebesimatė. Jis buvo kone pusmetrio gylyje. Būtent ant to tiltelio užvažiuoti ir nepataikė kolega Algirdas Mosekonis. Į variklį patekus vandeniui jo keturratis sustojo.

Atėjo metas brastą kirsti ir mūsų grupei. Ją įveikti pasiryžau ketvirtas ar penktas grupėje, stebėdamas, kokiomis trajektorijomis važiuoja prieš mane pajudėjęs vedlys Adomas Gančierius ir kiti kolegos. Akimis braižiau schemą, kaip važiuoti, kad nenuskandinčiau savo „CFMOTO CFORCE 550“. Lėtai artėdamas link po vandeniu esančio tiltelio nerimavau, ar važiuoju ten, kur reikia. Net nesupratau, kada tą tiltelį kirtau, tačiau įveikti šią atkarpą pavyko.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Pastebėjau, kad už tiltelio didėja gylis ir dešine puse važiavę kolegos virsta nuo keturračių. Surizikavau važiuoti kairiau ir didesniu tempu. Jau buvo nebesvarbu, kiek daug sušlapsiu. Nesinorėjo sustoti baloje ir paskui iš jos kapanotis. Vienu ypu, neatleisdamas akceleratoriaus, prašokau didžiulę brastą. Net nesuabejojau savo vairuojamu keturračiu, nors jis visiškai standartinis. Toks, kaip išriedėjo iš gamyklos.

Vandens purslai taškėsi į viršų, į šalis kilo bangos, tačiau iš brastos išsikapanojau be jokio sustojimo. Pastačiau garuojantį keturratį ir, vienintele sausa vieta – nosies galiuku nusivalęs drėgną telefono kamerą, nuskubėjau įamžinti, kaip brastą įveikia komandos draugai. Komandinio darbo čia ir vėl prireikė. Jau įveikę brastą kolegos padėjo išbristi į krantą kitiems. Tiesa, vienas mūsų grupės narių gerokai sušlapo, kai virto ant šono ir pasinėrė po vandeniu.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Kai visi mūsų grupės keturračiai jau buvo krante, pailsėję pajudėjome toliau. Tačiau netrukus teko stoti. Vienas iš mūsų grupės narių pajuto, kad stringa ir galiausiai užsikirto jo keturračio rato guolis. Čia pat stovėjo ir atitemptas Algirdo Mosekonio nuskandintas keturratis. Paaiškėjo, kad abiem dalyviams renginys čia ir baigsis. Sulaukę evakuatoriaus ir atsisveikinę su pasitraukusiais kolegomis pajudėjome toliau.

Miškuose už Gustonių mūsų laukė dar daugiau klampių ruožų. Šioje vietoje didelių brastų nebuvo, tačiau nuolatinis važiavimas per purvo balas ir klampų juodžemį privertė gerokai padirbėti rankomis ir visu kūnu. Ruožas buvo gana ilgas. Būtent šioje atkarpoje daugelis iš mūsų jau įsijungė žibintus, kadangi ėmė temti.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Supratome, kad grįžti vos sutemus mums jau nebepavyks. Iki finišo buvo likę dar kelios dešimtys kilometrų. Jau sutemus miške prasidėjo pirmosios didesnės techninės problemos. Gedimais jų nepavadinsi, tačiau dėl nuolatinio važiavimo laukų keliais per dumblą ėmė kaisti keturračiai. Dumblas tiesiog užklijuodavo radiatorius, tad kas kelis kilometrus visa grupė stodavo nors vienam iš dalyvių davus ženklą.

Sutemo visiškai, o mes stovime viduryje niekur ir aušiname užkaitusius variklius, daugumai baigiasi ir degalai. Tokia savotiška bekelės romantika, kažkuo primenanti Dakarą, kai žinai, kad nuleisti rankas yra niekam tikęs sprendimas, bet kol kas judėti neįmanoma, o ir pajudėjęs nežinai, kada vėl gali tekti stoti.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Kol keturračiai aušta, pasijunta nuovargis, norisi ištiesti kojas, užsikelti jas ant keturračio vairo ir kiek atsipalaiduoti. Grupėje pasigirsta kalbų, kad galbūt baigiame turą ir į finišą grįžtame bendro naudojimo keliais. Tačiau tą mintį greitai vejame šalin ir pasakome sau – jei reikės, paskutinius 25 kilometrus važiuosime nors ir iki ryto.

Pajudame su pusiau ataušintais varikliais, pakeliui jau nebevengdami balų, bet specialiai per jas važiuodami, kad nuo radiatoriaus nusiplautų prikepęs dumblas. Už kelių kilometrų randame apsemtą kelią. Juo pirmasis pravažiuoja vedlys Adomas Gančierius. Gylio pakanka ataušinti radiatorius ir komanda tarsi įgauna naują kvėpavimą.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Kai jau atrodo, kad finišas pasiekiamas ranka ir likę paskutiniai 10 kilometrų tėra kelias mišku, sulaukiame paskutinio Remygos siurprizo. Privažiuojame vieną brastą, paskui kitą. Vieni kitiems padedame ją įveikti. Brendame į vandenį, šlampame ir jau net nebegalvojame, kaip išlaikyti sausus drabužius. Nei šalta, nei šlapia. Visi išoriniai dirgikliai tarsi išjungti. Dėmesys sukoncentruotas tik į bekelę, keturračio pavarų nustatymus ir trajektorijas, kuriomis per brastą sėkmingai arba nesėkmingai klampoja kolegos.

Galiausiai privažiuojame paskutinį Remygos išbandymą. Ilgą ir gilią brastą, kurios pabaiga matosi tik apšvietus ją galingu LED žibintu. Į ją pirmasis neria mūsų vedlys Adomas Gančierius. Netrukus jis klimpsta. Visos jo pastangos ir gudrybės išjudinti keturratį yra bevaisės. Klimpsta ir kitą trajektoriją pasirinkę kolegos.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Kadangi tokio gylio ir sudėtingumo brastoje dar nesu važiavęs ir šiaip turiu mažiausiai patirties šiame reikale, pamėginu brastą apvažiuoti jos pakraščiu. Į mišką važiuoti nenoriu, tad mano gudrybė trunka neilgai. Vistiek atsiduriu pelkėje ten, kur stovi įstrigęs Adomas Gančierius. Jis paprašo manęs sustoti. Kabina savo keturračio „gervę“ prie mano keturračio kablio ir pats save išsitraukia iš dumblo. Jau nebesvarbu nei pilni vandens batai, nei šlapti drabužiai. Svarbiausia visiems išsikapstyti iš šio Remygos išbandymo.

Per šakas, šaknis, nuvirtusius medžių kamienus ir dumblus galiausiai visi išlipame iš brastos. Miško tamsą veria žodžiais sunkiai nusakomas vaizdas. Garus skrodžiančios žibintų šviesos, žmonių šešėliai ir keturračių variklių garsai. Naktį viduryje niekur.

Po šios brastos keturračiai gavo pakankamai vandens, kad nuo radiatorių būtų nuplautas dumblas, tačiau paskutiniuose kilometruose vėl stojame. Vienam kolegai stoti reikia kas kelis šimtus metrų, nes keturratis nuolat kaista. Nusprendžiame, kad likusį kelią jį temps vienas iš mūsų.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Galiausiai pasiekiame finišą. Paskutiniai, bet visgi finišuojame. Mano keturračio odometras rodo 204 kilometrų atstumą. Maršrutui įveikti mūsų grupei prireikė kiek daugiau nei 12 valandų. Ir visa tai buvo turistinis pažintinis turas su bekelės elementais.

Pavargę ir purvini, bet nepraradę geros nuotaikos dėkojame „Bekelės vilkų“ klubo vadovui ir renginio sumanytojui Remigijui Gančieriui. Jis niekada nesibaigiančiame keturračių sezone padarė tokį renginį, kurio mažai kas tikėjosi. Lengvas turizmo turas virto ilgu išbandymu, kurį mums įveikti pavyko. Iš visų aštuonių grupių buvo tik keletas dalyvių, kurie iš varžybų pasitraukė dėl gedimų. Du keturračiai nuskendo, dar keli patyrė kitas problemas.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Mano vairuotas standartinis „CFMOTO CFORCE 550“ atlaikė visiškai nuostabiai. Nepaisant to, jog klampodamas per šakas nutraukiau galinių stabdžių vamzdelį. Tačiau šiame keturratyje stabdžių sistemos priekiniams ir galiniams ratams yra atskiros, tad net ir tokia bėda man nesukliudė pabaigti turo. Mano ištikimasis dienos draugas tarnavo puikiai.

Nors ir nesu patyręs keturratininkas, tačiau šis modelis net ir naujoko rankose yra klusnus, lengvai valdomas ir labai pravažus. Pusės litro darbinio tūrio variklio visiškai pakako tiek greitam važiavimui žvyrkelyje, tiek klampojimui per brastas. Užteko netgi standartinių padangų, nors nespjaučiau pabandyti pavažiuoti ir su specialiai tokiai bekelei skirtomis. Keturratis puikus. Tik reikia netrukdyti jam važiuoti.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka
Tomo Markelevičiaus nuotr./Turo akimirka

Noriu padėkoti turo organizatoriui Remigijui Gančieriui už pačių geriausių įspūdžių kupiną dieną, „Motorider“ vadovui Valdui Radvilavičiui už suteiktą ir kantriai tarnavusį keturratį „CFMOTO CFORCE 550“, grupės vedliui Adomui Gančieriui už pagalbą ir patarimus, komandos draugams iš Tauragės už pagalbą įklimpus bei vienybę ten, kur pats vienas vargu ar ką nors padarytum.

Kai pasidalijau įspūdžiais feisbuke, daugelis klausė, kiek toks malonumas kainuoja.

Bekelės turo kaina – 25 eurai. Už tai gausite nenuspėjamą Remygos maršrutą, grupės vedlį ir pietus. Keturratį reikia turėti savo.

Tad jei turite keturratį ir galvojate, kad jis jums puikiai tinka ūkio darbams, išbandykite jį ir bekelėje.

Mano pavyzdys parodė, kad įveikti tokius išbandymus galima ir su visiškai standartiniu keturračiu. Guldau galvą, kad įspūdžiai bus neišdildomi. Net jeigu tai ir vadinasi „pažintinis turas“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Šiuolaikiškos studijos

Video

00:26
00:47
01:15

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie Gazas