Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 12d. 12:11

„The Coldest Ride“: koks jausmas Sibire vairuoti autobusiuką UAZ „batoną“

Karolis Mieliauskas Jakutijoje išbandė UAZ Tik 15min
Egidijaus Babelio nuotr. / Karolis Mieliauskas Jakutijoje išbandė UAZ

Kelionė motociklu į šalčiausią apgyvendintą vietą pasaulyje baigėsi. Tikslas – Oimiakono kaimas Jakutijoje pasiektas, sertifikatas, kuriame įrašyta -52 laipsnių atvykimo temperatūra kuprinėje, poilsio diena praleista turiningai, metas namo. Atgal į Jakutską. Tik šį kartą ne motociklu, o šiuose atokiuose kraštuose labai populiariu automobiliu – „UAZ 452“ arba „Buchanke“. Prie jos vairo sėdo ir pats motociklininkas.

Vakarietiškais automobiliais bijo važiuoti

Tarp Oimiakono ir Jakutsko ne toks jau ilgas kelias – viso labo 1000 km. Tokį atstumą kaip nuo Vilniaus iki Berlyno atsipūtus galima nuvažiuoti per vieną dieną. Išvažiavus ryte Berlyne dar liktų pakankamai laiko ilgai vakarienei ar apsilankymui bohemiškame kabake.

Tačiau tame Rusijos gale nėra autobanų, magistralių ar netgi asfalto. Nors kaulų kelias, magistralė nuo Jakutsko iki Magadano jau 2008 metais gavo federalinio kelio statusą ir yra prižiūrima, tai vis vien tėra platus duobėtas žvyrkelis, susiaurėjantis kalnuose iki vienos eismo juostos ir toli gražu ne visur turintis atitvarus prie pavojingų nuošliaužų. O kur dar 200 km siauru snieguotu vieškeliu, kuris egzistuoja tik žiemą, nes vasarą ten būna pelkė?

Nors Jakutijos miesteliuose populiarūs apynauji iš Japonijos parplukdyti automobiliai, jie dažniausiai lieka mieste. Ilgoms kelionėms ir tokiems žygiams į atokias vietas jakutai dažniau renkasi archajišką rusišką techniką. Nauji japoniški automobiliai gerokai komfortiškesni, be to, patikimesni, tačiau į tolimus reisus besileidžiantys vairuotojai baiminasi, kad sugedus moderniam elektronikos valdomam automobiliui viduryje niekur nepavyks šio sutaisyti pačiam.

Suremontuoti galima plaktuku neišlipant laukan

Šiuose žodžiuose gal ir yra tiesios, tačiau vis kilo klausimas: o tai kodėl nevažiuoti su tokiu automobiliu, kurio nereikėtų remontuoti. Štai mūsų vairuotojas Slava dar prieš kelionę perrinko antrųjų „The Coldest Ride“ namų savaitei „UAZ 452“ variklį.

Galvos tarpinė pradėjo leisti alyvą. Dviese su kolega problemą pašalino per pusdienį. Trečią važiavimo dieną teko stoti šalikelėje ir keisti degalų siurblį. Sakysit – ne pats maloniausias darbas dirbti stingdant -42 laipsnių šaltukui. Tačiau automobilio konstruktoriai žinojo, kad „Uazikas“ bus naudojamas sudėtingomis sąlygomis ir žinojo, kad jis tikrai daug ges, tai variklį įmontavo tiesiog salone. Slava darbą atliko neišlipdamas iš automobilio per 10 minučių. Ilgiau trukti negalėjo, mat palikus variklį užgesintą ilgiau nei 20 min viskas užšąla ir jo nebeįmanoma užkurti. Grįžtant atgal buvo atsiradusių problemų su generatoriumi. Vėl stojom 10-čiai minučių.

Remontuoti seną rusišką techniką labai lengva. Kalbant konkrečiai apie „Buchankę“, lietuviškai „Batonu“ dėl savo formos vadinamą „UAZ 452“ modelį netgi ir patogu – visus darbus galima atlikti neišlipant iš salono, o įrankių dėžėje pakanka turėti plaktuką, 10-ies raktą ir reples. Bet 3 rimti remontai per pusantro tūkstančio kilometrų sako, kad mechaniką reikia išmanyti.

Kol Karolis Mieliauskas į Oimiakoną važiavo motociklu, iš paskos „Buchankėje“ jį sekė nuotykį amžinę fotografai bei videografai ir technikas. Grįžtant atgal prie jų prisijungė ir Karolis. Nors iš pažiūros tai nėra didelis automobilis, jis labai talpus. Dėžės formos kėbulas tiesiog užkeltas ant rėmo, o kadangi čia nėra absoliučiai jokių saugumo technologijų ir saugumo struktūros, tik plonyčiai metalo lakštai vietoje sienų, visa erdvė lieka toli viena nuo kitos ratu gale sustatytoms sėdynėms, staliukui tarp jų ir didžiuliam bagažo kiekiui.

Slava „Buchankės“ negaili

„O jūs čia visą laiką taip važiavot“? – po pirmųjų kilometrų šokčiodamas nuo sėdynės į orą klausė Karolis.

Taip, visas penkias dienas važiavome taip, kaip populiariame interneto platybėse sklandančiame rusiškame vaizdo įrašę, kur duobėtame kelyje vyrukai su alaus bambaliais rankose ant galinės sėdynės vartosi. Amortizatorių čia nėra, o jie ir šiaip tokiame šaltyje neveiktų, važiuoklei „Buchankėje“ panaudotos lingės, kurios nuo speigo taip pat sustangrėja. O Slava – kietas šoferis, laiko dešinę koją beveik visada numynęs iki dugno ir pačiais blogiausiais keliais lekia ir ralio reido varžybose. Kokiu greičiu – velniai žino, spidometras neveikia. O ir nereikia, daug svarbiau šalia jo esantis stabdžių skysčio buteliukas. Tačiau su savo vairavimo įgūdžiais galėtų neblogai pasirodyti Dakaro maratone. Netgi su savo „Uaziku“, perrinkinėdamas variklį greičio ruože po porą kartų.

Jakutas sako, kad jo „Buchankė“ traukia apie 120 km/h. Kreiserinis greitis – apie 90 – 100. Vietomis ir lėčiau pavažiuoja. Tik dėl 2,7 litro keturių cilindrų variklio ūžimo ir salono detalių barškėjimo atrodo kad lekiam milžinišku greičiu. Kita vertus, tam automobiliui toks greitis ir yra milžiniškas. O degalų sąnaudos mūsų kelionėje – 25 l/100km A92 benzino. Vasarą jos sumažėja iki 17 l/100 km.

Slava lekia, o lėkimas reikalauja dėmesio ir didelės koncentracijos į kelią, savo veiksmų apgalvojimo. O tai vargina. Tuo tarpu Karolio kratymasis ir daužymasis tai į lubas, tai į įšalusį šoninį stiklą po, kaip dabar jau atrodo, komfortiško pasivažinėjimo motociklu negundė, tai perėmė vairą.

Tik rusai supranta kokio automobilio reikia Rusijai

„Įdomus automobilis, įdomi vairuotojo pozicija. Turiu važiuoti šiek tiek susilenkęs, nes priekinis stiklas baigiasi žemiau mano akių lygio. Tačiau mašina važiuoja. Kad ir kokia trumpa ratų bazė, siaura tarpuvėžė ir aukštai iškeltas svorio centras, jis kažkaip laikosi ant kelio, net posūkiuose nevirsta. Variklis traukia, tačiau labai sunkiai dirba. Greitį galima įvertinti tik akimis, nes spidometras neveikia, tačiau bet koks greitis su juo atrodo nemažas. Nors aš automobilyje pratęs prie automatinės pavarų dėžės, čia bėgius junginėti nėra sunku, ir nereikia dažnai makaluoti svirtimi, mat jų tik keturi“, - vairavimo įspūdžius trumpai apibūdino K. Mieliauskas.

Beje, Slavos „Buchankėje“ pavaras junginėti nėra taip lengva kaip atrodo. Ypač žeminti, nes čia nėra sinchronizatorių. Išėmė. Išėmė visus nereikalingus ir sudėtingus mazgus, kuriuos gali paveikti šaltis. Tokius „Uazikus“ gamina dar ir šiandien. Ir pervadino taip, kaip kad žmonės vadina: „UAZ Buchankė“. Bet rusams naujieji, vos modernizuoti modeliai nepatinka. Spjaudosi. Brangūs ir dar mažiau patikimi. Vienintelės modifikacijos – daugiau elektronikos. O ta – kiniška, pati pigiausia, genda vos iš salono išvažiavus, tad ir išlupa visas nereikalingas sistemas iš karto vos tik nusiperka mašiną.

O pirkti perka. Nėra kur dėtis. Juk Rusija – ne tik Maskva ir Sankt Peterburgas. Tai didžiausia šalis pasaulyje ir čia yra atokiausi, atšiauriausi bei sunkiausiai pasiekiami miesteliai, iki kurių kartais tenka važiuoti bekele savaitėmis. Nei Japonai, nei Vokiečiai nei Amerikiečiai ar kitų šalių gamintojai nekuria mašinų tokioms sąlygoms, nes tokios sąlygos tik Rusijoje.

Taigi ir į Oimiakoną saugiausia važiuoti rusišku automobiliu. Kai suges – o dėl prastų kelių ir surinkimo kokybės tikrai suges, bus galima pasitaisyti pačiam plaktuku neišlipant į speigą. Tuo tarpu keleiviai turės laiko pasigrožėti nuostabia civilizacijos nepaliesta gamta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie Gazas