XIII a. pradžioje dar nebuvo susiformavusi Lietuvos valstybė ir kiekvienos žemės valdovai kontroliavo savo valdas atskirai.
Tačiau, bijodami kaimyninių valstybių grėsmės, valdovai suprato, kad turi būti dedami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pamatai ir kuo greičiau kuriama valstybė.
Žinoma, visi mažesni kunigaikščiai norėjo tapti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovais, tačiau viskas nebuvo taip paprasta.
Valstybės įkūrimas buvo ilgas ir sudėtingas procesas, kuris reikalavo ne tik kunigaikščių politinių sugebėjimų, bet ir kraujo praliejimo. Valdovai turėjo pasirūpinti savo žemėmis, tuo pačiu kariaudami su kitais kunigaikščiais ir galvodami apie kitų valstybių grėsmę.
Visoje genčių ir jų kunigaikščių virtinėje, vienas labiausiai išsiskyrusių valdovų buvo Mindaugas. Šis valdovas pirmą kartą minimas metraščiuose kaip vienas iš pagrindinių vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių.
„<...> Rusų Hipatijaus metraštis pastebėjo, kad Lietuvą valdė 21 kunigaikštis, 5 iš jų buvo vyresnieji (Mindaugas vienas iš jų)“, – teigia istorikas Arūnas Gumuliauskas.
Tačiau kaip visos Lietuvos valdovas Mindaugas minimas tik apie 1245 m. Eiliuotoje Livonijos kronikoje.
Mindaugui šiek tiek įsitvirtinus valdžioje, šis atiduoda gudų žemes savo giminaičiams su tikslu, jog šie netrugdytų jam ir leistu vienvaldiškai valdyti valstybę.
„Savo sūnui Vaišvilkui davė dalį Gudų žemės, žemaičių kunigaikščiui Vykintui ir savo brolėnams Tautvilai bei Eidivydui – Polocką“, – rašo istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, analizuodama Mindaugo santykius su savo giminaičiais.
