Viskas prasidėjo nuo vieno priedo – tetraetilšvino. XX a. pradžioje vidaus degimo varikliai turėjo bjaurią savybę detonuoti, kas smarkiai trumpino jų amžių ir mažino galią. 1921 m. Th.Midgley atrado, kad įmaišius švino junginį į benziną, šis „beldimas“ dingsta akimirksniu.
Nauda atrodė milžiniška: varikliai tapo galingesni, tylesni ir efektyvesni. Jau 1923 m. toks benzinas pasirodė degalinėse ir dešimtmečius buvo masiškai gaminamas visame pasaulyje. Nors pats išradėjas puikiai žinojo, kad švinas yra mirtinas neurotoksinas, kad įrodytų „saugumą“, jis viešai plovėsi rankas šviningame benzine ir juo kvėpavo, kol pats rimtai susirgo ir turėjo gydytis.
-
Neregėtas cheminis incidentas Vilniuje: vyras apsinuodijo metęs į tvorą butelį tetraetilšvino
-
Nematomos, bet pavojingos: dujos, kurių rastumėte kiekvieno virtuvėje ar automobilyje
-
Lietuva – prieš EK iniciatyvą riboti švino naudojimą
-
Vaikiškuose induose – pavojingas švino kiekis: kokią grėsmę tai kelia sveikatai?
Išmetamosios dujos sėjo nuodus visur: dirvožemyje, vandenyje ir žmonių kraujyje. Apie 1970 m. vien JAV į orą kasmet buvo išmetama apie 200 000 tonų švino. Tik tada mokslininkai galutinai susigriebė, kad vaikų intelekto koeficientas krenta, o smurtinių nusikaltimų skaičius auga būtent dėl negrįžtamo smegenų pažeidimo švinu.
Nors daugumoje šalių šis priedas uždraustas apie 2000-uosius, paskutinė valstybė pasaulyje – Alžyras – oficialiai nustojo jį pardavinėti tik visai neseniai, 2021 metais. Th.Midgley „dovana“ atmosferai liks juntama dar tūkstantmečius – skaičiuojama, kad šis vienas išradimas tiesiogiai atsakingas už milijonus ankstyvų mirčių visoje planetoje.
Bet Th.Midgley neketino sustoti ir netrukus smogė atmosferai antrą kartą. XX a. pradžios šaldytuvai buvo tikros tiksinčios bombos – juose naudotos mirtinai nuodingos ir degios dujos, tokios kaip amoniakas ar sieros dioksidas, kurios, įvykus nuotėkiui, galėdavo išnuodyti visą šeimą.
1928 m. Th.Midgley pasiūlė „išsigelbėjimą“ – chlorfluorangliavandenilius, geriau žinomus freono vardu. Norėdamas visam pasauliui įrodyti šių dujų nekaltumą, jis surengė įspūdingą šou: viešai įkvėpė pilnus plaučius freono ir juo užpūtė degančią žvakę. Publika plojo – dujos buvo nedegios, bekvapės ir, atrodė, visiškai saugios žmogui. Freonas akimirksniu užkariavo šaldytuvų ir purškiamų dezodorantų rinką.
Tik praėjus keliems dešimtmečiams po išradėjo mirties mokslininkai suprato šiurpią tiesą: šios „saugios“ dujos yra neįtikėtinai stabilios, todėl pakyla iki pat stratosferos, kur negailestingai graužia ozono sluoksnį. Th.Midgley vienas pats, sėdėdamas savo laboratorijoje, tiesiogine prasme pramušė skylę gyvybiškai svarbiame planetos skyde, saugančiame mus nuo žudančios saulės radiacijos.
Pasauliui susigriebus, 1987 m. pasirašytas Monrealio protokolas tapo vienu svarbiausių susitarimų žmonijos istorijoje, kuriuo freono naudojimas buvo griežtai apribotas, o vėliau ir visiškai uždraustas. Nors ozono skylė pamažu traukiasi, Th.Midgley paliktas „antspaudas“ danguje bus matomas dar bent pusę šimtmečio.
Ironiška, bet paskutinis Th.Midgley išradimas pražudė jį patį. 1940 m. jis susirgo poliomielitu ir liko prikaustytas prie lovos. Tačiau inžinieriaus dvasia nenurimo – jis nusprendė nepasiduoti ir sukonstravo sudėtingą virvių bei skridinių sistemą, kad galėtų pats, be kitų pagalbos, lovoje atsisėsti ar pasisukti. 1944 m. lapkričio 2 d. ryte Th.Midgley savo paties išradime tiesiog įsipainiojo ir pasismaugė. Paskutinis jo kūrinys tapo jo paties budeliu.
Ši istorija mums primena: mes turime tik vieną planetą ir vieną trapų atmosferos sluoksnį virš galvų. O vienas vienintelis žmogus gali viską sunaikinti ir sugriauti. Nesvarbu, ar jis būtų išradėjas, ar koks savo realybėje gyvenantis pamišęs politikas su savo raudonu mygtuku.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
