Linas (30m.) užaugo Alytaus vaikų namuose. Sulaukęs pilnametystės mėgino susirasti tėvus ar giminaičius, bet nerado nieko. Supratęs, kad nuo šiol yra vienas visame pasaulyje Linas pradėjo gyventi savarankiškai, dirbo kepykloje, pagalbiniu darbininku statybose, senų automobilių išrinkėju. Tačiau visi darbai pasibaigdavo nesėkme – kepykla bankrutavo, statybos sustojo, o autoserviso istorija nutrūko ir visai tragiškai – dėl darbininkų neatsargumo užvirtusi mašina mirtinai sutraiškė žmogų. Nors Lino kaltės nebuvo, bet iš darbo teko išeiti.
„Ta tragedija taip sukrėtė, kad iki šiol sapnuoju košmarus. Visai nuleidau rankas, nebežinojau, ko griebtis. Ir tada gavau pasiūlymą tapti sargu. Darbas paprastas – saugoti statybinių medžiagų aikštelę. Alga nedidelė, bet už tai galėjau gyventi sargo vagonėlyje! Atrodė, gyvenimas susitvarkys“, – pasakojo Linas.
Vieną rugpjūčio vakarą Linas mikrobangėje užsikaitė vakarienę, o pats išėjo apžiūrėti teritorijos. Kiek pavaikščiojęs apsisuko grįžti ir nustėro – sargo namelis liepsnojo!
Bet laimė truko neilgai. Vieną rugpjūčio vakarą Linas mikrobangėje užsikaitė vakarienę, o pats išėjo apžiūrėti teritorijos. Kiek pavaikščiojęs apsisuko grįžti ir nustėro – sargo namelis liepsnojo!
„Gal užtrumpino seni elektros laidai, gal mikrobangė sugedo ir kilo gaisras. Sudegė visi mano daiktai ir dokumentai!“ – dėl dokumentų Linas krimtosi labiausiai.
Štai tada ir prasidėjo tikros bėdos: be dokumentų į darbą niekas nepriima. O gauti naujus irgi nėra paprasta – Lino nuotrauka senajame pase, kur jis fotografavosi 16-os metų, visiškai nepanaši į dabartinį trisdešimtmetį vyrą. Tapatybės identifikavimo procedūra užtruko, ir naująjį pasą išduos tik spalio 24 dieną. Iki tol – verskis kaip išmanai.
Ir Linas sėdi gatvėje. Nakvoja apleistame name. Linas kiek keistokas, gal todėl neturi nei moters, nei draugų.
Tik vieną.
Tą, kurį surado „Maximos“ maišelyje.
Vasarą eidamas palei Nerį Linas išgirdo gailų cypčiojimą. „Pagalvojau, koks čia katinas vandenyje kniaukia? Priėjęs artyn pamačiau melduose įstrigusį maišelį, kuriame kažkas spurdėjo. Ištraukiau ir net išsižiojau – maišelyje gulėjo mažytis padarėlis – vos kelių dienų šunelis! Ką dabar daryti, kaip juo pasirūpinti? Atsiminiau, kaip mokytoja per biologijos pamoką pasakojo, kad gyvuliukų kūdikius reikia maitinti pienuku iš švirkšto. Nusipirkau didžiausią švirkštą, kokį radau, pripyliau pieno ir pagirdžiau mažylį. Oi, kaip jam patiko, gėrė net springdamas! Pavadinau jį Reksu.“
Praėjo keturi mėnesiai. Delnuose tilpdavęs Reksiukas užaugo į didelį šunį. Ir į geriausią pasaulyje draugą. Linas ir Reksas visada kartu. Reksui nereikia pavadėlio, jis klusniai eina šalia. Jis nė per žingsnį nesitraukia, kai Linas sėdi gatvėje. O naktimis jie šildo vienas kitą.
Įmečiau į Lino aukų skrynelę porą monetų ir atsisveikindamas palikau jam vizitinę kortelę. Paprašiau paskambinti, kai reikalai pasitaisys. Nors nemaniau, kad paskambins.
O vakar sulaukiau skambučio: „Sveikas, Algi, čia toks Linas, kurį kažkada fotografavai gatvėje, gal galėtum man padėti. Perskambink, prašau...“
Na, va, pamaniau, jau prašys pinigų. Bet ne pinigų prašė Linas: „Algi, prašau, padėk surasti Reksą! Vakar vakare jis pasimetė gatvėje, visą naktį pravaikščiojau po miestą, šaukiau, verkiau, bet niekur jo nėra. Gal gali atspausdinti nuotrauką, kur fotkinai mus su Reksu, aš iškabinsiu skelbimus...“
Tada supratau, kad galiu ir aš šiame gyvenime padaryti kažką gerą. Atspausdinau skelbimus ir nuvežiau juos Linui. Išeidamas iš namų dar įdėjau žinutę į feisbuką.
O kai po poros valandų grįžau, feisbukas jau virė – žmonės dalijosi mano žinute. Tik staiga – gera žinia – „Reksą rado mano draugė Karolina!“
O visagali feisbuke!
Na, va, pamaniau, jau prašys pinigų. Bet ne pinigų prašė Linas: „Algi, prašau, padėk surasti Reksą!“
Paskambinau Karolinai, po to Linui, ir už poros valandų visi susitikome „Mimoza“ kavinėje.
Kad jūs būtumėte matę Rekso džiaugsmą ir Lino ašaras! Jie tupėjo apsikabinę, Reksas laižė šeimininko veidą ir pasaulis jiems nebeegzistavo.
Bet čia tik viena istorijos pusė. Nes verkė ne tik Linas. Ašaros bėgo dar dviejų žmonių veidais.
Tą vakarą, kai Linas nesėkmingai ieškojo pasimetusio Rekso, Karolina (26 m.) gatvėje pamatė žmonių būrelį, o viduryje – besiblaškantį šunį. Jis traukėsi nuo visų, bailiai dairėsi ir drebėjo. Praeiviai tarėsi, ką daryti, į kokią prieglaudą jį nuvežti ar iškviesti šungaudžius. Kažkokio impulso pastūmėta Karolina pritūpė ir pakvietė jį: „Šuo patikliai priėjo ir prisiglaudė. Supratau, kad negalėsiu jo čia palikti. Nors gyvenu bandrabučio kambarėlyje, ilgai nesvarsčiau. Viena moteris nusegė rankinės dirželį, padarėme iš jo pavadėlį ir parsivedžiau Reksą namo. Perskambinau visas gyvūnų prieglaudas, ar kas nepasigedo tokio šuns, įdėjau skelbimą į feisbuką ir laukiau. Apėmė dvejopas jausmas: norėjau, kad šeimininkas atsirastų, bet tuo pat metu tikėjausi, kad niekas neatsilieps, nes per kelias valandas spėjau Reksą pamilti.
Rytojaus dieną man reikėjo į darbą, tik kas prižiūrės šunį, juk jis čia visus namus sugriauš? Paskambinau sesei Agnei į Kauną, ji tuoj pat atvažiavo. Ir per dieną, kol aš buvau darbe, Agnė taip prisirišo prie Rekso, kad kai sužinojome apie šeimininko atsiradimą net apsiverkėme. Su tokiu meilučiu labai liūdna išsiskirti.“
Kad jūs būtumėte matę Rekso džiaugsmą ir Lino ašaras! Jie tupėjo apsikabinę, Reksas laižė šeimininko veidą ir pasaulis jiems nebeegzistavo.
Sėdėjome keturiese „Mimozoje“ ir kalbėjomės. Linas vis dėkojo šuniuko gelbėtojoms, Reksas snaudė po stalu, padėjęs galvą ant šeimininko kojų.
O aš džiaugiausi, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių.
Merginų, negalvojančių apie tai, kad jų kambarėlis per mažas dideliam šuniui.
Vyrų, didelėmis ašaromis verkiančių iš džiaugsmo, kad atsirado pasiklydęs draugas.
Ir daugybė kitų, kurių širdis sujaudina meilė.
