Name gyvena aštuoniese
Beveik prieš septynerius metus iš Kauno miesto persikraustę į rajoną, Daiva ir Dainius Grigoniai, iš pradžių laikę vieną labradorą, net nepajuto, kaip jų pradėjo daugėti. Penki šunys kartu su jais gyvena name.
„Nuo vaikystės, kiek save atsimenu, visada laikiau šunis. Ir tėveliai laikė, vėliau pati turėjau. Be šunų jau neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – sako D. Grigonienė. Sužinojus, kad laukiasi, gyvūnų mylėtojai labiausiai rūpėjo, ar vaikas neturės alergijos šunims. Bet giliai širdyje moteris tikėjosi, kad viskas bus gerai.
Šunų žinovai tvirtina, kad šuo iš esmės yra socialus gyvūnas ir, šeimoje atsiradus vaikui, keturkojis jo atžvilgiu būna nusiteikęs teigiamai, mat traktuoja jį kaip gaujos pagausėjimą. Vis dėlto yra įvairių šunų, ir visa atsakomybė už vaiko saugumą tenka tėvams. Jei nežinote, kaip deramai vaikus supažindinti su keturkojais, rekomenduojama pasikonsultuoti su atestuotu dresuotoju.
„Pas mus tai išsisprendė savaime. Mes nepajutome įtampos. Pasižiūri, pasaugoji, pašnekini, paauklėji šunis, kad jie elgtųsi šiek tiek atsargiau. Jokių ypatingų problemų neiškilo“, – tikina D. Grigonis.
Jo žmona pasakoja, kad, kai parsivežė dukrytę iš ligoninės, pora nepuolė jos supažindinti su šunimis. „Kurį laiką neleidome šunų į tą kambarį, nors joms labai rūpėjo, jos labai norėjo į tą kambarį, gulėjo prie durų, laukė. Kai išveždavau ją į lauką, prie vėžimėlio visada gulėdavo, laukdavo, prižiūrėdavo, nesitraukdavo, visą laiką būdavo šalia“, – teigia moteris.
O, kai atėjo metas susipažinti, pirmiausia šunims buvo leista apuostyti mažylės pėdutes. „Visa tai baigėsi jų laižymu. Nė viena neiškentė jas tik pauosčiusi“, – šypsosi D. Grigonienė.
Anai neseniai sukako metukai. Tėvai prižiūri ne tik šunis, kad šie tinkamai elgtųsi su mergyte, bet ir keturkojus saugo nuo naujos gyvūnų mylėtojos.
„Vaikelis gi nejaučia, kad kažkam skauda: per stipriai paspaudžia, tas jos paglostymas („caca“) – intensyvus. Teko prižiūrėti, nes tai vis tiek yra šuo, nesvarbu, kad labradoras. Buvome šalia, mokėme, kad neužgautų“, – sako D. Grigonienė. Jos vyras priduria, kad šunys – išties masyvūs, bet nebuvo dar nė vieno atvejo, kad jie užgautų mažylę.
Anksčiau labradorai karaliavo Grigonių namuose, o dabar jiems tenka dalintis žaislais su nauja šeimos nare. Anos žaislų jiems liesti – nevalia. „Bet jos jau skiria, kurie jų žaislai, o kurie – dukrytės, jų neliečia. Bet, jei Ana ima jų žaisliukus, kamuoliukus, jos leidžia juos paimti“, – teigia D. Grigonienė. Anot jos, labradorės net leidžia Anai įsiropšti į jų guolį.
Pirmas žodis, kurį pasakė Ana, nuo gimimo auganti tarp penkių labradorų, buvo ne „mama“ ar „tėtis“, o „au au au“
Vos metukų, o skiria visų šunų vardus
Pasak D. Grigonio, ko gero, dauguma tėvų, augant mažyliui, tikisi, kad pirmiausia jis ištars „mama“ ar „tėtis“. „Mūsų mažylė pirmiausia ištarė „au au au“. Supratome, kad ji labai daug dėmesio skyrė šunims, yra neabejinga jiems. Tik išėjusi iš savo kambario, ji labai dažnai ieško, kur jie, nori su jais pasisveikinti, pašnekina juos. Iš to tikrai matosi, kad jai labai svarbūs šunys“, – tvirtina D. Grigonis.
Tėvus stebina, kad mergytė šunis atskiria pagal vardus. „Jei paklausi, kur Bora, ji parodo. Jei paklausi, kur Tera, ji parodo. Mums labai keista, kad ji tokia maža, o jau jas skiria“, – sako D. Grigonienė.
O prekybos centre praeinant pro gyvūnų prekių skyrių, D. Grigonio teigimu, mažylė atkreipia dėmesį į gyvūnų maisto indelius. „Pamačiusi indelius, skirtus gyvūnams maitinti, Ana sako „am am am“, – juokiasi tėtis. – Ji taip komentuoja šunų ėdimo procesą, bet praeiviams galėjo pasirodyti, kad galbūt ji valgo iš tų indų.“
Tėvai leidžia šunims laisvai sukiotis aplink Aną ir mano, kad nuo to jai – tik geriau. „Mes šunis prižiūrime. Jos yra tvarkingos, švarios, laiku vakcinuojamos, nukirminamos. Manau, kad kuo vaikus labiau saugo nuo visokių dulkių ir nešvarumų, tuo jie labiau ir serga. Mes dar nesirgome nė karto“, – pabrėžia D. Grigonienė.
