Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 22d. 10:13

Veisėja R.Babikienė apie japonų akitas: „Tai – tinginių šuo“

Akita
Asmeninio archyvo nuotr. / Akita

Ištikimos. Tylios sargybinės. Protingos ir supratingos. „Mes sakome, kad tai pusžmogis“, – trumpai, bet iškalbingai japonų akitas apibūdina Japonijoje registruoto Akita-Inu veislyno „Mokaito“ savininkė Rasa Babikienė.

Nuo mažens įvairių veislių šunų turėjusi moteris sako, kad, kartą įsigijus japonų akitą, kitokio šuns auginti tiesiog nebegalėsi.

Kilmė / paskirtis

Pasak R.Babikienės, tai labai sena, mažai pakitusi veislė. Japonų akitos – imperatorių šunys. Jos geri kompanionai ir sargai, japonai palikdavo jas saugoti vaikus. Tačiau jų genuose yra ir medžiotojo instinktų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Babikienė su akita
Asmeninio archyvo nuotr. /Rasa Babikienė su akita

Charakteris

„Akitos nėra agresyvūs šunys. Veisdami atsirenkame tik tikrus japoniškus, geros psichikos šunis, nors Lietuvoje, Čekijoje, Kroatijoje yra daug japonų akitų, maišytų su amerikietiškomis.

Akitos mano, kad jos vienintelės, todėl joms nepatinka, jei prie šeimininko prieina kitas šuo. Tai jų šeimininkas, o ne kitų. Jos gina ir visa kita, kas yra jų teritorijoje. Šunys pas mus gyvena su paukščiais, karvėmis, katėmis. Akitos labai saugo šeimą ir vaikus. Prie jos saugomo vežimėlio niekas neprieis. Akitos labai myli vaikus, bet šeimoje išsirenka ir klauso stipriausio.

Akitos mano, kad jos vienintelės, todėl joms nepatinka, jei prie šeimininko prieina kitas šuo.

Jauni šunys mėgsta žaisti, dūkti, bet ateina toks momentas, kai pradeda dominuoti, ir kiti šunys jiems tampa neįdomūs. Jei gatvėje pribėgs agresyviai nusiteikęs didelis šuo, akita iš karto puls. Šitie šunys atrodo švelnūs, geri, bet konfliktiniu momentu turi kovinių savybių. Jie turi tokį tvirtą sąkandį, kad gali laikyti iki galo, kol numirs. Tačiau jei gatvėje sutiktas šuo bus ramus ir geras, jos nieko jam nedarys.

Su šeimininku akitos bendrauja labai lengvai, gali vaikščioti šalia be pavadžio ir niekur nesitraukti, bet žmogus turi būti stipraus charakterio, kad šuo paklustų. Mes sakome, kad akita – tai pusžmogis. Ji kaip draugas, jaučia, kurią tau vietą skauda, ateis, palaižys. Ji gerai jaučia kito žmogaus energiją. Jei geras žmogus, jos nei puls, nei los, bet jei kitas žmogus blogai į šeimininką pasižiūrės, net turės kokių negerų minčių, jos neleis prieiti. Jei akitai pasakysi: nelok, viskas čia yra gerai, ji nieko nedarys, bet visada stebės šeimininką, bus šalia.

Jei akita išgirsta, kad kas nors ateina, ji iš pradžių gali perspėti be lojimo ir pradėti loti tik pribėgusi prie žmogaus, bet šiaip be reikalo jos neloja“, – pasakoja R.Babikienė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Akita
Asmeninio archyvo nuotr. /Akita

Dresūra. Ypatingos savybės

Moters teigimu, japonų akitą galima išmokyti įvairių komandų, bet ji nieko nedaro be reikalo. Nešioti šeimininkui mėtomą kamuoliuką ar pagaliuką – šiems šunims betikslis, beprasmis darbas.

„Dėl šeimininko kamuoliuką kelis kartus gali atnešti, bet paskui – pats ir vaikščiok. Jos geriau atsistos, pabus šalia, pažiūrės į akis. Šiems šunims svarbu būti šalia, šeimininkas jiems – dievas. Ką šeimininkas pasakys, tai jie ir darys. Akitos mėgsta su žmogumi važiuoti, eiti į kavines, svarbiausia joms – būti šalia.

Jeigu akitai kas nors įdomu, ji daro, bet šiaip nemėgsta draskytis, nuolat ką nors veikti. Tiesa, su savo pirmąja akita nuėjome į agility užsiėmimą. Ji visko išmoko per dieną. Jai buvo taip įdomu lipti per tuos kalnelius, kad aplink nematė nė vieno šuns. Kai įdomu, jai nereikia poilsio, ji gali valandą atidirbti, jai nereikia pertraukėlių pažaisti su kamuoliuku ar panašiai“, – pasakojimą apie akitas tęsia veislyno savininkė.

Sveikata

„Apskritai žaidžia tik jauni šuniukai, suaugusioms akitoms žaislai neberūpi. Jos labiau mėgsta užlipti ant kalniuko pagulėti. Juokauju, kad akita – kaip Akela iš „Mauglio“, atsistoja ant kalno ir stebi aplinką. Arba būna, ieškai, kur dingo šuo, o jis sėdi ant liepto ir žiūri į ežerą, arba terasoje ką nors stebi. Tiesiog atsijungia.

Užsiimant akitas gali išmokyti bet ko, tik komanda „balsas“ joms sunkiai sekasi. Tiesa, jei šie šunys išmoko komandą, ir po kelerių metų ją atsimena. Kaip ir teritoriją.

Akita-Inu labai mėgsta šokinėti ant žmogaus ir nuo to sunku jas atpratinti. Kiekvieną kartą, kai pamato šeimininką, jos džiaugiasi. Tik išeinu pro duris, grįžtu – jos šoka. Gal mano, kad nebegrįšiu“, – sako moteris.

Asmeninio archyvo nuotr. /Akita
Asmeninio archyvo nuotr. /Akita

Jos teigimu, akita gali būti ir tarnybinis šuo, yra jų, dirbančių muitinėje. Jos pageidaujamos, nes sugeba elgtis pagal situaciją. „Tarkime, nubėga į mišką ko nors ieškoti, neranda ir grįžta. O vilkšuniai dirba kaip robotai. Pavyzdžiui, vilkšunį gali išmokyti tave saugoti ir kąsti pagal komandą. Tačiau būna, kad žmonėms užriša burną ir jis tos komandos negali pasakyti. Šuo sėdi ir laukia komandos, nes be jos nieko nedaro. O akita puls iš karto.

Akita savo gamtinius reikalus daro kur nors giliau už krūmų, miške, nes joms labai gėda tai daryti prie žmogaus.

Įdomu, kad akita savo gamtinius reikalus daro kur nors giliau už krūmų, miške, nes joms labai gėda tai daryti prie žmogaus. Dėl to joms sudėtinga būti vedžiojamoms mieste: eina pirmyn atgal, į krūmus įlenda, nusisuka, kad tik negalėtum pamatyti“, – pasakoja R.Babikienė.

Priežiūra

„Akita-Inu šeriasi vieną ar du kartus per metus, žiūrint koks oras. Jei vėsiau – vieną kartą, šilčiau gyvendami gali šertis daugiau. Be to, kalės šeriasi labiau nei patinai. Tačiau iššukuoji, išmaudai, išputi specialiu džiovintuvu vieną, du kartus ir nebesišeria. Akitos labai švarūs šunys, jei kur nors išsipurvina, grįžta namo ir laižosi pusę valandos kaip katinai, – pasakoja veisėja.

– Tai gana primityvi nelepi veislė. Gyvena apie 12 metų. Pas veterinarus vaikštome minimaliai. Tigrinio kailio šunys dar atsparesni nei rudo. Tiesa, kartais dėl per didelio baltymų kiekio šunims pasitaiko alergijų.

Akitos – dideli šunys, todėl geriau, kad namų grindys nebūtų slidžios, nes gali išsivystyti displazija. Šia liga kartais susergama ir genetiškai, bet genetikai galima priskirti tik kokius 5 procentus.

Akitas reikia kruopščiai saugoti nuo erkių, nes jos labai jautrios vaistams nuo erkių sukeliamų ligų.“

Gyvenimo sąlygos

Pasak pašnekovės, akitoms tinka gyventi voljere, bet būtina kartais pasiimti ir į vidų, kad pabendrautų su šeimininku. „Pas mus kiekvienas šuo turi savo voljerą ir būdą, kur mėgsta pabūti atskirai, pagraužti kaulus.

Jos gali gyventi ir bute, bet gyvenant name pačiam žmogui lengviau: išleidi į kiemą, jos pabėgioja, susitvarko savo reikalus ir atgal. Šiems šunims nereikia daug judėjimo. Tai tinginių šuo. Kambaryje gali ramiai sėdėti visą dieną kampe, lyg jo nebūtų.

Akita-Inu labai mėgsta sniegą, bet nepakenčia lietaus, apeina balas, nes tai šlapia ir nešvaru. Apskritai blogu oru nenori vaikštinėti: padaro savo reikalus ir atgal į būdą ar kambarį. Vasarą, per karščius, daugiau būna pavėsyje, mėgsta vėsintis įbridusios į ežerą, bet maudytis nenori“, – sako R.Babikienė.

Kam labiausiai tinka / netinka

Veisėja įspėja, jei labai mėgstate bėgioti ar dar ką nors aktyviai veikti, šitas šuo ne jums. Išėjus į mišką, ji gali visą dieną vaikščioti, bet jei kas nors mano, kad su akita nubėgs 5–10 km, taip nebus, nes po 2–3 km jos pavargsta. „Tiesa, dėl šeimininko akita pasistengs, bet nebus labai laiminga. Juk vis dėlto tai imperatorių šuo, jis nelakstys kaip trenktas po laukus. Tai ir ne labradoras, kuriam gali nuolat mėtyti kamuoliuką arba liepti ko nors tris valandas ieškoti.

Išėjus į mišką, ji gali visą dieną vaikščioti, bet jei kas nors mano, kad su akita nubėgs 5–10 km, taip nebus. Tai imperatorių šuo, jis nelakstys kaip trenktas po laukus.

Jai geriau eiti į kavinę, restoraną, terasoje pasėdėti. Akitoms patinka būti su žmogumi, jos nori važiuoti kartu. Kartais įšoka į bagažinę, įkiša galvą į kampą ir mano, kad nematai. Taip vieną kartą apsimetusi, kad nematau, išsivežiau kartu. Tačiau jei pasakysi, kad tu liksi namie, ji bus namie. Drąsiai galiu palikti lauke kalę ir esu rami, kad saugos kiemą. Išvažiuoju, o ji sėdi išdidi, saugo, jaučiasi labai vertinga. Suprask, nesijaudink, važiuok, aš susitvarkysiu.

Tiesa, su patinais šiek tiek sunkiau, juos reikia suvaldyti, būna, kad provokuoja šeimininką. Jauni šunys gali nubėgti pas rujojančią kalę ar stirną. Su subrendusiais lengviau.

Šie šunys tinka ir vyresniems žmonėms, ypač jei bus auginami uždaroje teritorijoje, kieme. Vyresniems labiau rekomenduočiau pirkti kalytę – jos ramesnės, sargesnės ir šiek tiek mažesnės. Be to, tigrinio kailio akitos ramesnės nei raudonos“, – akitų ypatumus atskleidžia R.Babikienė.

Rinkodaros specialistė Gintarė Songailė, 8 mėnesių japonų akitos Lokio ir 4 metų haskio Vilko šeimininkė:

„Mūsų namuose šunų auklėtojas, dresuotojas ir jų atsiradimo iniciatorius yra vyras, bet stengiamės juos auginti visi kartu. Japonų akitos pasirinkimas buvo bendras sprendimas, ši veislė mus buvo papirkusi seniai.

Tai lėmė keletas motyvų. Pirmasis mūsų šuo – haskis, todėl tarėmės su kinologais, veisėjais, kaip jie sutars. Mūsų haskis nėra alfa patinas, o akita dominuojanti, tai užprogramuota veislėje. Su haskiu Vilku akita geri draugai. Ir mums nereikia tiek daug su jais užsiiminėti. Išleidi į kiemą ir jie eina kūlversčiais.

Asmeninio archyvo nuotr. /Dariaus ir Gintarės Songailų augintiniai
Asmeninio archyvo nuotr. /Dariaus ir Gintarės Songailų augintiniai

Turime sodybą vidury miškų, todėl ieškojome sargaus šuns. Iš tikrųjų, ji stebi teritoriją. Jei tik kas, ausis pastato, iš karto prie lango. Netgi tokią poziciją užsiima, kad matytų šeimą, langą ir duris.

Jei akita loja, vadinasi, kilo grėsmė man ar šeimai.

Be to, man svarbu, kad šie šunys neloja, nes auginame tris vaikus, taigi jie gali ramiai miegoti. Jei akita loja, vadinasi, kilo grėsmė man ar šeimai.

Tai labai geras šuo vaikams. Jau mūsų haskis tobulas su vaikais, bet Lokis dar labiau. Kai namuose atsirado akita, mažiukui buvo 5 mėnesiai, jie kartu ir auga. Kai mažasis pradėjo vaikščioti, akita buvo tarsi vaikštynė: įsikabina vaikas į kailiuką ir mokosi vaikščioti. Juokaujame, kad haskis užaugino dvynukus, o akita užaugins mažąjį. Labai jį myli ir saugo.

Akita pakankamai lengvai pasiduoda dresūrai. Kad pasiektų tą patį rezultatą, su haskiu, Darius turėjo dirbti kur kas ilgiau. Tik svarbu parodyti, kad esi aukščiau jos. Kai akita tau paklūsta, niekada nebeprieštarauja.

Asmeninio archyvo nuotr./Darius ir Gintarė Songailos
Asmeninio archyvo nuotr./Darius ir Gintarė Songailos

Mūsų namuose Darius – alfa patinas, jų šeimininkas, o aš – šeimininko žmona. Kai jis būna kelionėse, aš maitinu, pažaidžiu, išleidžiu, bet daugiau užsiima jis, kartu bėgioja. Tiesa, haskis – bėgimo šuo, o akita po kokių 3 km atsisėda ir tarsi sako: na, man jau užtenka. Dėl to jam teko pakoreguoti savo bėgimo planus.

Užtat su Lokiu lengviau kur nors išeiti. Pavyzdžiui, Palangoje nueini į kavinę, jis atsiguls Dariui prie kojų ir viskas, nieko daugiau nereikia.

Asmeninio archyvo nuotr. /Darius ir Gintarė Songailos su vaikais ir augintiniais
Asmeninio archyvo nuotr. /Darius ir Gintarė Songailos su vaikais ir augintiniais

Kadangi gyvename prie Ąžuolyno, dažnai su vaikais einame pasivaikščioti. Akitai nereikia net pavadėlio, ji visą laiką bus prie kojos, niekur nebėgs. Man labai patinka, kad jai reikia mūsų. Haskis irgi mus myli, bet jei vartai atidaryti, o Dariaus nėra, jau galiu sėsti į mašiną ir važiuoti po rajoną ieškoti. O Lokiui nesvarbu: gali būti visi vartai atidaryti, jis stovės kaip statula, kaip iš filmo „Hačiko: šuns istorija“, ir žiūrės.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

11:55
26:29
01:19

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką