Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 14d. 18:59

„Drag“ karalienė Vanda Saiko: štai jums įrodymas, kad homoseksualu gimstama, o ne tampama

Vanda Saiko
Asmeninio albumo nuotr. / Vanda Saiko

Dieną vienareikšmiškai atkreipsite dėmesį praeidami pro kosmetikos parduotuvę, kur jis dirba konsultantu, o naktį iš nuostabos išsižiosite pamatę jį ant scenos, kai jis virsta „drag“ karaliene. Karolis Servetka, o scenoje geriau žinomas kaip Vanda Saiko – ryški asmenybė ne tik išore, bet ir vidumi. Tačiau tam, kad galėtų toks jaustis ir būti, reikėjo, kad užgrūdintų gyvenimas – negailestingos patyčios mokykloje, konservatoriška šeima, bandžiusi vaikiną grąžinti į tipišką „berniukišką“ kelią, depresija. Tačiau pergyvenus tai, turbūt gyvenime daugiau nieko baisaus nėra. Savo istorija jis nori įkvėpti ir kitus būti savimi, tai reiškia – būti laimingiems.

„Man dažnai kartodavo: „Kodėl tu negali būti kaip visi berniukai?“ Mane šis klausimas trikdydavo, nes berniukai, kurie mane supdavo, buvo nesubrendę, bjaurūs, nepagarbūs, nemandagūs ir šlykštūs paršai“, – atvirai rėžia Vanda Saiko.

Į berniukus jis niekada nesinorėjo lygiuotis, todėl tvirtai ėjo savo keliu, net jei ir tuo metu aplinka jo nepalaikė. Visgi šiandien visa tai atsipirko – Vanda yra tikrąja šio žodžio prasme karalienė – „drag“ karalienė, o kai nuo šokių, dainų ir beprotiško gyvenimo apsisuka galva, jis grįžta prie mylimo darbo makiažo konsultanto kėdėje. Taip, taip, moterys, nesuabejokite – apie makiažą Karlas nusimano tikrai daugiau nei jūs.

– Vanda, kokioje šeimoje augote?

– Gimiau ir augau Kaune, labai mylinčioje ir gan konservatyvioje šeimoje. Kadangi buvau vienturtis – labai daug laisvės neturėdavau, nes tėvų akys visada stebėdavo tik mane, o aš būdavau tas vaikas, kuris turėjo svajonių, didesnių už galimybes, ir dažnas manęs nesuprasdavo. Nesigiriu, bet matyt buvau vienu žingsniu toliau už savo bendraklasius.

Nuo pat pirmos klasės iš manęs tyčiojosi, stumdė, mušė ir negerbė, o mokytojai ir administracija dėl to nepajudino nė piršto.

– Buvote laimingas vaikas?

– Namuose buvau laimingas, tai būdavo mano ramybės šventovė, tačiau mokykloje buvo viskas kitaip. Mokykla visus 12 metų man buvo kalėjimas, kančia ir vergovė. Nuo pat pirmos klasės iš manęs tyčiojosi, stumdė, mušė ir negerbė, o mokytojai ir administracija dėl to nepajudino nė piršto.

Aš neįtikau, nes buvau kitoks, mėgdavau kitas veiklas, vietoj kūno kultūros su berniukais aš ėjau piešti su mergaitėmis, nežaidžiau kompiuterinių žaidimų kaip visi likę, norėdavau kalbėtis gilesnėmis temomis, o ne tik apie paviršutinius dalykus.

Viena didžiausių duobių man buvo 10-oje klasėje, kuomet beprotiškai norėjau save išreikšti ir tiesiog kažką kurti. Su draugais pradėjome filmuoti trumpus filmukus ir aš kėliau juos į „Youtube“. Tai nebuvo kažkas ypatingo, bet vieną dieną patyčios ir būti maišomam su žemėmis mane taip užkniso, kad nusprendžiau visą skausmą sudėti į naują filmuką.

Jis truko apie 10 minučių ir buvo labai tamsus, jame aš buvau išsitepęs dažais, fone grojo daugybė keistų, net baisių garsų, kuriuos radau internete. Buvau labai laimingas rezultatu, bet kitą dieną mokykloje sulaukiau tokių replikų, kurių net nebuvau girdėjęs.

Mane išdavė tuometiniai draugai, kuriais besąlygiškai pasitikėjau, mane vadino bepročiu, nesveiku, o mokyklos administracija išsikvietė pokalbio ir net grasino išmesti iš mokyklos. Ir dėl ko viskas? O dėl to, kad niekas net nesivargino manęs paklausti, kaip aš jaučiuosi, ką išgyvenu, lengviausia tik prigrasinti paaugliui, priversti jį dar labiau gūžtis iš baimės ir bijoti save išreikšti, bijoti už save kovoti.

Dėl viso šito man pradėjo vystytis depresija, kuri mane pasyviai kankina iki dabar.

Vanda Saiko
Vanda Saiko

– Kaip tau pasireiškė ši liga? kada ji atsirado?

– Tai patys tamsiausi mano gyvenimo laikotarpiai. Pirmas stipriausias depresijos suaktyvėjimas buvo dešimtoje klasėje, kuomet buvo paaugliškų metų, kartu ir patyčių viršūnė. Tada pradėjau save žaloti, nes norėjau nors menkai akimirkai nukreipti tą skausmą širdyje ir sieloje kažkur kitur.

Antra depresijos duobė buvo universitete, kuomet nebežinojau, kas yra draugai, o kas išdavikai. Atrodė visi norėjo man pakenkti, mokslai nesisekė, o dėstytojai tik atsuko nugarą, kuomet mano akys tiesiog šaukėsi pagalbos. Žodžiais pasakyti tada negalėjau, buvau per silpnas.

Depresija nedingo, ji dabar ne tokia agresyvi, kokia buvo. Žinoma, jaučiu jos pasekmes iki dabar, kartais apima baimės ir nerimo priepuoliai visiškai netikėtai, kartais pasipila ašaros vidury baltos dienos, bet vis mokausi save valdyt, disciplinuot ir tikiu geresniu rytojumi. Labai tikiuosi, kad dabartiniams vaikams toje mokykloje, apskritai – visose mokyklose, netenka išgyventi galingesnio slopinimo ir dusinimo, tai yra žiauru ir neteisinga.

Dėstytojai tik atsuko nugarą, kuomet mano akys tiesiog šaukėsi pagalbos. Žodžiais pasakyti tada negalėjau, buvau per silpnas.

– Jau nuo 4-erių mėgdavote apsisiausti mamos drabužiais. Kaip tai atrodydavo?

– Mėgdavau kosmetiką, aukštakulnius ir lėles. Visažiniai homofobai komentatoriai tikriausiai ims ir pradės putoti, kad buvau blogai auklėjamas, kad tėvai man turėjo duoti mašinytes vietoj lėlių, turėjo bausti, jei matė, kad žaidžiu su lėlėmis ir kosmetika.

Deja, nuvilsiu jus, bet man nuo pat mažų dienų buvo skiepijama, kad lėlės – mergaitėms, mašinytės – berniukams ir taip toliau. Man buvo nupirktas žaislinis tankų rinkinys, kurio niekad gyvenime nepaliečiau. Man nereikėjo niekuo domėtis ar žaisti tam tikrais žaislais, kad suprasčiau, kad man nepatinka „berniukiški“ žaislai ir veikla.

Beje, man dažnai kartodavo: „Kodėl tu negali būti kaip visi berniukai?“ Mane šis klausimas trikdydavo, nes berniukai, kurie mane supdavo, buvo nesubrendę, bjaurūs, nepagarbūs, nemandagūs ir šlykštūs paršai, su kuriais nenorėdavau turėti nieko bendro, juolab su jais lygiuotis.

Man buvo nupirktas žaislinis tankų rinkinys, kurio niekad gyvenime nepaliečiau.

Buvo momentas, kuomet turėjau labai artimą draugą, jis buvo mano bendraklasis ir kaimynas, viską darydavom kartu, aš jam pasakodavau visas savo paslaptis ir norus. Net nenutuokdavau, kad jis man už nugaros viską išplepėdavo visai likusiai mokyklai ir dėl to iš manęs tyčiodavosi. Na, ir kaip pasitikėti „vyrais“? Kaip aš dar turėčiau norėti su tokiais asilais draugauti, lygiuotis ir leisti laiką?

Tai jums ir yra įrodymas, kad homoseksualiu gimstama, o ne tampama.

– O ką artimieji sakė? Nestabdė jūsų? Elgėtės toli gražu ne pagal konservatoriškas taisykles...

– Manęs niekas nestabdė. Mane matė, bandė nukreipti kita linkme, bet aš nesileidau. Dar vaikystėje vedė į karate ir kung fu treniruotes, kad „suvyriškėčiau“, bet po pirmų kartų mamai pareikšdavau, kad nelankysiu.

Man patiko tai, ką darau, ir nesiruošiau keistis. Matydavau per televiziją smerkiamus gėjų paradus, mačiau daugybę žmonių, kurie nenustodami skatina neapykantą mums, tačiau niekada nesupratau, kodėl.

Man nuo pat mažų dienų homoseksualumas atrodė normalus, kasdienis dalykas, taigi man nereikėjo ilgai laukti, kad suprasčiau, kad homofobai – tai tiesiog bailūs, neapsišvietę žmonės, kurie vis dar gyvena atsilikę keliais dešimtmečiais.

Vanda Saiko
Vanda Saiko

– Kada pats supratote, kad esate homoseksualus?

– Nuo pat mažų dienų. Niekada nežiūrėjau į merginas. Pasikartosiu, bet tikrai galiu teigti, kad esu vaikščiojantis įrodymas, kad homoseksualiu gimstama, o ne tampama. Visada jaučiau trauką tai pačiai lyčiai, tik per laiką atsirado baimė slėpti tai ir nieko nesakyti, nes mūsų visuomenė vis dar atsilikusi. Tikiuosi, jog netolimoje ateityje vaikams nereiks to slėpti ir jie nuo pat mažų dienų galės daryti, mylėti tai, ką jaučia širdyje.

– Kokią savo ateitį įsivaizduojate? Studijuojate turizmą – ar su tuo ir norėjote savo gyvenimą rišti?

– Patikslinsiu, turizmo bakalaurą apsigyniau šį pavasarį ir dabar studijuoju viešojo administravimo magistrą. Dar nuo 2015 iki 2017 metų studijavau anglų ir vokiečių pedagogiką Edukologijos universitete, po dvejų metų mečiau.

Apie ateitį nieko negaliu pasakyti, nes nežinau, ką duos rytojus. Nuo mažų dienų žinojau tik viena – noriu būti ant scenos ir pasirodyti, nesvarbu, kokia forma tai bebūtų. O mokslas visada gerai, mokslas verčia mąstyti, neleidžia, kad vegetuotum ir atveria naujas duris.

Vanda Saiko
Vanda Saiko

– Jus pastebėjau ir atkreipiau dėmesį eidama pro makiažo parduotuvę. Kaip čia atsiradote?

– Dar būdamas vaiku iš mamos vogdavau kosmetiką. Visą gyvenimą tam turėjau potraukį. Rimčiau su tuo dirbti pradėjau vos prieš kelerius metus, kuomet sudalyvavau „Face Awards Baltics“ konkurse organizuojamam „NYX Professional Makeup“. Po konkurso mane pastebėjo Lietuvos „Nyx“ administracija ir pakvietė prisijungti prie jų komandos. Jau dvejus su puse metų dirbu čia ir esu labai laimingas. Čia dirba beprotiškas ir nuostabus kolektyvas, su kuriais esam geriausi draugai.

– Kiti sakytų – nevyriška profesija, juk visose parduotuvėse matome šį darbą dirbančias tik moteris… O kaip jums atrodė?

– Esu didelis renesanso gerbėjas, tad mėgstu viską, kas yra kitaip. Lietuvoje vis daugėja vyrų grožio srityje ir žinokit, kai kurie yra vieni didžiausių profesionalų šalyje. Pasižiūrėkit į pasaulio grožio industrijos atstovus – didelė dalis yra vyrai.

– Kaip reagavo artimieji? Juk dažnai tėvai mums linki „rimto darbo“, „rimtos specialybės“.

– Tėvai norėjo, kad būčiau viskuo – gydytoju, mokytoju, advokatu, teisėju, net ir dabar mama man linki baigti doktorantūros studijas ir dar penkis bakalaurus. Bet čia visiškai klasikinė situacija – tėvai nori, kad vaikai pasiektų daugiau, negu jie patys. Tai normalu, bet dienos pabaigoje aš pats esu atsakingas už savo pasirinkimus.

– Ką iš tiesų reiškia dirbti kosmetikos konsultantu? Su kokiais pirkėjų žvilgsniais, o gal net replikomis susiduriate?

– Visokiais iš eilės. Lietuva vis dar labai pilka šalis, bet po truputį įgauna spalvų. Didžioji klientų dalis – tai nuolat besiskundžiančios moteriškės, kurios tik ir ateina išsilieti ant niekuo dėtų konsultantų.

Po beveik trejų metų darbo kosmetikos parduotuvėje, savo instagrame sukūriau „highlight‘ą“ pavadinimu „Klientai“. Čia rašau kasdienes situacijas darbe, bet per sutirštintą ironijos prizmę, tai padeda lengviau išgyventi sunkius žmonių charakterius ir galų gale gyventi daug lengviau, kai į viską žiūri su humoru.

Vanda Saiko
Vanda Saiko

– Kas šiame darbe jums sunkiausia?

– Prisitaikyti prie kiekvieno įmantrių norų, charakterių ir vaidinti, kad visus supranti ir kad tau įdomu, ką jie veikė vakar ar apie ką kalbėjo su kaimyne. Apsimesti visiems draugu vargina, bet dažnai tai atsiperka klientų padėkomis ir gražiais žodžiais.

– Kokių kuriozų yra nutikę?

– Viena iš kvailiausių situacijų buvo, kai atėjo dvi moterys – mama su dukra, ir kaip tyčia man tuo metu kasoje baigėsi grąža. Jos pasiėmė niekutį už porą eurų, o atsiskaityt davė 50 eurų kupiūrą. Mama dar buvo gana supratinga ir man paprašius sukrapštė metalo ir centų. Bet dukros elgesys – tai buvo vyšnaitė ant visų tortų.

Man paprašius paieškoti smulkių, ji pradėjo putotis ir sakyti, kad iš principo neieškos, kad neturi net banko kortelės – trumpai tariant, mergina labai aiškiai parodė savo išlepimą ir įpratimą visada gauti tai, ko paprašo. Bet tik ne su manim, aš tokiems lepūnėliams nepataikauju ir užgaidų nevykdau, tad po kelių replikų ir žvilgsnių madam piniginėje galiausiai atrado ir krūvą centų, ir net banko kortelę.

Ko tik nėra buvę… Daugiau situacijų galit paskaityti mano instagrame.

View this post on Instagram

“Bet juk čia labai dark” “Ar tikrai nori tai rodyt?” Padrikomis mintimis, visiškai nuogai ir atvirai. Šis pasirodymas man buvo arčiausiai širdies ir sielos ir Lady Gaga daina “Til it happens to you” leido man “išjaust” viską kas viduje. Prieš lipant ant scenos nesustojau galvot - ar tai geras pasirinkimas, ar publika supras ką noriu tuo parodyti, ar bus tų, kurie išgyvena tą patį? Todėl dalinuosi savo istorija. Vanda - Earth. Supjaustytos rankos, kančia veide ir kraujuojanti širdis dainos pabaigoje. Šiais simboliais norėjau pavaizduoti kai ką daug gilesnio, nei sužalotą Žemę, tai sužaloti žmonės, sužalotos sielos. Nors tema ir buvo kosmosas, atverti visą savo širdį ir parodyti žaizdas - tai man ir buvo kosmosas. Daug lengviau yra viską laikyti savyje ir lėtai save žudyti, nei atsiskleisti. Lėtai žudoma buvau nuo pat pirmos mokyklos klasės, nes pasaulį mačiau ir jaučiau kitaip. Tuometiniai “draugai” atrodė patikimi, nors iš tikro jie tebuvo eiliniai veidmainiai, o tokių šiais laikais vaidenasi ant kiekvieno kampo. Ištvėriau 14 metų ir aukščiausią nebenoro gyventi tašką pasiekiau kai man buvo 20, atsibusdavau ryte su ašaromis akyse ir užmigdavau su maldomis nepabusti ryte, pusryčiai, pietūs ir vakarienė man buvo alkoholio butelis ir keli pakeliai cigarečių. Labai pykstu, kai žmonės sako, kad “pjaustymasis yra dėl dėmesio”, ne, aš pjausčiausi, dėl to, kad nors minutei, nors menkai akimirkai pamirščiau tą deginantį skausmą širdyje ir sieloje. Atėjo laikas kai nebebuvo ko daugiau griebtis ir mama užrašė mane pas psichiatrą, neslėpsiu - vizitas buvo labai nemalonus ir po jo kilo tik dar didesnis noras kuo greičiau dingti iš šio gyvenimo. Manyje nebebuvo jėgų niekam, visas dienas praleisdavau lovoje, kaip daržovė, vizualizuodama savo pabaigą. Toks metas puikiai parodė, kurie žmonės nori, kad tu tikrai dingtum iš šios Žemės ir kurie liks su tavimi iki pat pat galo. Todėl būtent vieną rytą pabudus švietė saulė ir tie žmonės buvo šalia. Labai iš lėto, mažais mažais žingsniais sugebėjau atsistoti ant kojų ir vėl pradėjau kvėpuoti. Tęsinys komentare

A post shared by Vanda Saiko (@vanda_saiko) on

– O skaudžių situacijų ar yra pasitaikę? Kas jus patį žeidė?

– Viena iš situacijų, kai tikrai nuoširdžiai patarinėjau ir vadovavausi savo žiniomis ir patirtimi, o poniutė man rėžė: „Na, jūs nieko nenusimanote, eisiu kitur apsipirkti.“ Tokie žodžiai gerokai užgavo, juolab, kai aš tikrai išmanau savo darbą. Bet per daug apie tai negalvoju, nes tai viena iš tokių tipiškų klienčių, kuri neatskiria blakstienų tušo nuo lūpdažio.

Viena poniutė man rėžė: „Na, jūs nieko nenusimanote, eisiu kitur apsipirkti.“

– Kokios yra klientės?

– Didelė dalis moterų nepasitiki savimi ir yra priklausomos nuo vyrų, dėl ko man labai gaila, nes moterys yra nuostabios būtybės, tik labai didelė dalis yra sugadintos visuomenės nuostatų ir įsitikinimų.

Brangiosios, paklausykit manęs – jums nereikia vyro, kad už jus sumokėtų, ar turėti vyrą vien dėl to, kad „reikia“. Tikrai nereikia, galit nuostabų gyvenimą gyventi ir vienos. Klausykit širdies, tik tiek.

– Daug makiažo ir gerai valdomas teptukas tau turbūt labai praverčia kitame jūsų vaidmeny – kai tampate „drag“ karaliene. Kaip atradote šį savo vaidmenį?

– Tai ne vaidmuo, tai gyvenimo būdas, kurį aš turėjau nuo gimimo, tik reikėjo sulaukti tam tikro laiko ir aplinkybių, kad mano „drag“ persona išvystų dienos šviesą. Vietoj mamos lūpdažių ir sijonų dabar turiu visą spintą savo grožybių, o vietoj dainavimo duše dabar turiu oficialią dainą, pasirodau scenose prieš šimtus žmonių.

Esu Vanda Saiko, ir man skersai kelio geriau nestoti, nes kažkada Alen Chicco apie mane pasakė: „Ši karalienė yra kaip tankas.“ Vanda esu jau kelerius metus ir su kiekvienu kartu jaučiuosi vis nuostabesnė ir stipresnė. Būti „drag“ karaliene yra dovana ir garbė, linkiu visiems nors kartą gyvenime pabūti „drag“ kailyje.

Esu Vanda Saiko, ir man skersai kelio geriau nestoti.

Vanda Saiko
Vanda Saiko

– Prisimenate savo pirmą pasirodymą? Kojos ant milžiniškų aukštakulnių nedrebėjo?

– Mano pirmas pasirodymas buvo „Drag Fest“, „Avant Gard“ klube praėjusį pavasarį. Buvo kažkas nerealaus, nes žmonių susirinko nesuskaičiuojama galybė, sulaukiau labai didelio palaikymo, kas mane ir pastūmėjo tai tęsti toliau.

Tada su kitais artistais pradėjome projektą/šou „Balaganza“, kuris nustebino nežmonišku pasisekimu ir masišku palaikymu. Šou vakarais mes žiopčiojam pagal mėgstamas dainas, šokam, dainuojam juokiamės ir linksminam kitus žmones.

Noriu skleisti žinutę, kad vaikai, paaugliai, kurie išgyvena tai, ką ir aš mokykloje, yra ne vieni, kad jie gali kreiptis į mus bet kada, nes mes tam čia ir esam.

– Ką jums duoda pasivertimas moterimi? Kas jums ten taip patinka?

– Tai yra išlipimas iš kasdienės komforto zonos, pasivertimas į Vandą man duoda balsą ir galią. Su atlikėju Alen Chicco ir kitomis „Balaganzos“ „drag“ karalienėmis prieš tris savaites išleidome dainą „Lithuanian Queen“, kuria skleidžiame žinutę apie save ir „drag“ kultūrą Lietuvoje. Mes tai pavadinome Lietuvos „drag“ himnu.

Savo dainos žodžiuose apdainuoju viską, apie ką kalbėjau anksčiau. Aš noriu, kad tai būtų istorija jaunesniems kitų kartų atstovams. Mokykloje išgyvenau pragarą, kuris tęsėsi dvylika metų. Žinau, kad ir dabar yra vaikų, paauglių, kurie išgyvena tą patį, ką ir aš. Gal lengviau, gal net žiauriau.

Todėl noriu skleisti tą žinutę, kad jie yra ne vieni, kad jie gali kreiptis į mus bet kada, nes mes tam čia ir esam. Mūsų mažuma turi palaikyti vieni kitus ir kovoti už savo teisę į laisvę.

Paklausykite Vandos dainos:

VIDEO: Alen Chicco - Lithuanian Queen ft. Vanda, Aura & Umiko (Audio)

Kartais man parašo gražias žinutes vaikai, paaugliai, mokiniai ir studentai. Kartais net turi svarių pastabų, o kartais – tiesiog siekdami supratimo ir palaikymo. Aš visada stengiuosi visiems atrašyti ir suteikti palaikymą.

Šiuolaikinis jaunimas yra daug supratingesnis ir daug labiau apsišvietęs, greitai mokosi. Nesvarbu, kiek tau metų ir kokias pareigas užimi – viską galima nugalėti gerumu ir supratingumu.

Būkite drąsūs, nebijokit kovoti už save ir savo tiesą, nes gerumas visada nugali. Ir tie, kurie skatina neapykantą ir patyčias, greit pavargsta, ilgai neklesti. Jūs stipresni už bet kokią neapykantą ir skausmą, atminkite tai.

– Kaip artimieji žiūri į jūsų šį vaidmenį? Reikėjo laiko priprasti? O gal mama iškart ėmė vaikščioti į pasirodymus?

– Mano mama yra labai spontaniškas žmogus – kartais pagirs, kad pasirinkau gražią lūpdažio spalvą, o kartais iškels skandalą, kad išsidirbinėju. Bet nesvarbu, kas beįvyktų, ji mane myli besąlygiškai, o aš ją. Čia paprasčiausias įrodymas, kad meilė visada nugali, kad ir kuo beužsiimtum. Nesvarbu, ar tai motiniška meilė, ar antros pusės meilė, ar draugų meilė – meilė yra stipriausia galia ir vaistas nuo visko.

Vanda Saiko
Vanda Saiko

– Neturėjote minčių amžinai likti Vanda?

– Tikrai ne, būti „drag“ karaliene ir transseksualu yra du skirtingi dalykai, kuriuos kartais žmonės maišo. „Drag“ tai yra meno forma, kultūra, darbas. Kaip atlikėjai dainuoja, taip „drag“ karalienės atlieka savo pasirodymus ir daugybę kitų dalykų.

Žinokite, iš „drag“ karalienių pasaulyje yra reikalaujama labai daug, mes turime mokėti daryti makiažą, siūti rūbus, daryti šukuosenas, dainuoti, vaidinti, šokti ir turėti gerą humoro jausmą. Žinoma, ne visos karalienės moka visus išvardintus dalykus, bet tame ir slypi įdomumas, nes mūsų talentas yra neišsenkantis.

– Nesijaučiate, jog kartais gyvenate dvigubą gyvenimą? O gal kaip tik toks gyvenimas jums labai įdomus?

– Kartais pavargstu nuo Vandos, bet tam ir turiu savo paprastą kasdienį gyvenimą, kad nepamirščiau, kaip atrodo rutina. O kai rutina pradeda imti viršų – visada yra Vanda, kuri mane nuveda į beprotiškiausius gyvenimo nuotykius. Toks jau tas gyvenimo procesas, visą laiką juk negyvensi padebesiuose.

Komentarai: 29

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką