-Ar hipnoterapijos metu galima sužinoti apie savo mirties aplinkybes praėjusiame gyvenime? Kita vertus, ar to išvis reikia?
– Taip, regresinės hipnoterapijos metu žmogus gali išgyventi prisiminimus ar vaizdinius, susijusius su ankstesnių gyvenimų pabaiga. Tačiau hipnoterapijos esmė nėra smalsumo tenkinimas – jos tikslas padėti žmogui išspręsti dabartinius sunkumus. Mirties momentas praeitame gyvenime dažnai atveria neišgyventus jausmus – kaltę, skausmą, neteisybės pojūtį, nepaaiškinamas baimes ar net lėtinius fizinius simptomus, kurie persikelia į dabartį. Kai šie jausmai terapijos metu išgyvenami ir paleidžiami, žmogus patiria gilią vidinę laisvę.
Į praeities gyvenimų mirties aplinkybes verta gilintis tik tuomet, kai tai tiesiogiai susiję su šio gyvenimo problemomis. Svarbiausia, kad panirimas būtų terapinis, o ne pramoginis – jo tikslas turėtų būti suvokimas, kuris padeda augti dabar.
Hipnoterapijoje visada klausiu: „Ką ši informacija tau duoda šiandien?“ Mano praktikoje pasąmonė dažnai pati iškelia tai, kas reikalingiausia. Net jei žmogus neturi tikslo keliauti į praeitį, jei problemos šaknys slypi ten – būtent ten pasąmonė ir nuveda, kad būtų atliktas tikras terapinis darbas.
– Ar galima sužinoti, kiek ilgai gyvenai praėjusiuose gyvenimuose? Ir ar hipnozė leidžia panirti dar giliau – už paskutinio gyvenimo ribų?
– Hipnozė leidžia pasinerti tiek giliai, kiek žmogaus sąmonė yra pasiruošusi. Jei prisiminimai būtų per intensyvūs ar galėtų sukelti baimę, pasąmonės apsauga jų paprasčiausiai neatvers. Kai pasąmonė vis dėlto iškelia praeitų gyvenimų vaizdinius, ji tai daro turėdama tikslą – padėti suprasti dabartinę būseną ar situaciją.
Kiekvienas regimas gyvenimas yra tarsi simbolinė metafora, padedanti apdoroti emocijas ir išlaisvinti įsitikinimus. Kiek tokių gyvenimų pamatoma – priklauso nuo to, kiek reikia konkrečiai problemai išspręsti. Skaičiai ar gyvenimo trukmė paprastai nėra terapijos esmė, nors kartais žmogus labai aiškiai suvokia, kokio amžiaus buvo mirties akimirką. Vis dėlto daug svarbiau yra suvokimas – kokią pamoką siela išmoko, ką pabaigė ar neįgyvendino. Tai leidžia pamatyti, kokie dalykai galėjo persikelti į dabartį kaip neišspręsti uždaviniai.
– Kokias istorijas pasakoja klientai – kaip jie mirė praeituose gyvenimuose?
– Dėl etikos ir konfidencialumo negaliu atskleisti konkrečių istorijų, tačiau galiu pasakyti, kad pasąmonė dažnai parodo mirties scenarijus, kurie turi simbolinę prasmę dabartiniame gyvenime. Skendimas, kritimas, smurtinė mirtis, vienatvė – visa tai gali būti metafora šiuolaikinėms baimėms ar traumoms.
Pavyzdžiui, jei žmogus sapnuose ar regresijos metu mato nuskendimą, o šiame gyvenime nepaaiškinamai bijo vandens, šie vaizdiniai padeda saugioje aplinkoje išlaisvinti įstrigusią emociją.
Kai kurie klientai mato save mirštančius ramybėje, apsuptus artimųjų, kiti – karo, gaisro ar epidemijos akivaizdoje. Dažnai mirties momentas tampa akistata su išmintimi – žmogus pamato, kad mirtis yra perėjimas, o ne pabaiga. Po tokių patirčių keičiasi požiūris į gyvenimą: mažėja baimės, didėja dėkingumas, atsiranda pagarba laikui, ryšiui, meilei. Ne veltui sakoma – mirties baimė yra visų baimių motina, o ją paleidus, gyvenimas tampa pilnesnis.
– Ką šios patirtys duoda žmogui šio gyvenimo kontekste? Ar jos padeda suprasti savo baimes ar elgesio modelius?
– Būtent taip – tai ir yra esminė regresinės hipnozės nauda. Nors kalbama apie praeitį, terapinis darbas vyksta čia ir dabar. Suvokimas, kad nepaaiškinama baimė ar ribojantis įsitikinimas kilo iš senos patirties, leidžia žmogui atgauti kontrolę. Jis suvokia, kad „aš nevertas laimės“ ar „aš viską turiu pelnyti kančia“ nėra jo tikrosios tiesos, o tik senos pasąmonės programos.
Kai jos atpažįstamos, jas galima perrašyti. Tai kaip išpainiojamos pasąmonės „gijos“ – kai praeities energija nustoja valdyti dabartį, žmogus tampa laisvesnis, autentiškesnis. Jis pradeda gyventi ne iš baimės, o iš sąmoningo pasirinkimo. Toks darbas iš esmės išlaisvina nuo automatinio reagavimo ir leidžia patirti gyvenimą sąmoningai.
– Sapnai – dar viena pasąmonės kalba. Ką reiškia, kai sapnuojame mirusius artimuosius?
– Sapnuose dažnai pasirodo tie, su kuriais ryšys dar nėra iki galo užbaigtas. Jie gali ateiti nuraminti, padėkoti ar tiesiog priminti, kad meilė niekada nemiršta.
Psichologiškai – tai būdas psichikai integruoti netektį, priimti mirtį kaip natūralų gyvenimo ciklo tęsinį. Dvasiniu požiūriu – tai gali būti tikras sielų bendravimas, kai iš anapus perduodama žinutė: „Aš vis dar esu, tik kitame lygmenyje.“
Svarbiausia – nebijoti, o išgirsti, ką tas sapnas sujudina viduje. Tokie sapnai gali reikšti:
- Neišgyventą gedulą. Pasąmonė sapne užbaigia pokalbį, leidžia atleisti ar išlieti liūdesį.
- Vidinį patarimą. Miręs žmogus sapne gali simbolizuoti mūsų pačių dalį – išmintį, stiprybę, meilę. Kaip mėgstu sakyti: jei sapną ryte prisimeni – tai ne sapnas, tai žinutė.
- Perspėjimą. Jei po sapno jaučiatės ramūs – tai teigiama žinia. Jei jaučiate kaltę ar nerimą – tai ženklas, kad pasąmonėje dar slypi neišspręstas konfliktas.
Tokiais atvejais hipnoterapija gali padėti iššifruoti sapno prasmę ir paleisti emociją. Esu turėjusi atvejų, kai žmones kamavo košmarai, o po vienos ar kelių sesijų jie dingo – nes buvo išspręsta gilesnė priežastis.
– Kodėl žmonės bijo mirties? Ir ar išvis reikia jos bijoti?
– Mirties baimė – vienas universaliausių žmogaus jausmų. Ji kyla iš trijų pagrindinių šaltinių: nežinomybės („kas bus po to?“), praradimo (ryšių, patirčių, kūno) ir neišbaigtumo (baimės mirti neįgyvendinus svarbių tikslų).
Tačiau bijoti reikėtų ne mirties, o negyvento gyvenimo. Kai žmogus gyvena prasmingai, autentiškai, kai paleidžia nuoskaudas ir susitaiko su savo ribotumu, mirties baimė transformuojasi į pagarbą gyvenimui.
Hipnoterapijoje dažnai matau, kad siela žino – mirtis yra tik perėjimas. Atsiskyrimas nuo kūno jai yra natūralus procesas, patirtas daugybę kartų. Kai žmogus pajunta savo amžinumo pojūtį – nesvarbu, per transą, sapną ar meditaciją – baimė užleidžia vietą ramybei. Ir tada atsitinka paradoksas: kai nebijai mirti, tik tada pradedi iš tikrųjų gyventi.
