Mokslininkė Patricija Lenčiauskienė įspėja: kiekvienam iš mūsų svarbu ne tik gebėti atpažinti melagingą turinį, bet ir suprasti, kaip jis gali paveikti mūsų pasaulėžiūrą. „Būna, žmonės sako: „Su manimi tai neturi nieko bendra.“ Na, neįmanoma, kad tai neturėtų visiškai nieko bendra. Vienaip ar kitaip, bet tai daro įtaką: tu prisimeni, ką pamatei, susidarai nuomonę, tada eini balsuoti... Ir jeigu nepatikrinsi, ar tai, ką pamatei, yra tiesa, gali priimti klaidinga informacija pagrįstus sprendimus“, – pabrėžia ekspertė.
Dezinformacija – ne atsitiktinis triukšmas
Pasak dr. P. Lenčiauskienės, dezinformacija šiandien nėra tiesiog klaidinga informacija, kuri atsiranda atsitiktinai. Ji dažnai kryptingai kuriama ir platinama turint aiškų tikslą: paveikti visuomenės nuomonę, sukelti emocijų ar net išprovokuoti susipriešinimą. Ypač tai būdinga politinei komunikacijai, čia informacija tampa ne tik žinių perdavimo priemone.
Anot jos, dažnai veikia ne faktai, o emocijos: pyktis, baimė, nusivylimas ar pasipiktinimas. „Dezinformacija dažnai būna pagrįsta emocija – ji sukuria stiprią reakciją, o tada žmonės dalijasi žinia jos net nepatikrinę“, – tikina dr. P. Lenčiauskienė. Ji priduria, kad tokie procesai ypač suaktyvėja jautriais laikotarpiais: per rinkimus, politinių krizių akivaizdoje ar visuomenėje vykstant svarbiems pokyčiams. Tuo metu informacinė erdvė prisipildo prieštaringų žinučių, o žmonėms tampa sunkiau atskirti, kas yra faktas, o kas – manipuliacija.
Taikosi į tikslines auditorijas
Dezinformacija dažnai būna nutaikyta į konkrečias auditorijas – tas visuomenės grupes, kurias lengviau pasiekti ar paveikti. Tai gali būti tiek vyresnio amžiaus žmonės, tiek jaunimas, kuris informaciją vartoja greitai ir ne visada turi laiko ją patikrinti. Tokiu būdu kuriami naratyvai, kurie įtraukia ir palaipsniui formuoja požiūrį į vienus ar kitus įvykius. „Mes gyvename nuolatiniame informacijos sraute, todėl labai lengva pasiklysti. Dezinformacija tuo ir pavojinga, kad ji įsilieja į bendrą turinį ir kartais tampa sunkiai atskiriama nuo tikros informacijos“, – tikina dr. P. Lenčiauskienė.
Anot mokslininkės, viena pagrindinių problemų yra ta, kad žmonės dažnai neįvertina informacijos poveikio jiems patiems. Net ir suvokiant, kad internete esama klaidingo turinio, vis tiek linkstama pasitikėti tuo, kas atrodo įtikinamai ar
emociškai stipru. Socialiniai tinklai šį efektą dar sustiprina: algoritmai rodo turinį, kuris sukelia didžiausią reakciją, ir tai dažniausiai būna būtent emocingas, o ne neutralus turinys. „Mes dažnai galvojame, kad esame atsparūs, bet informacija mus veikia nuolat, net jei to nepastebime“, – pabrėžia mokslininkė.
Naujas iššūkis informacinei erdvei
Dar viena šiuolaikinė grėsmė – išmaniosios vaizdo klastotės (angl. deepfakes). Tai technologija, leidžianti sukurti itin tikroviškus vaizdo įrašus ar nuotraukas, kuriose asmenys atrodo sakantys ar darantys tai, ko iš tikrųjų niekada nebuvo. Tokie įrašai gali būti sukurti taip tiksliai, kad net atidžiai žiūrint ne visada įmanoma pastebėti klastotę.
Mokslininkė P. Lenčiauskienė atkreipia dėmesį, kad ši technologija sparčiai tobulėja, o kartu didėja ir jos taikymo mastas – nuo pramogų iki politinių kampanijų. Tokio pobūdžio turinys meta naują iššūkį, nes vizualinė informacija žmonėms dažnai atrodo įtikinamesnė nei tekstas.
„Jeigu skaitome tekstą, tam tikros detalės gali praslysti nepastebėtos. Tačiau kalbant apie vizualinę informaciją – nuotraukas ar vaizdo įrašus – būtent toks turinys socialiniuose tinkluose labiausiai traukia dėmesį. Ji veiksmingesnė, nes sukuria stipresnę emociją. Pamatome, ir tai lieka atmintyje, todėl poveikis daug stipresnis“, – akcentuoja ekspertė.
Išmaniosios vaizdo klastotės, anot jos, ypač dažnai pasitelkiamos geopolitinių įvykių kontekste. Galima pamatyti, kaip socialiniuose tinkluose plinta įvairūs vaizdo įrašai, kurie, kaip paaiškėja vėliau, būna paimti iš kitų laikotarpių ar visai kitų situacijų.
Taip, pavyzdžiui, nutiko ir prasidėjus plataus masto Rusijos karui prieš Ukrainą. „Technologinės galimybės sukurti tas vizualines priemones dabar išties įspūdingos. Išmaniosios vaizdo klastotės jau naudojamos ir politinėse kampanijose: kuriami vaizdo įrašai, reklamos, jomis nevengia dalytis ir pats Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas.
Pamažu toks elgesys tarsi normalizuojamas, nors iš tikrųjų taip neturėtų būti. Politinės komunikacijos siekiamybė turi būti skaidrumas. Įdomu tai, kad kartais net ir patys politikai, nesuprasdami to, pasidalija išmaniosiomis vaizdo klastotėmis manydami, kad jos tikros. Tai tik dar kartą parodo, koks didelis yra šios technologijos keliamas pavojus“, – pabrėžia pašnekovė.
Kaip atskirti melą nuo tiesos?
Atsižvelgiant į vis didėjantį dezinformacijos ir išmaniųjų vaizdo klastočių pavojų, gebėjimas atpažinti klaidinantį turinį tampa būtinu kiekvieno informacijos vartotojo įgūdžiu. Pasak dr. P. Lenčiauskienės, svarbiausia – neskubėti pasitikėti tuo, ką matome, ir išsiugdyti įprotį abejoti.
- Vienas pirmųjų žingsnių – įvertinti situaciją. Jeigu turinys atrodo pernelyg sensacingas, šokiruojantis ar „per geras, kad būtų tiesa“, verta stabtelėti ir kritiškai jį įvertinti. „Labai svarbu savęs paklausti, ar tai, ką matau, yra logiška, ar tokia situacija apskritai galėtų būti reali?“ – aiškina ekspertė.
- Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į detales. Išmaniosiose vaizdo klastotėse kartais galima pastebėti nenatūralų mirksėjimą, netikslią lūpų ir garso sinchronizaciją, keistas veido išraiškas ar nenatūralų apšvietimą. Visgi vien šie požymiai nėra patikimas kriterijus. Technologijos sparčiai tobulėja, ir klastotės tampa vis profesionalesnės.
- Dėl to itin svarbu patikrinti informaciją. Rekomenduojama ieškoti, ar apie matytą įvykį praneša patikimi, nepriklausomi žiniasklaidos šaltiniai, išklausyti kelis skirtingus informacijos kanalus ir nepasikliauti vien socialiniuose tinkluose plintančiais įrašais. „Jeigu tai tikrai svarbi informacija, ji nebus paskelbta tik vienoje vietoje. Visada verta patikrinti kelis šaltinius“, – akcentuoja VDU mokslininkė.
- Papildomai galima pasitelkti ir technologines priemones, pavyzdžiui, atvirkštinę vaizdų paiešką (angl. reverse image search), kuri leidžia sužinoti, ar nuotrauka arba vaizdo kadras jau buvo anksčiau naudoti kur nors kitur. Tai padeda atskleisti atvejus, kai sena arba nesusijusi medžiaga pateikiama kaip nauja.
- Galiausiai dr. P. Lenčiauskienė primena, kad kiekvienas žmogus gali prisidėti prie dezinformacijos mažinimo. Pastebėjus melagingą turinį, verta apie jį pranešti, pažymėti ar bent jau nesidalyti juo su kitais. Nors tai gali atrodyti kaip nedidelis veiksmas, vis dėlto jis prisideda prie bendro informacinio atsparumo stiprinimo. „Tai yra mažos, bet labai svarbios kiekvieno iš mūsų pastangos. Kuo atsakingiau elgsimės su informacija, tuo mažiau vietos liks dezinformacijai“, – apibendrina ekspertė.
Projektą „Netikra? Patikrink!“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 9 000 eurų.
