2026-07-18 20:00

Daiva Tamošiūnaitė atvirai apie skaudų smūgį: „Kai mane išmetė iš lėktuvo, supratau, kad galiu skristi pati“

Daiva Tamošiūnaitė – viena iš tų asmenybių, kurių balsas Lietuvoje atpažįstamas vos iš kelių sakinių. Ir nors moters balsą pažįsta beveik visa Lietuva, jos istorija – kur kas platesnė nei įgarsinti filmai ar televizijos laidos. Tai pasakojimas apie netikėtus karjeros posūkius, viešumo kainą ir gebėjimą vis iš naujo atrasti save.

Šio straipsnio įgarsinimo gali klausyti tik 15min prenumeratoriai

Prenumeruoti
Daiva Tamošiūnaitė
Daiva Tamošiūnaitė / Gretos Skaraitienės / BNS nuotrauka

Trumpa dosjė

  • Kasdienis ritualas. Tik pabudusi, dar gulėdama lovoje atitraukiu užuolaidą, pasisveikinu su medžiais už lango, padarau vieną kitą pratimą, kaip kineziterapeutai mokė, kad nugara nebūtų „medinė“, ir keliuosi. Tada dar 20 min. pratimų, vonios procedūros ir einu lesinti kanarėlių, kaisti espreso.
  • Mėgstamiausias desertas. Žuvies gabalėlis. Aš visiškai nepasiilgstu saldumynų. Ragauti juos įdomu, tačiau tik kartais jų užsigeidžiu, todėl tokiems atvejams turiu chalvos.
  • Kelionių kryptis. Europa. Ji man niekad nenusibosta. Dar svajoju nukakti iki Pietų Amerikos. Noriu į Braziliją, taip pat į Buenos Aires ir prie Igvasu krioklių!
  • Skaitoma knyga. Verenos Kast „Prarasti ir atrasti save“. Šią knygą rekomendavo psichologė Jurgita Dapkevičienė, mano tinklalaidės pašnekovė ir įgarsintos knygos „Pabaigų menas“ autorė. Skaitau ją, kad geriau suprasčiau savo dukrą...
  • Mėgstamiausias filmas. „Mama Mia“ ir „Burleska“. Tai mudviejų su dukra filmai, kuriuos vis žiūrim ir žiūrim mūsų, mergaičių, vakarais...

Daiva, šiandien daugelis jus sieja su televizija ir balsu eteryje, tačiau jūsų profesinė pradžia buvo kitokia. Kaip įvyko šis virsmas?

Studijavau prancūzų kalbą ir literatūrą, studijas baigiau praėjusiame šimtmetyje, 1988-aisiais. Spėjau padėstytojauti Vilniaus medicinos mokykloje, padirbėti meno vadove Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto kultūros klube. Vėliau Vilniaus 27-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – J. Basanavičiaus progimnazija) dirbau prancūzų kalbos mokytoja, tačiau 1990-ieji į mano gyvenimą atnešė tokių naujų vėjų, kad nebuvo įmanoma atsispirti.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą