Trumpa dosjė
- Gimimo data. Sausio 24-oji.
- Mėgstamiausias metų laikas. Vėlyvas pavasaris.
- Gražiausias šokis. „Petit Mort“ pagal Jiří Kylián.
- Rekomenduojamas filmas. „Medisono grafystės tiltai“.
- Neseniai skaityta knyga. „Kintsugi: japonų menas priimti netobulumą ir pamilti savo trūkumus“.
- Būtina grožio priemonė, kuri visada rankinėje. Lūpų dažai.
- Autoritetas. Tie, kas įkvepia spalvą, man tampa autoritetais.
- Mėgstama citata. „Įkvėpk tai, ko dabar reikia. Iškvėpk tai, kas nereikalinga.“
Dainiaus Ščiukos nuotrauka/Simona Petreikė
Simona, kalbamės jau prasidedant vasarai, kai pirmąjį birželio sekmadienį švenčiama Tėvo diena. Ar turite jos tradicijų?
Kai buvau maža, nupiešdavau tėčiui piešinėlį, padarydavau ką nors iš širdies. Dabar parašau žinutę, padėkoju už gyvybę, už tai, kad galėjau augti šalia – saugi ir mylima. Neturime tradicijos susiburti tą dieną, ją dažniausiai išgyvenu per ryšį su Dievu. Kai pagalvoju apie tėtį, nueinu į bažnyčią, uždegu žvakę, padėkoju. Mūsų ryšys labai ramus, ypač dabar, kai mano vaikai su juo užmezgė gražią draugystę. Tėvo diena tampa ne tiek tradicija, kiek švente. Jo buvimas su anūkais sustiprina ir mudviejų ryšį.
O kaip šią dieną sūnūs pasveikina jūsų vyrą Valdą?
