Sekite 15min Google
Rodos, taip ramu. Tačiau vos už kelių dešimčių kilometrų yra Baltarusija, o pastarojoje valstybėje vykstant karinėms pratyboms, čionykščių gyventojų ramybę sudrumsčia garsai, primenantys apie šiandieninio pasaulio grėsmes.
Susėdę su iš netoliese esančios sodybos, kurioje gyvena, atvažiavusiu V.Radzevičiumi ir kalbamės apie gyvenimą šalia nedraugiškos valstybės, jo narystę Lietuvos šaulių sąjungoje, pasirengimą dienai „X“ ir tai, kodėl, jo manymu, laisvė nėra savaime suprantama duotybė.
Ar šiandien jis padėtų galvą už savo laisvę? Pirmiausia, nusijuokia, kad už žmoną – taip. Jo sutuoktinė Laisvė yra žinoma žurnalistė, laidų vedėja, knygų autorė. Tačiau tuoj pat surimtėja.
„Manau, kad taip. Kai stojau į Šaulių sąjungą, draugams sakiau, kad nenoriu, jog mano sūnų išvežtų kaip kiaulę vagone į Vidurinę Aziją ir imtų į svetimą kariuomenę“, – prisipažino pašnekovas.
– Merkinę pats matote kaip užuovėją, vietą, kur galima pailsėti ir nusiraminti, ar vis dėlto kaip vietą, kurią reikėtų ginti?
– Aš čia (netoliese esančioje sodyboje – aut.) gyvenu stabiliai. Esu susikūręs savo autonomišką pasaulį: jei kas čia ir būtų, vandenį turiu, malkų turiu, gyventi galima. Bet nemanau, kad čia užuovėja. Veikiau priešingai, čia, už sienos, nėra ramiausia vieta.
Kita vertus, kalbant apie karo grėsmę, tas karas labai keičiasi. Nežinau, kur gali rasti kokią užuovėją, kai technologijos ir karo pobūdis keičiasi. Jei, neduok Dieve, kažkas atsitiktų, vėlgi kažkas gal būtų kitaip, nei Ukrainoje.
Žinau, kad Lietuvos kariuomenė, Šaulių sąjunga, savanoriai – visos mūsų struktūros tinkamai ruošiasi.
– Pats esate Šaulių sąjungos narys. Kodėl nusprendėte tapti šauliu?
– Aš dvejus metus buvau rusų armijoje. Kadangi gimiau ir augau okupuotoje Lietuvoje, žinau, ką tai reiškia. Labai džiaugiausi, kai tapome laisvi, saugūs nuo tos šalies.
Ukrainos užpuolimas man buvo pirmas ženklas, kad niekas nepasikeitė, kad buvo susikurta saugumo iliuzija, kad reikia visą laiką būti pasiruošus galimam puolimui, reikia turėti pačias geriausias atgrasymo priemones, kad tas užpuolikas žinotų, jog jei įkištų nosį, kiekvienas čia krūmas šaudys, kad nebus, jog parado žingsniu pereis per visą Lietuvą.
Kai tam ruošiesi, pačiam ramiau. Todėl ir stojau į šaulius. Stojau kartu su Martynu (Starkumi – aut.) 2014 m., iškart po invazijos į Krymą. Manau, kad šaulių skaičiaus padidėjimas labai gerai atspindi visuomenės įsivaizdavimą, supratimą apie situaciją.
Tai yra nuostabi organizacija, kur žmonės atranda vienas kitą ir kai tapau šauliu, man iš pradžių atrodė keistai tas kreipimasis vienas į kitą „broli“, „sese“, bet tai palaipsniui tapo natūralu ir nuoširdu.
Per daug žmonių įsivaizduoja, kad šaulys – tai ginklas, apkasai, naktiniai žygiai... Ne. Kiekvienas gali pritaikyti savo gebėjimus pagal savo specialybę, galimybes, norą, pomėgius: maitinimas, dronai, IT, medicina, žurnalistika – kas tik nori. Kiekvienas gali rasti savo veiklos sritį.
Kas gali kariauti, tas kariaus, o kas negali, tas turi daug veiklos už fronto linijos. Visiems darbo užtektų.
– Kuo šaulys gali padėti grėsmės akivaizdoje? Ką jis imtųsi daryti pirmiausiai?
– Pirmiausia, šauliai yra labai didelė jėga karo atveju ne fronto linijoje, o už jos. Kariuomenės užnugaryje, kur gali atlikti daugybę funkcijų: nuo eismo reguliavimo, postų iki objektų apsaugos ir panašiai. Pagalba visuomenei galų gale.
– Jei kas nors atsitiktų Jums būnant čia, turite šeimos planą? Visuomenei komunikuojama, kad reikia su artimaisiais apsikalbėti, susitarti, ką darytumėte, kur susitiktumėte, jei nesate kartu, pasiruošti kuprines, maisto atsargų...
– Paslapties dabar neišduosiu, bet mes esame susitarę šeimoje, ką darytume tokiu atveju. Pirmiausia norisi šeimą apsaugoti. Aišku, tam turi būti pasiruošęs ir su maisto atsargomis, ekipuote – su viskuo.
– O pats esate sukaupęs maisto atsargų?
– Taip, dar grybų yra miške. (Šypsosi.)
Tiesiog tai ir visuomenės, ir individualus dalykas – kiekvienas apie tai pagalvoja, vieni imasi, kiti nesiima veiksmų.
Patarčiau visiems būti kažkokį kampą susikrovus – kur viskas būtų paruošta išgyventi kelias dienas, įsivaizduojant, kad staiga viskas dingsta: nustoja veikti parduotuvės, dingsta elektra ir panašiai. Žmogus tam turi būti pasiruošęs.
– Jei reikėtų trumpai patarti kitiems, kaip būti pasirengus dienai „X“, kokie būtų trys svarbiausi patarimai?
– Pirma, būti pasiruošus, antra, nepanikuoti, trečia, turėti konkretų savo, savo šeimos, bendruomenės veiksmų planą.
Pirma, būti pasiruošus, antra, nepanikuoti, trečia, turėti konkretų savo, savo šeimos, bendruomenės veiksmų planą.
Papildomi dalykai jau būtų žinoti, kuo gali prisidėti prie grėsmės naikinimo. Tu esi vietinis, tu žinai kelius, gamtines sąlygas ir gali būti pasiruošęs slėptuves, maisto atsargas – ne tik namie. Yra daug dalykų, kur gali būti pasiruošęs.
– Ar vietos žmonės seka jūsų pavyzdžiu – kaupia atsargas, dedasi kuprines, o gal įsirenginėja ir slėptuves?
– Sakyčiau, kad toks jausmas, jog žmonės vis dėlto pripranta prie karo Ukrainoje. Visi iš pradžių bijojo kažkokio branduolinio dalyko, dabar kažkoks vėl kitoks jausmas. Atsiranda pripratimas, kas turbūt nėra gerai.
– Jaučiate, kad gyvenimas netoli Baltarusijos sienos keičia žmonių požiūrį į grėsmes?
– Čia, kur sėdime, už 30 km yra Baltarusija. Vyksta pratybos kažkokiame (Aliaksandro) Lukašenkos poligone prie Gardino, čia girdisi.
Šis kraštas garsus pasipriešinimo tradicijomis ir čia yra šaulių būrys, kuris gal net žada pavirsti kuopa. Žmonės, manau, kad ramiai į tai žiūri. Gal tas jausmas yra kažkur šalia, bet visi pasiruošę, nekelia bangų, nepanikuoja.
– Kalbant apie saugumą ir saugią valstybę, nuo ko, Jūsų manymu, ji prasideda? Kur slypi to pamatas?
– Kiekvienas iš mūsų, mokėdamas mokesčius valstybei, jai deleguoja funkciją būti apgintam nuo galimų grėsmių. Tai turbūt paprasčiausias, elementariausias modelis.
Ir tas pasakymas, jei neišlaikysi savo kariuomenės, tai neatlaikysi ir okupanto. Tai visiškai tiesa.
– Yra žmonių, kurie sąmoningai riboja naujienų srautą, atsirenka informacinius kanalus būtent dėl to, kad ateina ir propagandos, ir melagienų. Jums pavyksta bent kartais nuo to nesibaigiančio srauto atsijungti ir tuo pačiu atsirinkti patikimą informaciją?
– Mes ir taip gyvename informaciniame chaose ir dabar jau toks laikas, kai žmogus turi galimybes atskirti pelus nuo grūdų, tiesą nuo melo, bet jei grumuluosi visą informaciją, kuri tik aplink sklinda, tai tikrai gali išprotėti.
Manau, kad reikia susidėlioti savo šaltinius, ką turėtum sekti, ką žinoti. Yra patikimi ir pramanyti dalykai.
Gal tokio reikia ir žinojimo, kaip valdyti tą informaciją: ką reikia žinoti ir kas yra visiški niekai, vandens drumstimas.
Be abejo, tas informacinis chaosas – didelė problema visame pasaulyje. Socialinių tinklų laikais gali tame tiesiog paskęsti. Tikrai stengiuosi riboti savo priėjimą prie informacijos, nes ji ne visa reikalinga.
– Kai mes kalbamės, krašto apsaugos ministras, prezidentas įspėjo apie galimą mūsų šalies kritinės infrastruktūros puolimą, kaip jūs kaip žmogus jaučiatės tai girdėdamas?
– Pirmiausia, tai nieko nauja. Kiek egzistuoja darinys, vadinamas rusija, kiek yra Lietuva, nuo pat pradžių rusija siekia sunaikinti Lietuvą. Kadangi turime tokius kaimynus, dėl to, kas vyksta, nereikia stebėtis ir aikčioti: taip buvo ir bus. Tiesiog reikia būti gerai pasiruošus.
– Dėl laisvės atiduotumėte bet ką?
– Dėl žmonos taip. (Juokiasi.)
Manau, kad taip. Kai stojau į Šaulių sąjungą, draugams sakiau, kad nenoriu, kad mano sūnų išvežtų kaip kiaulę vagone į Vidurinę Aziją ir imtų į svetimą kariuomenę.
Tai nepriimtina. Tai ne mūsų pasaulis. Man net atgrasu prisiminti tuos dalykus.
Esu nemėgėjas tos šalies, sau esu įvedęs, kad tai nuolatinė grėsmė, kuri nedings. Tiesiog tokia yra aplinkybė. Esam tokioje geografinėje vietoje, kaimynų nepasirinksi. Reikia visą laiką būti pasiruošus.
– Kada pastarąjį kartą buvote Ukrainoje?
– Prieš metus.
– Ar dabar palaikote ryšius su ukrainiečiais?
– Yra draugų. Ten vežiau automobilį į Zaporižios kraštą, kaip tik beveik po metų, neseniai, susprogdino jį.
Aš, kiek galiu, bendradarbiauju su „Daiktai frontui“, Mindaugo Kasperūno organizacija. Kiek galiu, prisidedu.
Yra Lietuvoje žmonių, kurie labai daug padarė, kad padėtų. Ir kiekvienas iš mūsų gali padėti. Tai yra svarbu. Ukraina už mus kariauja, ne tik už save. Tai mūsų bendras gynybinis karas.
– Ir į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams taip pat padėjote.
– Taip. Pas mane gyveno penkios ukrainietės, mes draugaujame toliau. Viena net ištekėjo už Vilniaus krašto vietinio.
Pirmą vakarą, kai iš Alytaus parsivežiau į Vilnių ir mes vakarieniavome, praskrido lėktuvas virš mūsų galvų, visos labai įsitempė.
Supranti, kokie išbandymai tenka ukrainiečiams ir kaip tai yra baisu. Skaudu. Ne tokį XXI a. įsivaizdavau. Galvojau, kad žmonija bendromis pajėgomis skris į Marsą, o pasirodo, kad galima žengti ir didelį žingsnį atgal dėl kai kurių šalių.
– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie sako, kad esame pernelyg gąsdinami ir nieko čia nenutiks? Yra ir tokių, kurie jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungos laikams.
– Nėra ir negali būti neutralumo. Tai yra mūsų gyvybė, mūsų vaikai, mūsų ateitis.
Stovėt po medžiu, kai kažkas vyks? Nemanau, kad pavyks. Jei tai atsitiktų, paliestų visus be išimties. Nebus neutralumų.
Jei mes tuo nesirūpinsime, tai nebus, kad kitas ateis ir kažką padarys. Tai bendras reikalas.
Stovėt po medžiu, kai kažkas vyks? Nemanau, kad pavyks. Jei tai atsitiktų, paliestų visus be išimties. Nebus neutralumų.
Tikėtis, kad nieko nedarant praslys pro šoną, nelabai įsivaizduoju, kad taip gali būti.
Juolab pamename Sovietų Sąjungos laikus: žmogus buvo visiškai kontroliuojamas, įkalintas, privalomi visokie dalykai, režimas, kai net sienos girdi.
Nežinau... Kvaila atrodo, kaip žmonės tam kažkokią dar nostalgiją jaučia. Nesuprantama.
– Užsiminėte, kad ne tokio šiandienos pasaulio tikėjotės. O ar pagalvojate, kaip gyvens jūsų vaikai ir anūkai?
– Dažnai pagalvoju ir man labai keistai atrodo europietiškas kontekstas ir migrantų problema, kurią tarsi patys susikuriame. Nesuvokiu, priešas naudojasi mūsų laisve, mūsų demokratija, mūsų įstatymais ir mes vos ne patys duobę kasame.
Turėtų būti aiškūs veiksmai. Lietuva per maža, kad mes dar užsileistume begales migrantų. Juolab, kad net tokios šalys kaip Danija problemą sprendžia.
Europa turi likti europietiška, krikščioniška. Reikia tvarkytis, kol nevėlu.
– Tad pritariate ne vieno ir žinomo žmogaus išsakytai minčiai, kad Vilniuje jau pernelyg dažnai skamba rusų kalba?
– Labai pritariu.
Kai buvau paauglys, tada Vilnius buvo rusifikuojamas. Labai stipriai. Po to buvo periodas, kai atgavome laisvę ir Vilnius niekad nebuvo toks lietuviškas, o dabar grįžti į sostinę ir turbūt dažniau išgirsti rusų kalbą – tai atrodo lyg košmariškas sapnas.
Nesuvokiu, kaip tai gali būti. Valstybinė kalba turi būti pirmoje vietoje.
Kažkodėl lietuviai, nuvažiavę į kitas šalis, kalba kitomis kalbomis. Nesuprantu, kokios čia gali būti išlygos. Nesuprantu tiesiog esmės.
– O ką dabar su tuo daryti?
– Integruoti kiek įmanoma. Turi būti integracijos planai. Tam didelio dėmesio reikia.
Tam reikia sprendimų, kitaip susikursime anklavus, su kuriais neturėsime ką daryti.
Aš manau, kad turi būti labai griežta imigracinė politika. Tas apsileidimas, pavadinkime, tikėjimas žmogaus laisvėmis ir vertybėmis, atsisuka prieš mus.
Tai reikia spręsti aiškiais įstatymais ir priemonėmis ir kuo anksčiau, tuo geriau.
