Sekite 15min Google
Gera žinia ta, kad daugumos mūsų soduose auginamų lelijų kasmet iškasti nereikia. Įprastos azijinės, daugelis rytietiškų bei OT hibridų yra gana atsparios šalčiui ir tinkamoje vietoje gali sėkmingai žiemoti dirvoje.
Tačiau yra viena svarbi sąlyga – lelijos itin nemėgsta užmirkusios žemės. Todėl žiemą joms pavojingas gali būti ne tiek pats šaltis, kiek drėgmės perteklius.
Iškasti ar palikti žemėje?
Jeigu lelijos pasodintos sode į purią, gerai vandenį praleidžiančią dirvą, dažniausiai jas galima ramiai palikti žiemoti ten, kur auga.
Nužydėjusių lelijų stiebų nereikėtų skubėti nupjauti. Pirmiausia pašalinkite nuvytusius žiedus, tačiau lapus ir stiebus palikite tol, kol jie natūraliai pagels ir nudžius. Kol augalas dar žalias, jis kaupia maisto medžiagas svogūnėlyje – jų reikės kitų metų augimui ir žydėjimui.
Tik visiškai pageltusius ir nudžiūvusius stiebus galima nupjauti prie žemės.
Šaltesnėje ar vėjuotoje vietoje augančias lelijas galima papildomai pamulčiuoti kompostu, lapais ar smulkinta žieve. Tai ypač praverčia pirmąją žiemą po pasodinimo arba auginant jautresnę veislę.
Pavojingesnis ne šaltis, o vanduo
Lelijų svogūnėliai nemėgsta ilgai stovėti šlapioje dirvoje. Jei žemė sunki, molinga ir po lietaus joje telkšo vanduo, žiemą svogūnėliai gali pradėti pūti.
Todėl sodinant lelijas verta pasirūpinti geru drenažu. Jei sklypo dirva sunki, ją galima pagerinti kompostu ir kitomis struktūrą purinančiomis medžiagomis arba lelijas sodinti šiek tiek aukštesnėje lysvėje.
Jeigu lelijos toje pačioje vietoje sėkmingai peržiemojo jau ne vienerius metus, vien dėl artėjančių šalčių jų iškasti tikrai nereikia.
Kada svogūnėlius vis dėlto verta iškasti?
Kita situacija – jei auginama jautresnė lelijų rūšis ar veislė, kurios atsparumas šalčiui nėra didelis. Pavyzdžiui, kai kurios specialiosios lelijos, tarp jų Lilium longiflorum ar Lilium nepalense, yra jautresnės ir šalto klimato sąlygomis joms gali reikėti papildomos apsaugos.
Svogūnėlius taip pat galima iškasti, jei norima lelijas persodinti, padalyti stipriai išsiplėtusį kerą arba jei augimo vieta žiemą nuolat užmirksta.
Iškasti geriausia tuomet, kai antžeminė augalo dalis jau natūraliai nunykusi.
Svogūnėliai atsargiai iškeliami iš žemės, apžiūrimi ir atskiriami susiformavę mažesni svogūnėliai. Pažeistus, minkštus ar pradėjusius pūti reikėtų pašalinti.
O kaip žiemoti vazonuose?
Vazonuose augančios lelijos yra jautresnės ne todėl, kad pats augalas neatlaikytų žiemos, bet todėl, kad vazone žemė įšąla daug greičiau ir giliau nei sode.
Todėl šaltą žiemą vazoną verta perkelti į nuo stipriausių šalčių apsaugotą vietą – nešildomą garažą, ūkinį pastatą, šaltą šiltnamį ar kitą vėsią patalpą.
Svarbu lelijų nelaikyti šiltame kambaryje. Žiemą joms reikia ramybės ir vėsių sąlygų.
Jeigu vazonas lieka lauke, jį galima apšiltinti ir pastatyti prie nuo kritulių bei vėjo labiau apsaugotos sienos. Taip pat būtina užtikrinti, kad vazone nesikauptų vanduo.
Kada vėl pradėti jomis rūpintis?
Pavasarį žemėje paliktos lelijos pačios pradeda leisti naujus ūglius. Tuomet galima nuimti storesnį žieminį mulčio sluoksnį ir pradėti įprastą priežiūrą.
Jeigu svogūnėliai buvo iškasti, juos galima sodinti, kai dirva jau tinkama darbui ir nebėra stipraus įšalo.
Lelijoms parinkite saulėtą arba šiek tiek pavėsingą vietą ir purią, derlingą, bet svarbiausia – gerai vandenį praleidžiančią dirvą.
Taigi daugumai Lietuvos sodininkų taisyklė labai paprasta: jeigu auginate įprastas sodo lelijas geroje, neužmirkstančioje žemėje, rudenį kastuvo imti nereikia. Svogūnėliai gali likti dirvoje iki pavasario.
Parengta pagal „Gardening know how“.
